Petras Ažubalis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Petras Ažubalis
Petras Ažubalis.jpg

Gimė 1918 m. vasario 18 d.
Mieleišiuose
Mirė 1980 m. liepos 12 d. (62 m.)
Toronte

Veikla
kunigas

Išsilavinimas 1937 m. Linkuvos gimnazija
Alma mater Kauno metropolijos kunigų seminarija
VDU Teologijos-Filosofijos fakultete teologijos studijas

Petras Ažubalis (1918 m. vasario 18 d. Mieleišiuose1980 m. liepos 12 d. Toronte) – kunigas.

Biografija

Kun. Petras Ažubalis gimė 1918 m. Mieleišiuose, mokėsi Biržų gimnazijoje, buvo ateitininkas.

1937 m. baigė eksternu Linkuvos gimnaziją (XIII laida). Linkuvos gimnazijoje 1937 m. egzaminus eksternu jis laikė todėl, kad už dalyvavimą ateitininkų veikloje buvo pašalintas iš Biržų gimnazijos.

1938 m. baigė Kauno metropolijos kunigų seminarijos aukštesnįjį mokyklos kursą, o 19391940 – Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-Filosofijos fakultete teologijos studijų du semestrus.

Biržų gimnazistas Petras Ažubalis Nr.2

Apie 1948 m. į Torontą suvažiavo daug lietuvių, pabėgusių iš sovietų okupacijos Lietuvoje ir atvykusių po karo į Kanadą. Jų tarpe buvo ir kun. Petras Ažubalis, kuris klebonavo šioje parapijoje iki savo mirties 1980 metais. Jo kunigavimo laikotarpiu šventovė buvo gerokai praplėsta ir pristatytas naujas priestatas „Tėviškės žiburių“ savaitraščiui. Toronto lietuvių parapijos klebonas kun. Petras Ažubalis 1952 m. skatino parapijiečius įsigyti žemės sklypus gražioje Georgian įlankos pakrantėje, kuri lietuviams primena Palangos pakrantę, ir ten statytis vasarnamius. Pats kun. P. Ažubalis irgi nupirko keletą sklypų vaikučių vasaros stovyklai bei lietuvių bendruomenės naudojimui. Iš Toronto arkivyskupo kard. James McGuigan buvo gautas leidimas ten lietuviams aukoti šv. Mišias. Buvo pastatyti pastatai vasarotojų pramogoms, jaunimo stovyklai ir įrengta krepšinio aikštė, o 1955 m. rugpjūčio 4 d. buvo konsekruota Gerojo Ganytojo koplyčia. Visi pastatai buvo mediniai ir tinkami tik vasariniam naudojimui. Laikui bėgant lietuviai savo vasarnamius pradėjo įsirengti žiemai arba net visai naujus namus statytis nuolatiniam apsigyvenimui. Taip susikūrė pastovi lietuviška bendruomenė, kuriai reikėjo ir nuolatinių žiemos metui tinkamų bendruomeninių patalpų.

Toronto apylinkėje lietuviškoji bendruomenė augo ir Šv. Jono Krikštytojo šventovė tapo per maža. Be to, žmonės pradėjo apsigyventi toliau nuo šventovės į Toronto vakarus ir atvykstantiems automobiliais prie šventovės nebuvo vietos automobilių pastatymui.

Kadangi 1960 m. kun. P. Ažubalis jau buvo įsteigęs lietuviškas Šv. Jono kapines dabartinio Mississauga miesto teritorijoje, tai atsiradus galimybei įsigyti daugiau žemės šalia turimų kapinių, jis nutarė perkelti parapiją į Mississauga miestą, kad galėtų pastatyti didesnes šventovės, salių bei „Tėviškės žiburių“ patalpas ir turėtų pakankamai didelę auto aikštę suvažiuojantiems žmonėms. 1974 m. jis gavo leidimą iš Toronto arkivyskupo Philip Pocock parapijos perkėlimui ir parapijos naujai statomos šventovės konsekravimui „Lietuvos kankinių“ vardu, kuriuo dar niekur pasaulyje šventovė nebuvo konsekruota.

