Petraičių šeimoje

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Petraičių šeimoje
Akt. Petras Likša.png
Aktorius Petras Likša, vaidinęs Petrą Petraitį
Žanras Situacijų komedija
Kūrėjas (-ai) Galina Dauguvietytė
Režisierius (-iai) Galina Dauguvietytė
Aktoriai Petras Likša
Konstancija Bialopetraviečienė
Bronius Talačka
Julija Adamkevičienė
Aldona Vederaitė
Pranas Stankevičius
Irena Lukoševičienė
Šalis (-ys) Flag of Lithuania.svg Lietuva
Leidėjas (ai) LTV
Sezonai 8
Trukmė 15-55 min.
Eterio laikotarpis 1964 gruodžio 24 d.-1972 m.

Petraičių šeimoje – pirmasis Lietuvoje šeimyninis televizijos serialas, tipiškas TV dramaturgijos pavyzdys, pirmoji lietuvių situacijų komedija. Lietuvos televizijos eteryje pradėtas rodyti 1964 m. Paskutinė serija transliuota 1972 m. Serialas visus 8 metus į eterį buvo transliuotas tiesiogiai, pagal populiarumą buvo tapęs kultiniu.

Istorija

Petras Likša (Petras) ir Pranas Stankevičius (Pranas)
Bronius Talačka (žentas Saulius) ir Irena Lukoševičienė (Petraičių duktė Nijolė) su dukrele (Sonatėle)
Pranas Stankevičius (Pranas) ir Bronius Talačka (žentas Saulius)

Pasak serialo autorės ir režisierės Galinos Dauguvietytės, idėja kurti „Petraičių šeimą“ gimė klausantis Lenkijos radijo. Šio radijo eteryje tuo metu, XX a. viduryje, transliuota Lenkijoje populiari laida „Kuznecovų šeima“. Viešėdama tuometiniame Leningrade G. Dauguvietytė atsitiktinai vienoje studijoje aptiko neįgyvendintą serialo scenarijų. Leningradiečiai taip pat bandė sukurti kažką panašaus į „Kuznecovų šeimą“. Grįžusi į Vilnių G. Dauguvietytė nusprendė imtis darbo ir kurti naują serialą. Iš pradžių istorijos apie Petraičių šeimą buvo tik G. Dauguvietytės kurtos laidos „Kultūra ir buitis“ dalis. Pirmasis Petraičių šeimos pasirodymas eteryje truko 10 minučių. Kitą kartą jie užėmė 15 minučių, dar vėliau 20, 30, 40 minučių eterio. Galiausiai serialas „Petraičių šeimoje“ tapo valandos trukmės serialu ir atsiskyrė nuo laidos „Kultūra ir buitis“.

Kūrybinis procesas

Serialas buvo rodomas tiesiogiai kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį. Tais laikais televizija tiesioginių transliacijų įrašų nedarydavo, todėl neišliko nė vienos „Petraičių šeimoje“ serijos, išskyrus keletą, nufilmuotų tiesiai iš televizoriaus ekrano. Tai buvo tarsi televizijos teatras, kuriame buvo vaidinama tiesiogiai. Tam tikslui televizijos studijoje buvo įrengtas „Petraičių 3 kambarių butas“. Filmavimo metu operatoriams teko kiek įmanoma tyliai, be triukšmo, stumdyti kameras iš kambario į kambarį, o masyvius mikrofonus kabinti virš aktorių galvų taip, kad jie nepakliūtų į kadrą (deja, kartais to nepavykdavo išvengti). Intarpai su scenomis iš miesto ir kitais vaizdais buvo nufilmuojami iš anksto, jie buvo komediniai, be teksto, su lydinčia muzika kaip Čarlio Čaplino filmuose. Vaidinimų generalinė repeticija buvo daroma iš ryto, kartu aptariant bei pataisant aktorių darbą, dialogus, scenarijaus detales, neišvengiant ir improvizacijų. Masinių scenų aktoriais buvo imami tos pačios televizijos darbuotojai: rūbininkai, butaforininkai, siuvėjai ir kt. Tiesioginės transliacijos vykdavo 9-10 valandą vakaro.

Sėkmė

Serialas buvo populiariausia televizijos laida Lietuvoje. Populiarumą lėmė profesionali aktorių vaidyba ir siužeto aštrumas, kuriant tikrovės ir išmonės ryšį eilinės Petraičių šeimos gyvenimo kronikose. Sėkmę įtakojo ir gerai parinkti personažai, pvz., rašantis beprasmę disertaciją mokslininkas Pranas įkūnijo atotrūkį tarp „popierinio“ mokslo ir jo praktinės naudos, o manieringa „smetoniška“ ponia Julija – perdėtą miesčioniškumą ir pan. Iš kitos pusės, kai kas perdėtai matė aktorių populiarumą ir jų tariamą piktnaudžiavimą tokia padėtimi (jiems buvo atviros visos durys, prieinami tarybinių laikų „deficitai“).

