Petras Maldeikis. Mykolas Krupavičius. Savo kelio beieškant. Igliškėlių pradžios mokykloje
| ←Toje šeimoje gimė ir augo Mykolas Krupavičius | Petras Maldeikis. Petras Maldeikis. Mykolas Krupavičius. Igliškėlių pradžios mokykloje. |
Pasiruošimas mokytojo profesijai→ |
|
Toje mokykloje praėjo jo vaikystė
Mykolo Krupavičiaus tėvams anksti iš Balbieriškio dvaro išsikėlus kitur gyventi, jis to dvaro nebeprisiminė. Nedaug jis teprisiminė ir savo gyvenimą Ūtos majorate. Kada jo tėvai, išstumti iš jų nuomotos Ūtos, persikėlė į Junonių kaimą, jis buvo jau penkerių metų ir buvo įstatytas į pradžios mokyklą netolimame Kriaunių kaime. Tuo metu jo motina, panaudodama jo susidomėjimą paveiksluotomis knygomis ir jo linkimą mokytis, pramokė jį skaityti ir tuo būdu palengvino jam mokymąsi mokykloje. Tik neilgai jis tą mokyklą lankė, nes jo tėvams teko iš tos vietos išsikelti. Tėvams įsikūrus Igliškėliuose, jis toliau lankė to kaimo pradžios mokyklą.
Taip, tėvams pakartotinai keičiant gyvenamą vietą, Mykolas ankstyvoje vaikystėje neturėjo progos giliau suaugti su kuria nors vietove. Tik Igliškėliuose jis pastoviau išgyveno dešimtį metų. čia jis nuo penktųjų savo amžiaus metų lankė mokyklą. Jį anksti pradėjo leisti mokytis, nes jis pats, motinos padedamas, jau pradėjo skaityti. Be to, tėvai, matyti, apsisprendė, kad jam mokykloje bus geriau, negu namie smuklės aplinkoje.
Pradžioje Krupavičius mokykloje beveik neturėjo savo amžiaus draugų ir pateko į vyresniųjų tarpą. Iš viso Javaravo valsčiaus į Igliškėlių mokyklą susirinkdavo tik apie dvidešimt mokinių. Ir tų nemaža dalis buvo jau paaugę, kiti beveik bernai, kurie, prieš eidami į kariuomenę, norėjo pramokti rusiškai kalbėti, ir merginos, kurios prieš ištekėdamos norėjo išmokti skaityti iš maldaknygės. Šiaip tada daugumas tėvų savo vaikų neleido į rusišką mokyklą ir slaptai juos mokė skaityti iš maldaknygių namie. Igliškėlių mokyklos mokytojas Juozas Jasaitis ne tik nevertė tėvų leisti savo vaikus į rusišką mokyklą ir nesikišo į tai, kad jie juos mokė namie, bet ir pats, nepaisydamas jam gresiančio pavojaus, savo mokykloje vaikus mokė taip pat iŠ maldaknygių lietuviškai skaityti. Ir tik pasirodžius kur rusų policininkui ar atvykus kam kontroliuoti mokyklos, jis liepdavo vaikams skubiai slėpti maldaknyges ir išsitraukti iš suolų rusiškas skaitymo knygas bei elementorius. O jei kada ir pasitaikydavo, kad netikėtai į mokyklą atėjęs policininkas rado mokinius, beskaitančius lietuviškas maldaknyges, dar nebuvo blogai, nes mokytojas, jį gerai pavaišindamas, taip išsipirkdavo nuo galimo persekiojimo.
Tokioje pusiau suaugusių klasėje penkerių metų Mykoliukas pradžioje nekaip jautėsi. Vyresni mokiniai jį pašiepdavo ar kitaip skriausdavo. Bet jis surado būdų draugų palunkumui įsigyti ir netrukus susilygino su kitais.
