Petras Maldeikis. Mykolas Krupavičius. Savo kelio beieškant. Pasiruošimas mokytojo profesijai
←Igliškėlių pradžios mokykloje | Petras Maldeikis. Petras Maldeikis. Mykolas Krupavičius. Pasiruošimas mokytojo profesijai. |
Darbas mokytojo profesijoje→ |
|
Pasiruošimas mokytojo profesijai
1. Mokykla, kurioje Krupavičius išėjo į mokytojus
Nedidelis Veiverių miestelis per pusę amžiaus garsėjo jame buvusia pirmąja lietuviams įkurta mokytojų seminarija, Rusų administracija, siekdama palaužti Sūduvoje lenkų įtaką ir paruošti sau palankius mokytojus, 1866 metais Veiveriuose įkūrė pedagoginius kursus, kuriuos 1872 metais perorganizavo į mokytojų seminariją. Su savo rusišku mokytojų sąstatu ta seminarija turėjo plėsti rusiškas įtakas ir tuo būdu būti rusinimo židiniu Lietuvoje. Toji mokykla buvo skirta lietuviams, ir joje turėjo mokytis tik lietuviai jaunuoliai. Bet su suklastotais dokumentais į ją įstodavo nemaža rusų ir gudų, pasivadinusių lietuviais. Per visą savo veikimo laiką, nuo jos įsikūrimo ligi 1918 metų, toji seminarija išleido 1024 mokytojus, kurių apie 800 buvo lietuviai. Ji buvo laikoma gera mokykla. Iš ją baigusių tarpo išėjo daug iškilių lietuvių kultūrininkų bei visuomenininkų. Tą seminariją baigusieji mokytojai sudarė pagrindą, kuriant nepriklausomos Lietuvos pradžios mokyklą.
Veiverių mokytojų seminarijoje buvo mokoma tikybos, rusų kalbos ir literatūros, lietuvių kalbos, matematikos, gamtos mokslų, geografijos, pedagogikos, Rusijos ir visuotinės istorijos, dailyraščio, braižybos, muzikos, fizinio lavinimo, sodininkystės ir daržininkystės. Pedagogikos kurse buvo trumpai išeinama pedagogikos istorija ir plačiau didaktika. Tikyba apie 1900 m. per eilę metų nebuvo dėstoma, nes neatsirado katalikų kunigo, kuris būtų sutikęs ją dėstyti rusų kalba.
Visi mokslo dalykai buvo mokomi rusų kalba. Svetimų kalbų nebuvo mokoma. Lietuvių kalbą, Krupavičiui įstojus į seminariją, mokė vienintelis joje buvęs lietuvis mokytojas Tomas Ferdinandas Žilinskas. Jis, nepaisydamas seminarijoje vyraujančios rusinimo dvasios ir rusų valdžios spaudimo, sugebėjo įdiegti mokiniuose tautinį susipratimą ir daugelį jų išugdyti gerais patriotais, pasiaukojusiais žmonių švietėjais ir visuomenės veikėjais.
Į tokią mokyklą, kiek mokytojo Jasaičio paruoštas, 1900 metais atvyko Mykolas Krupavičius. Bandė laikyti egzaminus į penktąjį skyrių. Bet pasirodė reikiamai nepasiruošęs. Mokytojo Žilinsko užtariamas, jis buvo priimtas į ketvirtąjį skyrių.
