Peršėkė
- Kitos reikšmės – Peršėkė (reikšmės).
- Apie kaimą žr. Peršėkė (kaimas).
Peršėkė | |
---|---|
| |
Ilgis | 57,4 km |
Nuolydis | 109 cm/km |
Baseino plotas | 542 km² |
Vidutinis debitas | 3,6 m³/s |
Ištakos | Obelija |
Žiotys | Nemunas |
Šalys | Lietuva |
Peršėkė – upė pietų Lietuvoje, Alytaus ir Prienų rajonuose; kairysis Nemuno intakas. Upės kodas Lietuvos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre 10010860. Išteka iš Obelijos ežero šiaurinės dalies Alytaus rajone[1]. Ištakų altitudė 109,3 m. Teka daugiausia dirbamais laukais, aukštupyje į šiaurės vakarus, vidurupyje - į šiaurės rytus, žemupyje - į rytus - šiaurę. Įteka į Nemuno kilpą 318,9 km nuo jo žiočių, ties Balbieriškiu. Įtekėjimo altitudė 46,9 m.
Intakai: Metelytė, Atesė, P - 7, P - 5, P - 3, P - 1, Varputys, Rudė I, Kamaria, Vaičiukupis, Dūmė (kairieji); O - 2, Vaisupis, Paežerėlė, Gulbė, Rudė III (dešinieji), P - 4, P - 2; Lydekinė (ištakos).
Peršekės baseine telkšo nemažai ežerų – Obelija, Metelys, Atesys, Angininkų ežeras. Būdingas slėnio plotis 200–300 m, slėnio šlaitų aukštis 9–12 m. Vagos plotis aukštupyje 3–5 m, vidurupyje ir žemupyje 6–8 m. Srovės greitis 0,2-0,4 m/s. Pavasariniai potvyniai trumpi, staigūs, vandens lygis žemupyje pakyla 3 m.
Peršėkė vidurupyje, ties Krokialaukiu, užtvenkta, sudarytas Krokialaukio tvenkinys[2].
Dalyje aukštupio vaga sureguliuota.
Upės aukštupys įeina į Metelių regioninį parką, žemupys – Nemuno kilpų regioninį parką.
Prie Peršėkės esančios didesnės gyvenvietės: Cigoniškiai, Parėčėnai, Remeikiai, Kumečiai, Angininkai, Krokialaukis (Alytaus raj.); Žiūronys, Sūkuriai, Mackiai, Žagariai, Kieliškas, Putrišiai, Geruliai, Balbieriškis (Prienų raj.).
Upėvardis kildinamas nuo šaknies perš-: pra-paršas, pro-perša, pra-perša („neužšalusi vieta lede, miško retesnė vieta“, plg. skr. पर्शान = parś-āna „praraja, bedugnė, tarpeklis“).[3]
Šaltiniai
- ↑ maps.lt duomenys
- ↑ Peršėkė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. - 355 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.
|