Nors jis mokslo atžvilgiu mokykloje ir nepasižymėjo, nes niekas jo ir neskatino, bet nė viename skyriuje jis nebuvo paliktas antriems metams. Tuo būdu jis galėjo baigti mokyklą per trejetą metų. Bet namie jam nebuvo ko veikti. Kad vaikas nesibastytų, nieko neveikdamas, motina kiekvieną rudenį vis pasiųsdavo jį į mokyklą. O ir jam pačiam, gana socialiam vaikui, mokykloje buvo įdomiau bendrauti su kitais vaikais, — jo pasirinktais draugais, — negu vienam nuobodžiauti namie. Taip Mykolas kiekvienų metų pradžioje vėl pradėdavo lankyti mokyklą, nors joje ir nebuvo jam ko toliau mokytis. Jis ją lankė arti dešimties metų. O mokytojui Jasaičiui toks mokinys buvo naudingas. Dalį laiko dirbdamas ūkinius darbus, jis klasėje palikdavo kurį nors mokinių savo pavaduotoju. Kadangi Krupavičius buvo mokęsis tuos pačius dalykus jau kelis kartus ir buvo prasilavinęs daugiau už kitus vaikus, jam tekdavo dažnai būti tokiu mokytojo pavaduotoju. Bet jis, būdamas už kitus mažesnis, negalėjo daug savo valdžios rodyti, kitus apskųsti ar kitaip jiems įsipykti. Mokytojas išeidamas liepdavo savo pavaduotojui žiūrėti, kad jam nesant visi mokiniai klasėje kalbėtų rusiškai, ir surašyti lentoje lietuviškai kalbančių pavardes. Bet Krupavičius pats nedaug temokėjo rusiškai kalbėti. Kada jis užrašydavo kitų nerusiškai kalbančių mokinių pavardes lentoje, šie užrašydavo ir jo paties pavardę už tą patį nusikaltimą. Tada tekdavo visų pavardes nuo lentos nutrinti. Be to, jis žinojo, kad pats mokytojas lietuviškai prakalbėjusių mokinių nebausdavo ir nebardavo, iš ko jis suprato, kad ir pats paliepimas rusiškai kalbėti dar nereiškė mokytojo griežto įsakymo, kurį reikėtų tiksliai pildyti, ypač kada niekas pašalinių to negirdi. O jei atsirasdavo skundikų, tai mokiniai mokėdavo juos sutvarkyti ir atpratinti nuo skundimų.
Nors KrupaviČienė ir norėjo savo vaikus kiek pramokyti ir lenkų kalbos, bet Igliškėliuose jiems nebuvo jokių motyvų bei paskatinimų jos mokytis. Tame dideliame kaime nebuvo nei lenkiškai, nei rusiškai kalbančių žmonių. Ir mokytojai, ir raštininkai visą laiką buvo lietuviai. Ir Mykolo Krupavičiaus mokytojas buvo garliaviškis Jasaitis, sąmoningas lietuvis, lietuviškai išauklėjęs savo šeimą ir gal būt skaitęs draudžiamąją spaudą. Net ir Igliaukos parapijoje buvę trys dvarai nebuvo lenkiškumo židiniai, kaip anais laikais dažniausiai būdavo kitose Lietuvos vietose. Taigi Igliškėliuose augančiam Krupavičiui nebuvo jokių aplinkos įtakų, kurios būtų bent laikinai neigiamai veikusios jo lietuviškumą ar būtų jį sudominę kurios nors kitos kalbos mokėjimu. Priešingai, anuo metu čia sklido jau lietuvių tautinį sąmoningumą keliančios įtakos.
Prie tokių tautinį sąmoningumą žadinančių įtakų priklausė Igliaukos vikaro kunigo Juozo Skinkio veikla. Jis buvo žymus švietėjas, platinęs draudžiamąją spaudą ir pats pastoviai dalyvavęs laikraščiuose, spausdindamas juose savo eilėraščius bei straipsnius. Jis artimai sugyveno su žmonėmis ir Šeštadieniais darydavo kaimuose jaunimo susirinkimus. Jo veikimo įtaka netiesiogiai veikė ir Krupavičių, žadindama jo patriotizmą.
Krupavičiui besimokant Igliškėlių mokykloje, slaptai joje plito ir draudžiamoji spauda — knygelės, laikraščiai ir atsišaukimai, kuriuos mokiniai atsinešdavo iš tautiškai susipratusių šeimų. Jų iš susipratusių lietuvių gaudavo ir 8-9 metų mokinukas Krupavičius. Jis juos platino toliau jam nurodytu būdu. Kai kurie tos spaudos platintojai, susipratę ūkininkui, važiuodami į mišką malkų ar rąstų, jam palikdavo brošiūrėlių ir laikraščių, kuriuos jis išdalindavo, įdėdamas juos į vežimus ūkininkų, grįžtančių iš Marijampolės ir sustojusių prie Krupavičienės namų. Gautas iš platintojų proklamacijas jis iškabindavo ant stulpų. Jo gyvenama aplinka darė jį lengvai prieinamą įvairiems slaptų sąjūdžių veikėjams. Į smuklę galėjo kiekvienas užeiti ir, neatkreipdamas į save pašalinių nkių, galėjo pakalbinti tos užeigos laikytojos vaiką ir taip pat nepastebimai jam ką įduoti su nurodymais, kaip jis turi su tais lietuviškais dalykais pasielgti, kur juos išplatinti.