Kun. Petras Ažubalis, Kankinių parapijos klebonas Toronte, mirė dėl širdies smūgio 1980 m. liepos 12 d. būdamas 62 m. amžiaus.

Vasario16-šimtmetis-kun P.Ažubalis.jpg

Kur bręsta Tėvynės sūnūs

Pas­ku­ti­nį rug­sė­jo sa­vait­ga­lį Lie­tu­vos kan­ki­nių pa­ra­pi­jo­je Mis­sis­sau­go­je (Ka­na­da) bu­vo pa­mi­nė­tos net ke­tu­rios pro­gos: pri­si­min­ta prieš 90 me­tų įsteig­ta Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo pa­ra­pi­ja, pa­si­džiaug­ta 40 me­tų lie­tu­vius bu­rian­čia Lie­tu­vos kan­ki­nių pa­ra­pi­ja ir Ana­pi­lio so­dy­ba, pri­glau­džian­čia spor­to klu­bus, cho­rus, bū­re­lius, pa­mi­nė­tas ir Lie­tu­vos šimt­me­tis, o svar­biau­sia, šimt­me­čio pro­ga pa­gerb­tas šios šven­to­vės ir so­dy­bos stei­gė­jas kun. Pet­ras Ažu­ba­lis, be­siil­sin­tis sa­vo pa­ties įsteig­to­je am­ži­no­jo poil­sio vie­to­je lie­tu­viams.

Ku­ni­gui Pet­rui Ažu­ba­liui at­min­ti

Rug­sė­jo 28d. Ka­na­dos lie­tu­vių mu­zie­ju­je-ar­chy­ve bu­vo ati­da­ry­ta šiam di­džiam žmo­gui skir­ta pa­ro­da, pa­so­din­tas šimt­me­čio ąžuo­liu­kas, o sek­ma­die­nį, pa­sku­ti­nią­ją rug­sė­jo die­ną, pa­ra­pi­jie­čiai rin­ko­si prie kun. P. Ažu­ba­lio ka­po, kur su iš Kau­no be­si­lan­kiu­siu ar­ki­vys­ku­pu Lion­gi­nu Vir­ba­lu, SJ, kar­tu mel­dė­si. Jau­nie­ji Ažu­ba­liai, ku­ni­go bro­lio vai­kai­čiai, ant jo ka­po pa­dė­jo gė­lių. Ka­pi­nė­se esan­čia­me Kry­žių kal­ne­ly­je nuo šiol sto­vės ir jam skir­tas vys­ku­po pa­šven­tin­tas kry­žius, ant ku­rio pa­ra­šy­ti jau ga­na daž­nai gir­di­mi įkve­pian­tys žo­džiai iš P. Vi­lu­čio kny­gos apie kun. P.Ažu­ba­lį – „Nie­ka­da ne­nu­leisk sparnų”.

Apg­lėb­ti Vieš­pa­ties ma­lo­nės

Į iš­kil­min­gas Mi­šias be­si­ren­kan­tys pa­ra­pi­jie­čiai ir sve­čiai klau­sė­si Lie­tu­vos kan­ki­nių pa­ra­pi­jo­je užau­gu­sios Vai­vos Dze­mio­nai­tės gies­mių, o per Mi­šias gie­do­jo gau­sus bū­rys cho­ris­tų: į šven­tę at­vy­ko net cho­ras „Bal­sas“ iš Mont­rea­lio (vad. A. Stan­ke­vi­čius ir K. Klio­ry­tė) bei kai­my­nai iš To­ron­to Pri­si­kė­li­mo pa­ra­pi­jos – cho­ras „Vo­lun­gė“ (vad. D. Vis­kon­tie­nė) ir mer­gi­nų an­samb­lis (vad. N.Be­no­tie­nė ir D. Vis­kon­tie­nė), Lie­tu­vos kan­ki­nių pa­ra­pi­jos vai­kų cho­ras „Gin­ta­rė­liai“ (vad. D. Gri­gu­tie­nė) bei Pri­si­kė­li­mo pa­ra­pi­jos vai­kų ir jau­ni­mo cho­ras (vad. D. Bis­kie­nė) bei var­go­ni­nin­kė D. Rad­kė. Mal­das ly­dė­jo gies­mės, at­lie­ka­mos ir cho­rų, ir so­lis­tų, kank­lių an­samb­lio, ku­riam va­do­vau­ja Ž. Ja­ne­liū­nie­nė ir A. Va­lai­ty­tė.