Gerų atsiliepimų netrūko tiek vietinėje spaudoje,[1] tiek užsienyje: iš Čekoslovakijos, Lenkijos, Maskvos [2] [3] žurnalistai važiavo aprašyti serialo „Petraičių šeimoje“ fenomeno. Daugelis stebėjosi, kaip cenzūra leido rodyti tokius dalykus, kaip tuometiniame visuomenės gyvenime klestėjusios vagystės, kyšiai. Pasirodo, buvo paprasta – serialas patiko tuomečiam Lietuvos komunistų partijos vadovui Antanui Sniečkui, apie tai jis yra pats rašęs Maskvos spaudoje.[4]

1971 m. serialo scenarijaus autoriai režisierė Galina Dauguvietytė ir žurnalistas Kazys Bagdonavičius gavo TSRS Žurnalistų sąjungos premiją už TV pjesių ciklą „Petraičių šeimoje“.[5]

Serialo pabaiga

Serialo kūrėjai buvo priversti taikstytis su tarybinės cenzūros kanonais: valdžia tiesiogiai nebuvo kritikuojama, nebuvo jokių vaizdų, susijusių su nuogo kūno rodymu ir pan., o gyvenimo „negerovių“ scenos buvo pateikiamos su humoru. Serialo kūrimas sustojo dėl kelių priežasčių:

  • nepasitenkinimas iš patekusiųjų į serialo scenarijus „visuomeninio turto švaistytojų“ ar „kyšininkų“ pusės ir jų ieškojimas užtarimo „iš aukščiau“; iš kitos pusės, netrūko ir kritikų dėl per menkos gyvenimo problemų kritikos;
  • spaudimas iš ilgamečio LTSR Ministrų tarybos radijo ir televizijos komiteto pirmininko Jono Januičio pusės, kūrybinę grupę imta kaltinti profesionalumo stoka, atmetant naujus scenarijus kaip „išsisėmusius“, nebetinkančius ir pan.; vienu iš pretekstų buvo tapęs pirmininko viešas raštiškas papeikimas vienai iš pagrindinių serialo aktorių už neva amoralų elgesį, pašalinant ją iš trupės;
  • spaudos laisvės didesnis ribojimas, į valdžią po 1974 m. atėjus Pirmajam LKP sekretoriui Petrui Griškevičiui.

1973 m. buvo sukurtos dvi šio serialo tęsinio „99 bute“ serijos. Jose buvo narpliojamas Petraičių dukters Irenos ir jos vyro Sauliaus šeimos gyvenimas. Deja, išgarsėjusios šeimos vaikų gyvenimo kronika jau nebesulaukė žiūrovų pripažinimo, todėl daugiau serijų nebebuvo sukurta.

Kūrybinė grupė

Kūrybinis kolektyvas. Priekyje (iš kairės): Konstancija Bialopetravičienė, Petras Likša, Julija Adamkevičienė, Aldona Vederaitė. Stovi (iš kairės): Bronius Talačka, Irena Lukoševičienė, Pranas Stankevičius, Galina Dauguvietytė, Kazys Bagdonavičius

Seriale vaidino aktoriai:

Šio serialo kūrėjai ir scenarijų autoriai yra sukūrę bei prisidėję ir prie kitų Lietuvos televizijose kurtų pirmųjų serialų: „Sveika, Irena“ (19841985 m., „Mudu abudu“ (19921993 m.), „Mudu abudu ir kiti“ (1993–1997 m.).

Šaltiniai

  1. Vida Statkevičiūtė, Lietuviskasis „kentauras“, savaitraštyje „Literatūra ir menas“, 1971.05.08
  2. J. Koginov Znakomtes:Petraitisy, laikraštyje „Pravda“, 1971.04.20
  3. Vladimir Derevickij, V semejnom krugu, žurnale „Žurnalist“, 1970 m., Nr.6
  4. Antanas Sniečkus, Obščestvo i efir, žurnale „Televidenije i radioveščianije“, 1971 m., nr.3
  5. Premija už pjesių ciklą „Petraičių šeimoje“

Literatūra

  • Galina Dauguvietytė, Perpetuum mobile, (sud. Inga Liutkevičienė) Tyto Alba, Vilnius, 2002, 218-238 p. ISBN 9986-16-231-9.
  • Galina Dauguvietytė, Post scriptum, (sud. Inga Liutkevičienė) Tyto Alba, Vilnius, 2006, 121-129 p. ISBN 9986-16-497-4
  • Jonas Januitis, Užvakar ir šiandien: atsiminimai, Rosma, 1998, 329-330 p. ISBN 9986-00-230-3

Nuorodos

Symbol star2.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Symbol star2.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 100% (+10244-50=10194 wiki spaudos ženklai).