Tą darbą, kaip jis rašo savo atsiminimuose, atlikdavęs sąžiningai, suprasdamas, kad jis dirba svarbų, slaptą ir pavojingą darbą. Jis jautė savo misiją ir kitus paveikti, įtraukti į priešrusišką nusiteikimą, kuris plito kartu su lietuviška spauda. Su savo draugu Jurgiu Vaičelioniu mokykloje jie kviesdavę savo draugus už kluono, kur skaitydavę parinktus straipsnelius ir žinutes, ir įduodavę jiems laikraščių parsinešti ir paskaityti tėvams. Suprantama, ta spauda nebuvo skirta vaikams, bet jie ją platino, tardamiesi atlieką didvy-rišką darbą. Apie mokinių slaptosios spaudos skaitymą ir jos platinimą žinojo ir mokytojas Jasaitis. Kada vienas mokinių paskundė mokytojui, kad mokiniai skaito draudžiamas knygas, Jasaitis nieko nesakė mokiniams, o tik įspėjo Krupavičiaus motiną paveikti jį, kad būtų atsargesnis. Ji jam tai perdavė, įgrasindama jį elgtis atsargiau su draudžiama spauda. Savo priešrusišką nusistatymą mokiniai kartais išreikšdavo ir kitokiais būdais. Kartą Krupavičius su dviem draugais, kurių tarpe buvo ir mokytojo Jasaičio sūnus, rykštėmis sukapojo į skutus mokykloje ant sienos kabojusį caro paveikslą. UŽ tai jie visi gavo iš mokytojo tiek rykščių, kad jų belikę tik kotai mokytojo rankose. Gi pats mokytojas skubiai nupirko Marijamplėje tokį pat paveikslą ir tyliai juo pakeitė sunaikintąjį, tuo išvengdamas skandalo ir tardymų mokykloje. (1)
Mykolui augant, didėjo ir jo vaidmuo namuose. Smuklei reikalingą degtinę reikėjo parsivežti iš Vilkaviškio. Krupavičienė neturėjo iš ko ką nors pasamdyti kiekvieną kartą. Todėl jam, 11-15 metų vaikui, reikėjo dažnai važiuoti į Vilkaviškį degtinės, esant visokiam orui žiemą, rudenį ar vasarą.
Reikėjo jam rūpintis ir kitais namų reikalais — parvežti malkų iš miško, paruosti kurą ir atlikinėti kitus ūkio reikalus. Kartą, būdamas dvylikos metų, motinos pavestas, pėsčias nuėjo į Balbieriškį ir ten turėjo paprašyti savo dėdę, kad tas nupirktų jiems karvę. Neradęs dėdės namie, jis pats savarankiškai nupirko jam patikusią karvę ir pats per naktį Balbieriškio giria parsivedė ją namo. Pasirodė, kad pirkinys buvo vykęs. Tokie ir panašūs daugiau ar mažiau savarankiškai atliekami darbai ugdė jame savarankiškumą, orientaciją ir kartu puikybę. Lankant jam pradžios mokyklą, visa jo vaikystė ir dalis paauglystės buvo susijusi su Igliškėlių mokykla, kurioje gyvenimas jam buvo įdomesnis negu namie. Mokyklos lankymo laiką pertraukdavo tik atostogų metas, kada jis daugiau padėdavo namuose ir karštomis vasaros dienomis puškindavosi per Igliškėlių laukus tekančio upelio sietuvų vėsiame vandenyje, kurį čia papildydavo netoli esantieji šaltiniai.
Profesijos pasirinkimas
Ūkininkų vaikai, baigę pradžios mokyklą, jei jie toliau nesimoko, paprastai susiranda darbo ūkyje, kur dirbdami išauga ūkininkais. Taip į žemės ūkį iš mokyklos grįžo beveik visi Krupavičiaus draugai, natūraliai pasilikdami namuose ir su suaugusiais dirbdami ūkio darbus. Bet jam namie nebuvo tokio nuolatinio darbo, kurį dirbdamas savaime pasiruoštų ateičiai ir normaliam pragyvenimui. Vaikystėje tas klausimas jam nebuvo iškilęs. Nieko tuo klausimu negirdėjo nė iš motinos. Bet, ilgai lankydamas mokyklą, ir jis priaugo tą metą, kada atėjo susidomėjimas darbu, o motinai rūpestis, kokio jį išmokyti darbo, iš kurio jis vėliau pragyventų.
Neturėdamas ko veikti namie, Mykolas praleisdavo nemaža laiko kaimynystėje esančioje kalvėje, kurioje jį domino kaimyno kalvio dirbamas darbas. Anksčiau jis šiaip stebėjo, kaip kalvis iš raudonai įkaitintos geležies nukala arkliams pasagas ir kitokius geležinius daiktus ir kaip jis kausto prie kalvės atvestus arklius. Čia bestovinčiam Mykolui kalvis duodavo padumti dumplėmis, kas kitokio ar įdomesnio darbo nemačiusiam vaikui labai patiko. Labiau paaugėjusiam kalvis duodavo ir kitokio darbo, kurį bedirbdamas Mykolas mokėsi kalvystės ir jau buvo pramokęs mažiau sudėtingų darbų. Kalvio darbas jam patiko, ir jis nė neabejojo, kad jis užaugęs bus kalvis.
Bet motina, besirūpindama sūnaus ateitimi, nebuvo patenkinta tokiu jo pasirinkimu. Ji norėjo sūnui poniškesnės profesijos ir įstatė jį į valsčiaus raštinę mokytis raštininko darbo, praktiškai ten dirbant. Nors Mykolas nepamiršo ir kalvės darbo ir laisvu laiku ėjo į ją padirbėti, bet daugiau dabar mokėsi raštinės darbo. Greitai jis pramoko parašyti valsčiaus raštinėje nesudėtingus ir dažniausiai pasitaikančius ūkininkams liudijimus ir kitokius raštus ir už jų rašymą jis gaudavo nustatytą atlyginimą. Tai jį labiau pririšo prie raštinės, nors jis dar nebuvo galutinai apsisprendęs ir su motina sutaręs, ką galutinai pasirinkti — imtis kalvio amato ar valsčiaus sekretoriaus profesijos.
Prie tų dviejų galimumų pasirinkti profesiją prisidėjo dar du, anksčiau nenumatyti. Vienas jų sužavėjo Mykolą, kada, jam esant penkiolikos metų, per Igliškėlius prajojo gusarų būrys su orkestru priešakyje. Jis pamatė orkestre ir savo amžiaus muzikantų, ir jam labai patiko gusarų uniforma, arkliai, triūbos. Jis pasiryžo mesti kalvystę, atsisakyti ir rašt¬nės darbo ir pasidaryti gusarų muzikantu. Bet motina nenorėjo nė klausyti apie tokį jo pasirinkimą. Taip jo ir motinos nuomonės dėl jo būsimos profesijos griežtai išsiskyrė, ir nė vienas jų nenorėjo nusileisti.
Tam jų nesutarimui galą padarė kitas, taip pat nenumatytas įvykis. Prajodamas per Igliškėlius, Krupavičienės užeigoję sustojo kiek pailsėti tuo metu Varšuvoje meną studijavęs būsimas lietuvių dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. Tas tada nepažįstamas jaunas ponas, kiek pakalbinęs Mykolo seserį ir kiek ilgiau pasikalbėjęs su juo pačiu, paklausė motiną, kodėl ji neleidžianti berniuko mokytis. Ši paaiškino, kad ji labai norėtų leisti jį mokytis, bet neturi iš ko. Tada Žmuidzinavičius nurodė jai Veiverių mokytojų seminariją, kurią neseniai jis pats buvo baigęs ir kurioje mokslas yra prieinamas ir neturtingiems jaunuoliams. Ta mintis patiko Krupavičienei, ir ji, ilgai svarsčius ir išsiaiškinusi įstojimo ir mokymosi sąlygas, paprašė mokytoją Jasaitį paruošti jos sūnų į seminarijos pavyzdinę mokyklą.
Tų laikų trijų skyrių pradžios mokyklą baigusius mokinius priimdavo į seminarijos pavyzdinės mokyklos ketvirtąjį skyrių. Išėję toje mokykloje ketvirtąjį ir penktąjį skyrius, mokiniai galėjo pereiti į seminarijos pirmąjį kursą. Bet esant kandidatų į seminariją pertekliui, juos priimdama seminarija darydavo konkursinius egzaminus. Tokiems egzaminams dabar teko pasiruošti Mykolui.
| Autorius: Petras Maldeikis |