Iš­kil­mės apei­goms va­do­va­vo vys­ku­pas L. Vir­ba­las, SJ. Mi­šios bu­vo trans­liuo­ja­mos per Ma­ri­jos ra­di­ją. Jo­se da­ly­va­vo Lie­tu­vos kan­ki­nių kle­bo­nas Ne­ri­jus Šme­raus­kas, pre­la­tas Jo­nas Staš­ke­vi­čius ir Pri­si­kė­li­mo pa­ra­pi­jų ku­ni­gai bei Lie­tu­vos Vys­ku­pų Kon­fe­ren­ci­jos de­le­ga­tas už­sie­nio lie­tu­vių ka­ta­li­kų sie­lo­va­dai pre­la­tas E. J. Put­ri­mas.

Ar­ki­vys­ku­pas pa­svei­ki­no pa­ra­pi­jie­čius ir pa­ra­pi­jos ku­ni­gus, sve­čius, įteik­da­mas po­pie­žiaus pa­lai­mi­ni­mą. „Vi­si esa­me ap­glėb­ti Vieš­pa­ties ma­lo­nės ir dau­gy­be jos do­va­nų, ku­rias mi­ni­me įvai­rio­mis su­kak­ti­mis,“ – kal­bė­jo ar­ki­vys­ku­pas. – „No­riu pa­dė­ko­ti, kad jūs rū­pes­tį, nuo­šir­du­mą ir pa­gal­bą iš­lai­kot, už vi­są lie­tu­vių veik­lą – or­ga­ni­za­ci­jų, ko­lek­ty­vų. Ačiū už tai, ačiū už pa­ra­mą, ku­rią su­tei­kiat, už lie­tu­vių cent­rą, Vai­kų die­nos cent­rą Kau­ne ir ki­tur. Taip pat pa­si­nau­do­ju pro­ga pa­dė­ko­ti ir Pri­si­kė­li­mo pa­ra­pi­jai, kle­bo­nui, vi­siems pa­ra­pi­jie­čiams už ženk­lią pa­ra­mą kiek­vie­nais me­tais dau­ge­lį me­tų Kau­no „Lab­da­ros“ val­gyk­lai, ku­rio­je kas­die­ną apie 300 žmo­nių ne tik gau­na pa­val­gy­ti, bet ir ga­li­my­bę pa­bend­rau­ti, dė­me­sį ir rū­pes­tį. Nuo­šir­dus ačiū jums vi­siems.“

Mi­šių pa­bai­go­je ai­dė­jo „Tau­tiš­ka gies­mė“ – ir Lie­tu­vai, ir kun. P. Ažu­ba­liui, ir kiek­vie­nam, ku­ris sto­vė­jo ša­lia ar bu­vo min­ty­se.

Šil­ta šir­dy

– La­bai šil­ta šir­dy, – ran­ką prie krū­ti­nės pri­dė­jęs po Mi­šių šyp­so­jo­si Da­nius Ju­ras. – Bū­ti čia šian­dien su vi­sais, su šia bendruomene... – at­si­kvė­pė Mont­rea­lio cho­ro „Bal­sas“ dai­ni­nin­kas. – Mums la­bai pa­tin­ka dai­nuo­ti, to­dėl mes ir esa­me čia...

– Čia, kur ma­ža sa­le­lė gy­va lie­tu­viš­ku­mu, kur rei­kia lie­tu­vių kal­bos, lie­tu­viš­kos dai­nos ir mal­dos žo­džio, Vy­ties ir rū­tos, ir tau­ti­nio dra­bu­žio, ir vė­lia­vos, ku­rios spal­vų paukš­tės skri­do di­džio­jo­je Ana­pi­lio so­dy­bos sa­lė­je, sce­nos gi­lu­mo­je, – pa­kė­lu­sios spar­nus. Čia, kur kar­tais at­ro­do, kad lie­tu­vy­bės dau­giau ne­gu Lie­tu­vo­je, – jau ne­tru­kus pa­sa­kys Bir­žų kraš­to „Sė­los“ mu­zie­jaus di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Edi­ta Lans­ber­gie­nė.

