Perlamas
| Perlamas brus. Пералом | |
|---|---|
|
Koordinatės:
| |
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | |
| Valstybė: |  Baltarusija
|
| Sritis: |  Gardino sritis
|
| Rajonas: | Gardino rajonas |
| Gyventojų: | ([[2009[1] m.]]) |
Pérlamas (brus. Перало́м) – kaimas vakarų Baltarusijoje, Gardino srities Gardino rajone. Priklauso Ašiužos apylinkei. Išsidėstęs 20 km į šiaurę nuo Gardino, dešiniajame Nemuno krante, beveik priešais Varviškę. Kiek toliau į šiaurę į Nemuną plukdo savo vandenis Augustavo kanalas, įteka Juodoji Ančia. Gyvenvietė nyksta, išlikę tik keli gyvenamieji namai. 10 gyventojų (2009 m. duomenys).
Istorija
XIV a. lietuviai čia buvo pastatę medinė pilį, kurią kryžiuočių kronikininkas Vygandas Marburgietis vadino Perla. 1378 m. Balgos komtūras Teodorikas Eltneris su kariauna ją buvo užpuolęs ir papilį sudeginęs. Vėliau pilis sunyko ir šiandieną jos buvimo vieta nėra nustatyta. Egzistuoja nuomonė, kad tai galėtų būti Nemuno sala, esanti priešais Perlamą, bet hipotezę patvirtinantys archeologiniai tyrimai iki šiol nėra atlikti.
ATR laikais kaimas buvo Trakų vaivadijos Gardino apskrities seniūnijos centru. Perlamą kartu su Ašiužos dvaru valdė žinomi didikai: Ivanas Glinskis, Palenkės vaivada Jonas Kascevičius ir kt. Sutinkamai su Respublikos Seimo 1662, 1670, 1672, 1679 metų nutarimais apylinkėse leista kurtis pabėgeliams iš Smolensko ir Starodubo žemių.
XV a. pab. – XVI a. pr. buvo pradėta kolonizuoti išnaikintų jotvingių gyvenama teritorija, Perlamo dvarui paskirti milžiniški miškų masyvai. Nuo dvaro maždaug 30–50 km pločio miškais apaugusi juosta tęsėsi iki pat valstybinės siena su Kryžiuočių ordinu, per Perlamo girią nusidriekė svarbus kelias iš Gardino į Malborką. Šiaurėje Perlamo giria ribojosi su Merkinės giria, pietuose – su Perstūnio giria. Miškų plotams įsisavinti reikėjo daug pastangų, į kolonizuojamas vietas persikėlė nemažai perlamiečių.
Po Trečiojo ATR padalijimo Perlamas įėjo į Rusijos imperiją, priklausė Gardino gubernijai. Tarpukaryje atsidūrė Lenkijoje: Balstogės vaivadijos Gardino apskrities Ašiužos valsčiuje. Nuo 1939 m., išskyrus Antrąjį pasaulinį karą, – Baltarusijos TSR sudėtyje.
Dar XVIII a. ant Nemuno kranto stovėjo katalikų koplyčia, kurią vėliau upė paplovė. 1742 m. jau aukštesnėje vietoje pastatyta nauja, ji sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m. Tarpukariu kaime buvo įsikūrę keli vienuoliai kapucinai, kurių rūpesčiu pastatyta nauja medinė koplyčia. 1956 m. vienuoliai išvyko gyventi į Lenkiją, 1970 m. vietinės valdžios nurodymu koplyčia išardyta – iš jos gretimame Soničių kaime buvo suręsta mokykla. 1990 m. tikintieji pastatė naują šventovę, ją aptarnauja iš Ašiužos Šv. Petro ir Povilo bažnyčios atvykstantys kunigai.
Išnašos
Šaltiniai
- Miejscowości Suwalszczyzny i ziem przyległych w końcu XIX wieku.
- Andrzej Gryguć. Puszcza Augustowskai jej nazewnictwo w przeszłości
- Иосиф Попко. Переломный момент