Įstojęs į mokytojų seminariją, jis greitai patyrė, kad čia mokytojai yra visiškai kitokie, negu jo buvęs mokytojas Igliškėliuose. Jie čia buvo stropūs rusintojai. Kiekvienas jų siekė savo būdu ir savo priemonėmis slopinti mokinių letuviškumą ir išauklėti juos palankius rusams. Bet, kaip Krupavičius pasakoja savo atsiminimuose, seminarijos moksleivija nebuvo palanki dirva rusinimui. Į ją įstodavo 15-17 metų puaugliai — visi kaimo vaikai — su savo berniškais įpročiais Ir kitokių įtakų nepažeista lietuviška siela. Jie buvo prisirišę prie lietuvių kalbos, savo tarpe jos laikėsi, nepaisydami draudimo lietuviškai kalbėti ir kasmetinių aukų už lietuvių kalbos vartojimą. Jie sunkiai pasidavė seminarijos drausmei, kuria buvo siekiama sunaikinti jų iš namų atsivežtus įpročius. Didžiausias buvo mokytojų rūpestis paveikti mokinius, kad jie nesiimtų "politikos", kas reiškė, kad jie neskaitytų draudžiamų lietuviškų knygų ir laikraščių ir nesidomėtų lietuviškaisiais reikalais. Jie daug ką neleistina leido mokiniams, kad tik juos atitrauktų nuo lietuviškumo. Visa tai mažino mokytojų autoritetą mokinių akyse. Jų santykius su mokytojais Krupavičius taip apibūdina: "Mokytojų neapkęsdavom, visaip juos pašiepdavom ir pravardžiuodavom. Dažnai jų langus lietuviškom proklamacijom aplipindavom. Likom kaip buvę lietuviai".(1) O labiausiai nemėgstamam pavyzdinės mokyklos vedėjui, rusams parsidavusiam vokiečiui, daugiausia skaudžiu pokštų iškrėsdavo: nakčia jo langus išdaužydavo, ant palikto koridoriuje apsiausto rūgštimis rusiškai išrašydavo "Už gerą tarnybą carui". Tamsią naktį pagavę jį apkuldavo, nuo drabužių nupiaustydavo visus tarnybinius žibučius ir panašiai jam atsikeršydavo. "Nerami buvo Veiverių studentija". Už lietuviškumą ir už priešinimąsi rusinimui kasmet būdavo pašalintų mokinių. Bet mokinių solidarumas priversdavo seminarijos vadovybę nusileisti ir pašalintuosius priimti atgal ar bent leisti laikyti baigiamuosius egzaminus pašaliečio teisėmis.
Smerkdamas savo buvusių mokytojų pastangas surusinti lietuvius mokinius, Krupavičius jų nesmerkia kaip mokytojų, laikydamas juos buvusiais gerais mokytojais. "Bendrai paėmus, mokytojai buvo geri savo dalykų žinovai ir dėstytojai". Ypač gerai buvo mokoma rusų kalba. Rusas mokytojas išmokė Krupavičių pamilti literatūrą, nes jis ją dėstė įdomiai ir surišdamas su politika bei kritiškai paliesdamas režimą. Kritišką Krupavičiaus nusiteikimą rusų valdžios atžvilgiu sustiprino dailyraščio ir piešimo mokytojas, kuris mokiniams papasakodavo, kaip sėkmingiau sukelti revoliuciją ir nuversti carą. Krupavičius labai vertino ir seminarijos inspektoriaus dėstomų pedagoginių dalykų pamokas. Jis buvęs geras savo dalykų žinovas, mokėjęs žinias įdomiai mokiniams perteikti ir gerai mokyti savo dėstomą dalyką. Jį, kaip mokytoją, Krupavičius mėgęs, tačiau tautiniu atžvilgiu jį laikęs dideliu savo priešu ir ne kartą nuo jo nukentėjęs.
Laikydamas daugumą savo mokytojų gerais mokslo dalykų dėstytojais, Krupavičius nebuvo tokios nuomonės apie savo tautietį, lietuvių kalbos mokytoją Žilinską. Jo mokymas buvęs daugiau parodija. Nebuvo mokoma literatūros, nebuvo nė rašomųjų darbų, o buvusi tik labai nuobodžiai einama lietuvių kalbos gramatika, prisilaikant Šleicherio Mažosios Lietuvos tarme parašyto ir sunkiai suprantamo gramatikos vadovėlio. Dar buvo duodama mokiniams atmintinai išmokti Donelaičio pasakėčias, kurios taip pat to meto seminarijos mokiniams buvo svetimos. Taip mokydamas, jis nesukėlė mokiniuose nei susidomėjimo lietuvių kalba, nei pagarbos savo dėstomajam dalykui. Nepelnęs jos ir pats dėstytojas. Dėl tokio nevykusio dėstymo mokiniai nebuvo sudominti savo gimtosios kalbos mokymusi.
Bet, ir būdamas menkas auklėtojas ir nevykęs lietuvių kalbos mokytojas, Žilinskas buvo mokinių mylimas kaip susipratęs lietuvis. Net ir už tokius šiurkščius pabarimus, kaip "Kiaulių ganyt, kvaily", kaip rašė Krupavičius, mokiniai jį mylėjo, nes tai buvo viešai jo tartas lietuviškas žodis.
2. Seminariją baigė kaip pažangus mokinys
Įstodamas j mokytojų seminarijos pavyzdinę mokyklą, Krupavičius nebuvo pakankamai pasiruošęs joje mokytis. Ir į tos mokyklos ketvirtąjį skyrių jis buvo priimtas, kaip jis pats vėliau manė, tik buvusio jo tėvo draugo, to paties mokytojo Žilinsko, palaikomas bei užtariamas. Pradžioje jam mokslas nekaip sekėsi. Bet, stropiai mokydamasis ir gerų aukštesnių kursų draugų padedamas, jis sėkmingai išlygino savo išsilavinimo trūkumus. Mėgdamas skaityti, jis vėliau pagerino savo pažangumą. Nemėgo aritmetikos, bet labai mėgo geometriją ir algebrą. Ir per baigiamuosius aritmetikos egzaminus jis buvo praleistas tik todėl, kad jis visą laiką priklausė prie gerųjų mokinių.