– Džiau­ki­mės, kad tu­ri­me sa­vo na­mus sve­ti­mo­je že­mė­je, len­ki­me gal­vas tam di­džiam žmo­gui, ku­rio dė­ka ga­li­me su­si­bur­ti po šiuo sto­gu, – kvie­tė kun. P. Ažu­ba­liui skir­tą šven­ti­nį va­ka­rą pra­dė­ju­si Al­do­na Re­me­sat.

Leisk pa­kil­ti ir skrist to­lyn...

To­ron­to jau­ni­mo gru­pės „Gin­ta­ras“ šo­kė­jai, mir­gė­da­mi tau­ti­niais dra­bu­žiais, su­tren­kė „Links­ma­pol­kę“, „Dži­gū­ną“ ir „Liuok­si­nį“, pel­ny­da­mi aud­rin­gų plo­ji­mų.

Iš Lie­tu­vos šimt­me­čio Dai­nų šven­tės su Auk­so paukš­te su­grį­žu­si mu­zi­kė Da­lia Skrins­kai­tė-Vis­kon­tie­nė pra­dė­jo To­ron­to mer­gi­nų an­samb­lio, „Vo­lun­gės“ ir „Bal­so“ cho­rų kon­cer­tą. Vi­soms dai­noms žiū­ro­vai plo­jo, dau­gu­mą – dai­na­vo kar­tu, nes jos – ži­no­mos, dai­nuo­tos, gir­dė­tos, skam­bė­ju­sios šių me­tų ju­bi­lie­ji­nė­je Dai­nų šven­tė­je Vil­niu­je. To­ron­to mer­gi­nų an­samb­lis la­bai jau­nat­viš­kai ir op­ti­mis­tiš­kai kvie­tė: „Leisk pa­kil­ti ir skrist to­lyn, tolyn...“ – tar­si pa­kar­to­da­mos ir pri­tar­da­mos da­bar jau su kun. P. Ažu­ba­liu su­si­ju­sius „Nie­ka­da ne­nu­leis­ti spar­nų“...

Lyg pa­ts ar­ti­miau­sias

Nuot­rau­ko­mis iliust­ruo­tais pa­sa­ko­ji­mais, pa­ty­ri­mu ir iš­gy­ve­ni­mais da­li­no­si Da­lia Ažu­ba­lie­nė, iš Puns­ko (Len­ki­ja) ati­te­kė­ju­si į To­ron­te gy­ve­nan­čių Ažu­ba­lių gi­mi­nę, o nuo šio pa­va­sa­rio pa­si­nė­ru­si į sa­vo vy­ro krikš­to tė­vo ir dė­dės kun. P. Ažu­ba­lio paieš­kas, į jo praei­tį Lie­tu­vo­je, Če­ki­jo­je ir Ka­na­do­je. Apie jį, jau­niau­sią iš pen­kių vai­kų šei­mo­je, veik­lų Bir­žų gim­na­zi­jos atei­ti­nin­ką, ji kal­bė­jo lyg apie sa­vo pa­tį ar­ti­miau­sią gi­mi­nai­tį, pa­brėž­da­ma jo anks­ty­vą pa­šau­ki­mo tap­ti ku­ni­gu pa­jau­ti­mą.

D. Ažu­ba­lie­nė pa­si­džiau­gė kny­ge­le apie kun. Pet­rą, pa­ra­šy­ta P. Vi­lu­čio, ku­rio sū­nus taip pat da­lya­vo šio­je šven­tė­je. Ji pa­si­džiau­gė ir at­vy­ku­sio­mis vieš­nio­mis iš Bir­žų – „Sė­los' mu­zie­jaus di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Edi­ta Lans­ber­gie­ne ir jau 30 me­tų mu­zie­ji­nin­kys­tės dar­bą dir­ban­čia Snie­guo­le Ku­bi­liū­te, su ku­rio­mis už­megz­tas ry­šys da­vė pui­kių vai­sių: kun. P. Ažu­ba­lio įsteig­ta pa­ra­pi­ja ir mu­zie­jus-ar­chy­vas Ka­na­do­je pra­tur­tė­jo ir fak­tais, ir ro­di­niais – tam Lie­tu­vos re­gio­nui bū­din­gais mu­zi­ki­niais inst­ru­men­tais – sku­du­čiais, o gim­ta­sis Bir­žų kraš­tas ir vi­sa Lie­tu­va tar­si su­si­grą­ži­no Mie­lei­šių kai­me gi­mu­sį sa­vo kraš­tie­tį, nu­vei­ku­sį di­džiu­lius dar­bus, apie ku­riuos jie net ne­ži­no­jo. D.Ažu­ba­lie­nei pa­klau­sus, kas at­si­me­na kun. P. Ažu­ba­lį, kas yra su juo bend­ra­vęs, pa­ki­lo ne­ma­žai ran­kų. Ji pa­ti, kaip da­bar jau ir dau­gu­ma jau­nes­nių žmo­nių, šį ku­ni­gą pa­žįs­ta iš dar­bų, pa­sa­ko­ji­mų ir nuo­trau­kų. Kaip ir jos sū­nus Aud­rius, va­sa­rą ap­lan­kęs Če­ki­ją ir jos vaiz­dais nuo­trau­ko­se pa­si­da­li­jęs su vi­sais sa­lė­je su­si­rin­ku­siais maž­daug 400 žmo­nių: čia ka­ro me­tu jo se­ne­lio bro­lis kun. Pet­ras bu­vo įka­lin­tas, ant to til­to sto­vė­jo, ten tu­rė­jo ne kar­tą praeiti... Jam, taip nuo­šir­džiai, E.Lans­ber­gie­nės žo­džiais, „nu­my­nu­siam vi­sus ku­ni­go Pet­ro ke­lius“, at­li­ku­siam tė­vų už­duo­tį, ji pa­do­va­no­jo dvi gi­les nuo Pa­pi­ly­je, kur bu­vo Ažu­ba­lių pa­ra­pi­ja, au­gan­čio ąžuo­lo. Tai ir do­va­na, ir už­da­vi­nys užau­gin­ti po­rą lie­tu­viš­kų ąžuo­lų Ka­na­dos že­mė­je...

Tal­pi že­mė

E.Lans­ber­gie­nė la­bai įdo­miai, pa­ro­dy­da­ma nuo­trau­kų ir jos de­šim­to­kų su­kur­tą fil­mu­ką, vi­sus ve­džio­jo po Pa­pi­lį, kur yra dve­ji mal­dos na­mai – me­di­nė ba­ro­ki­nė ka­ta­li­kų šven­to­vė, kur bū­si­ma­sis ku­ni­gas bu­vo pa­krikš­ty­tas (vie­toj jos 1926 – 1936 m. išau­go nau­ja, ak­me­ni­nė baž­ny­čia, ku­rios, kon­sek­ra­vi­mo iš­kil­mė­se kun. P. Ažu­ba­lis da­ly­va­vo) ir evan­ge­li­kų re­for­ma­tų. Nu­ve­dė į kun. P.Ažu­ba­lio gim­tuo­sius Mie­lei­šius, kur esan­čio­se ka­pi­nai­tė­se lai­do­ja­mi ir ka­ta­li­kai, ir re­for­ma­tai, kaip ir Ana­pi­lio ka­pi­nė­se Mis­sis­sau­go­je. Pa­sa­ko­jo apie, jos žo­džiais, ga­lin­gus Ažu­ba­lių šei­mos pa­sta­tus, ko­kių Lie­tu­vo­je ta­da dar nie­kas ne­sta­tė, ir apie iki šiol vai­sius au­gi­nan­čią jų so­do obe­lį; Gei­džiū­nus, iš kur į Mie­lei­šius at­ke­lia­vo kun. P. Ažu­ba­lio pro­tė­viai, apie Va­bal­nin­ko kraš­tą. Tar­si vaikš­čio­jo­me ir po Bir­žus, gim­na­zi­ją, kur mo­kė­si bū­si­ma­sis ku­ni­gas, kur gy­ve­no, pa­bu­vo­me prie jo lai­kų pi­lies.