Mėgdamas skaityti, jis, besimokydamas seminarijoje, gerai apsiskaitė, perskaitydamas daugumą seminarijos bibliotekoje buvusių istorijos, literatūros ir gamtos mokslų knygų. Tuose moksluose jis buvo gerai prasilavinęs ir per pamokas bei egzaminus atsakinėdamas jis galėdavo pasakyti daugiau, negu buvo vadovėliuose parašyta.
Seminarijos bibliotekoje buvo kažkokiu būdu ten patekusių ir nelegalių, į katalogą neįtrauktų, knygų. Jų tarpe jis užtiko kažkurią Gorkio knygą ir pasiėmė skaityti. Ją beskaitantį jį užtiko seminarijos inspektorius ir jį už tai išbarė. Bet reikalas ir tuo nesibaigė: jam buvo sumažintas elgesio pažymys iki trejeto, ir jis vieną mėnesį negavo stipendijos.
Seminariją Krupavičius baigė gerais pažymiais, už ką jis gavo dviklasės mokyklos mokytojo teises, kurios buvo duodamos tik pažangiems mokiniams, neturintiems nė vieno trejeto ir turintiems bendrą pažymį, nemažesnį kaip 4,5.
Veiverių mokytojų seminarija patraukdavo mokinius savo geru vardu, savo mokslo pigumu ir jiems duodamomis stipendijomis. Tik tos stipendijos buvo nedidelės. Krupavičius gaudavo tą stipendiją, jei tik ji nebuvo sulaikyta, jį už ką nors baudžiant. Bet, ir ją gaudamas, jis sunkiai tegalėjo iš jos pragyventi. Reikėjo dar gauti kiek iš motinos, nors ir ji nevisada galėdavo jį paremti. Vėliau jis uždarbiaudavo, rašydamas kitiems dailyraštį ar pagamindamas kitiems reikalingus brėžinius. Sunkus gyvenimas su neprivalgymais paveikė jo sveikatą. Baigus jam seminariją, gydytojas jame rado plaučių džiovą ir nepatarė imtis mokytojo darbo. Bet motinos priežiūroje jaunas organizamas, geras maistas ir sveikas oras nugalėjo jo iš seminarijos išsineštus sveikatos trūkumus. Vasaros pabaigoje jis jautėsi tiek sustiprėjęs, kad jau galėjo imtis mokytojo darbo.
3. Čia brendo Krupavičiaus tautinis sąmoningumas
Krupavičius įstojo į mokytojų seminariją jau su aiškiu lietuvišku ir priešrusišku nusistatymu. "Dar pradžios mokykloje pradėjęs skaityti lietuviškus laikraščius, žinojau rusų ir lietuvių siekimus, žinojau rusų darbus ir instinktyviai jais biaurėjausi gal ne tiek suprasdamas, kiek nujausdmas jų darbų pražūtingumą. Kiekvienas rusų emblemomis apsikarstęs valdininkas darė man slegiantį įspūdį".(1) Seminarijoje mokytojas Žilinskas dar pagilino jo lietuviškumą ir padarė jį sąmoningesni.
Jei Tomas Žilinskas ir buvo menkas mokytojas ir savo lietuvių kalbos pamokomis nesukėlė mokiniuose savo kalbos meilės, tai jis savo tautos meilę juose įžiebė pirmiausia viešu lietuvių kalbos vartojimu. Tą kalbą jis vartojo ir privačiuose pasikalbėjimuose su mokiniais. Taigi Krupavičių Žilinskas tautiškai sustiprino ne savo lietuvių kalbos pamokose, o savo tvirtu lietuvišku laikymusi ir intymiau pasakytu lietuvišku žodžiu. Jis jam tautinę įtaką darė savo pasikalbėjimuose su patikimais lietuviais mokiniais lietuviškų reikalų temomis. Paprastai tai būdavo jo vedamoms braižybos pamokoms pasibaigus, kada kiti mokiniai išeidavo ir pasilikdavo tik jam žinomi patikimesni mokiniai. "Tomas Žilinskas tokiais atvejais lyg atgimdavo, pasidarydavo linksmas ir spinduliuojantis. Debesys, kurie dažniausiai dengdavo jo veidą, išnykdavo. Žilinskas pasakodavo visas lietuviškas aktualijas, prie kurių priklausė lietuviškas sąjūdis, įsikūrusios draugijos ir jų veikla, lietuvių persekiojimas ir areštai, pasirodžiusios knygos ir laikraščiai. Šie pasikalbėjimai buvo tikri lieltuvybės kursai. Nekartą jis mus apdalindavo knygelėmis ir laikraščiais. Kartais jis patardavo su jo papasakotais dalykais supažindinti mūsų patikimus draugus. Tik nenorėdavo, kad jo pavardė būtų minima".(1) Kitur Žilinsko įtaką Krupavičius dar taip nusakė: "Ilgų kalbų apie tėvynės meilę nesakydavo, nes to negalėjo daryti. Bet vienu kitu sakiniu mokėdavo pasakyti tiek, kiek ilga kalba".
Mokiniams Žilinskas imponavo ir stiprino jų lietuvišką nusistatymą dar ir tuo, kad jis, vedęs Varšuvos lenkaitę, ją išmokė gerai lietuviškai kalbėti, savo šeimoje kalbėjo tik lieviškai ir, eidamas gatve, su visais šeimos nariais — vaikais ir vaikaičiais — viešai kalbėdavo tik lietuviškai.
1903 metais, Žilinskui iš mokytojo darbo pasitraukus, į jo vietą atėjo taip pat didelis patriotas mokytojas Juozas Kuliiūkštis, taip pat vedęs lenkaitę, bet savo gausią šeimą išauklėjęs lietuvišką ir viešai su savaisiais tik lietuviškai tekalbėdavęs. Jis taip pat skleidė seminarijos mokinių tarpe lietuvišką įtaką, kartu juos veikdamas kaip šviesus lietuvis, kaip labai kultūringa ir savarankiška asmenybė. Jo lietuviškumo ir jo didelės įtakos mokiniams rusai negalėjo pakęsti ir po dviejų metų jį iškėlė į kitą mokytojų seminariją Lenkijoje.
Dėl savo lietuviškos laikysenos seminarijoje Krupavičius buvo inspektoriaus sekamas ir nekartą buvo įkliuvęs. Nedideli tai buvo nusikaltimai, nepakankami, kad už juos būtų pašalintas iš seminarijos, bet nekartą buvo ir skaudžiau nubaustas. Už tai, kad jis, parėjęs iš mokyklos, nusiimdavo nuo kepurės žvaigždę ir nuo diržo sagtį su rusiškomis raidėmis ir ypač, kad jis buvo įtariamas užsiimant politika, jis buvo baustas elgesio pažymio sumažinimu ir karceriu. Jam baigus seminariją, jo atestacija, siunčiama mokyklų direkcijai, šiaip buvo jam palanki. Bet jos gale įrašas, kad jis yra nepataisomas lietuvis ir įtartinas režimo priešas, jam užkirto kelią gauti mokytojo vietą Lietuvoje.
Lietuviškoje veikloje Krupavičius grūdinosi ir dalyvaudamas slaptoje tautinėje mokinių veikloje. Seminarijoje jis priklausė slaptai mokinių kuopelei, kurios uždavinys buvo lietuvių literatūros ir kalbos pažinimas, bendri lietuviškieji klausimai ir politika bei visuomeninis darbas, į kurį įėjo ir draudžiamosios literatūros — laikraščių, knygelių ir proklamacijų — skleidimas. Dalį tos literatūros į mokinių butus atgabendavo jiems nežinomi knygnešiai. Kitą dalį jie patys parsinešdavo iš vienos pamiškėje stovinčios labai menkos trobelės, kurios seno amžiaus gyventojų niekas negalėjo įtarti draudžiamu knygų platinimu.
Seminarijos administracija įtarė veiklesnius mokinius ir juos naktimis sekdavo. Todėl knygų gabenimas buvo labai pavojingas darbas. Iš policininkų buvo daug lengviau išsisukti, negu iš tokių stropių rusintojų, kokie buvo seminarijos inspektorius, pradžios mokyklos vedėjas ir kai kurie mokytojai. Tai gali parodyti ir toks Krupavičiaus nuotykis. "Kartą vos grįžau su kitu draugu iš kelionės su kontrabanda, tik štai apie 3-čią valandą nakties įsibrauna inspektorius su garsiu šnipu mokytoju Gustavu Keseleriu kratos daryti. Iškratė Eiduką, Ambroziejų, Merkevičių, paėmė kai kuriuos laiškus, o aš guliu nei gyvas, nei miręs, nes mano dėžėje kaip tik sudėta gerokas pundas literatūros. Bet laimės lemta, neužėjo noras mane iškrėsti".(1)
Visa mokinių gaunama, skaitoma ir gabenama Iiteratūra u buvo socialistinės ir ateistinės krypties. Jie ją platindavo naktimis prieš šventadienius, ypač prieš atlaidus. Proklamacijas iškabindavo pakelėse ant medžių ir stulpų. Kaimuose jie turėjo patikimų platintojų būrelį, kurį sudarė jaunos ūkininkaitės ir ūkininkaičiai. Geriausiai tam reikalui pasidarbuodavęs vienas padauža-mušeika, kurio niekas neįtarė ir kurio net ir policija privengdavo. Kartą Krupavičius buvo įkliuvęs ir į policininko rankas: "Kitą kartą išėjau nakčia lipinti proklamacijų. Mano rajone buvo vyresnysis žandaras. Užėjo noras pasityčioti iš jo, aplipinant jo langus proklamaciomis. Ir įkliuvau. Tuo metu žandaras buvo ukrainietis, geras žmogus, gerai pažinęs mano motiną, iš kurios ne vieną rublinę buvo gavęs. Sukliko džiaugsmu; bet, pažinęs mane, nenorėjo pražudyti(2). Jo motina kyšiu jį išpirko. Šiaip jau kratų metu jam vis pavykdavo neįkliūti.
1904 metais, Krupavičiui jau esant trečiame seminarijos kurse, įvyko Veiverių mokytojų seminarijos mokinių streikas. Vieningai streikuodami, jie reikalavo pašalinti seminarijos inspektorių, įvesti į seminariją lietuvių kalbą ir tikybą dėstyti lietuviškai. Su tais reikalavimais jie kreipėsi į Varšuvos mokslo apygardos globėją. Bet globėjo atsiųstas valdininkas pravedė griežtą tardymą, palaikydamas administraciją. Mokiniai streiką pralaimėjo. Trys mokiniai, nors jie ir nebuvo veikliausi streiką organizuojant, buvo pašalinti iš seminarijos; beveik visiems mokiniams buvo sumažintas elgesio pažymys ligi trejeto; daugeliui jų buvo atimtos stipendijos. Krupavičiui teko abi tos bausmės.
Taip streiką likvidavus, mokslo metai baigėsi beveik normaliai. Krupavičius baigė seminariją.
Dar būdamas mokytojų seminarijoje, Krupavičius pradėjo savo žurnalistinę karjerą, parašydamas pirmą korespondenciją į Lietuvių laikraštį ir baigęs seminariją pirmą straipsnį į Vilniaus žinias.
Išėjęs iš seminarijos su revoliucinėmis nuotaikomis ir sveikatai kiek pagerėjus, Krupavičius nebūtų buvęs Krupavičiumi, jei jis nebūtų įsijungęs į to meto revoliucines audras. "Kur dabar ramiai besėdėsi? O jei ir būtum norėjęs ramybės, tai jos nebūtų davę draugai ir kaimynai. Teko dalyvauti kiek toliau nuo savo gyvenamos vietos keliuose susirinkimuose ir čia pirmą kartą išmėginti savo iškalbingumą. Su keliais draugais teko likviduoti Igliaukos ir Jestrakio alkoholinių gėrimų monopolius, sulietuvinti MikaliŠkio valsčiaus raštinę ir net savo Igliškėlių mokyklą".(1) To meto sąmyšyje su draugais jis dalyvavo ne vienoje revoliucinėje ekspedicijoje, bet jie žmonių nešaudę, kaip tuo metu nevienoje vietoje įvyko, nes "revoliucijos metu labai branginam kraują ir gyvybę". Bet kartą tik jo namie nebuvimas išgelbėjo jį nuo dalyvavimo ekspedicijoje, kurioje buvo pralieta kraujo.
Revoliuciją nuslopinus, veiklesnieji jos dalyviai išsislapstė ir išbėgiojo į užsienius. Krupavičius jau mokytojavo Lenkijoje. Policija nekartą teiravosi jo motinos, kur jis buvęs tą ar kitą dieną, matyti, sekdami Jestrakio, MikaliŠkio ir Igliaukos įvykių kaltininkus. Tokiais atvejais jį gelbėjo jau įprasta tvarka: motinos rublis ir policijai pastatoma degtinės bonka. Taip, nors ir prisidėjęs prie revoliucijos, Krupavičius išvengė caro kalėjimo.
Šaltiniai
Autorius: Petras Maldeikis |