– Tai bu­vo tiek tal­pi že­mė, kad ji užau­gi­no per ke­lis de­šimt­me­čius net tris ku­ni­gus: A.Sa­ba­liaus­ką-Ža­lią Rū­tą, ku­ris pir­ma­sis ėmė­si už­ra­ši­nė­ti ryš­kiau­sią mū­sų et­no­mu­zi­kos klo­dą – su­tar­ti­nes, sku­du­čių mu­zi­ką, evan­ge­li­kų re­for­ma­tų ku­ni­gą Po­vi­lą Ja­šins­ką ir jū­sų vi­sų la­bai my­li­mą ku­ni­gą Pet­rą Ažu­ba­lį, – kal­bė­jo E.Lans­ber­gie­nė. Ji per­skai­tė pen­kio­lik­me­čio bū­si­mo ku­ni­go už­ra­šy­tus žo­džius pusb­ro­liui ku­ni­gui J.Dub­ni­kui: „[...] man ro­do­si, kad tu­rė­tum džiaug­tis, nes esi žmo­nių ga­ny­to­jas, žmo­nių gel­bė­to­jas, ta­čiau daug dau­giau teks ka­riau­ti su šių lai­kų su­mo­der­nė­ju­siu, su­bol­še­viz­mė­ju­siu pa­sau­liu. Ka­riauk, bro­lau ku­ni­ge, nes ir aš tuo­jau sto­siu į tą pa­čią kar­žy­gių mo­kyk­lą, ku­rio­je bręs­ta Tė­vy­nės sū­nūs“...

Kun. P. Ažu­ba­lio pa­ro­dos ati­da­ry­mas Ka­na­do­je. Iš kai­rės: ku­ni­go P. Ažu­ba­lio sū­nė­no Jo­no žmo­na Da­lia Ažu­ba­lie­nė, ku­ni­go P.Ažu­ba­lio bro­lio žmo­na Onu­tė Ažu­ba­lie­nė, ku­ni­go sū­nė­nas Jo­nas Ažu­ba­lis, „Sė­los“ mu­zie­jaus di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Edi­ta Lans­ber­gie­nė, „Sė­los“ mu­zie­ji­nin­kė Snie­guo­lė Ku­bi­liū­tė.

Mu­zie­ji­nin­kių iš „Sė­los“ mu­zie­jaus do­va­na vi­siems šven­tės da­ly­viams – kun. P. Ažu­ba­lio kraš­te Bir­žuo­se kep­ta duo­na, ku­rią kle­bo­nas N. Šme­raus­kas bu­vo pa­pra­šy­tas pa­da­lin­ti vi­siems, ir ji bu­vo iš­da­lin­ta ki­tą sek­ma­die­nį, tuo­jau po Mi­šių.

Ana­pi­lio so­dy­bos ir Lie­tu­vos kan­ki­nių pa­ra­pi­jos žmo­nės pa­ži­no Bir­žų kraš­tą ki­taip, per kun. P. Ažu­ba­lį, ku­ris, jau­nys­tė­je sau pa­ža­dė­jęs sto­ti į „kar­žy­gių mo­kyk­lą“, kar­žy­giu iš­li­ko vi­są gy­ve­ni­mą. Ir dar – my­lin­čiu ga­ny­to­ju, kū­rė­ju, sta­ty­to­ju, su­ge­bė­ju­siu žvelg­ti to­li į atei­tį. Ly­giai taip pat kun. P. Ažu­ba­lį pa­ga­liau pa­ži­no ir jo gim­ta­sis Bir­žų kraš­tas. Dar kar­tą pa­žin­tas ir at­ras­tas, jis sa­vo gy­ve­ni­mu ir di­džiais dar­bais ža­vi ir įkve­pia ne vie­ną – ir Lie­tu­vo­je, ir Ka­na­do­je.

Ri­ma Žemaitytė-DE IU­LIIS, 2018 m. spalio 9 d.

Šaltiniai

Parengė: Laura Vainauskaitė su vadove Vita Vilimiene, perdavė Emilija Stanevičienė.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: