Petras Rauda

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Petras Rauda

    Gimė 1894 m. kovo 10 d.
    Radviliškis
    Mirė 1974 m. kovo 7 d. (79 m.)
    Svėdasuose

    Veikla
    Kunigas kanauninkas, teologas, politinis kalinys

    Petras Rauda (Rauda-Špeil, 1894 m. kovo 10 d., Radviliškis – 1974 m. kovo 7 d. Svėdasuose. Palaidotas Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios senosiose kapinėse prie motinos) – Kunigas kanauninkas, teologas, politinis kalinys.

    Biografija

    Gimimo data nustatyta pagal krikšto metrikų įrašą. Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1894 m. kovo 22 d. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma klaidinga gimimo data – kovo 23 d. Kai kuriuose dokumentuose prie pavardės rašoma tėvo pravardė "Špeil".

    Tėvai: Petras Rauda (18581908) iš Saktelių kaimo (Radviliškio raj.) – valstietis, amatininkas stalius ir dailidė, knygnešys, ir Ona Buivytė-Raudienė (19681941) iš Mikailiškių kaimo (Radviliškio raj.). Iš septynių vaikų, gimusių šeimoje, užaugo tik dviese, sesuo Elena Raudaitė-Kepenienė (1892–?). Maži ar jauni mirė broliai ir seserys: Ona Raudaitė (18951895) – mirė kūdikystėje dviejų mėnesių, Stanislovas Rauda (18971897) – mirė kūdikystėje penkių mėnesių, Jadvyga Raudaitė (18981912) – mirė paauglystėje, Pranas Rauda (19001900) – mirė kūdikystėje dviejų mėnesių ir Juozapas Rauda (19031903) – mirė kūdikystėje penkių dienų.

    1894 m. kovo 17 d. Radviliškio bažnyčioje jį pakrikštijo šios parapijos vikaras Velička, krikštatėviai buvo Jonas Čepas ir Elžbieta Šnapštytė.

    Vaikystėje mokėsi savarankiškai ir pas daraktorius. 19041909 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, kur baigė 5 klases. 19091917 m. studijavo Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje, 19141915 m. – Vašuokėnų dvare, Anykščių raj., kur Pirmojo pasaulinio karo metais buvo perkelta ši seminarija. 1915 m. gegužės 16 d. Vašuokėnuose jis buvo įšventintas subdiakonu.

    1917 m. kovo 25 d. vyskupas Pranciškus Karevičius įšventino P. Raudą kunigu. Pirmąsias Šv. Mišias jis aukojo Šiauliuose 1917 m. balandžio 9 d., antrąją Šv. Velykų dieną.

    19171919 m. P. Rauda tarnavo vikaru Joniškyje, talkindamas klebonui Liudvikui Šiaučiūnui, 19191920 m. jis buvo paskirtas ir Joniškio gimnazijos kapelionu, tikybą dėstė šiuoje ir dar 12 kaimo pradžios mokyklų. Joniškyje jis pasižymėjo kaip aktyvus Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas. 1918 m. jis dalyvavo Vilniuje, Šv. Mikalojaus parapijos salėje, vykusioje krikščionių demokratų konferencijoje, o grįžęs organizavo valsčiaus valdybą.

    19201922 m. jis buvo Žagarės (Joniškio raj.) vikaras ir "Saulės" vidurinės mokyklos kapelionas. 1921 m. P. Rauda buvo paskirtas Šeduvos (Radviliškio raj.) "Saulės" draugijos vidurinės mokyklos direktoriumi, bet, Švietimo ministerijai nesutikus, 19221926 m. Šeduvoje liko vidurinės mokyklos tikybos mokytojas ir kapelionas, buvo Šeduvos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios rektorius.

    19261928 m. P. Rauda studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Teologijos skyriuje, įgijo teologijos licenciato laipsnį. Gyvendamas Kaune, jis dirbo kapelionu ir prefektu Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos 1-ojoje suaugusiųjų gimnazijoje Kaune, buvo Kauno Šv. Augustino bažnyčios rektorius, priklausė studentų ateitininkų "Vytauto" klubui.

    1928 m. birželį išvykęs į Uteną, 19281930 m. P. Rauda buvo Utenos "Saulės" gimnazijos kapelionas ir tikybos mokytojas. Paskirtas 1928 m. spalio 10 d., 19281929 m. jis laikinai ėjo ir šios gimnazijos, kurioje mokėsi apie 250 mokinių, direktoriaus pareigas. Suvalstybinus šią gimnaziją, 1930 m. pradžioje jis išvyko į Biržus ir ten 19301933 m. dirbo Biržų valstybinės gimnazijos kapelionu bei tikybos mokytoju, globojo valdžios uždraustus ateitininkus, nuo 1930 m. buvo "Pavasario" sąjungos Biržų rajono jaunimo dvasios vadas.

    1933 m. rugpjūčio 1 d. P. Rauda buvo paskirtas Zarasų aukštesniosios komercinės mokyklos kapelionu bei tikybos mokytoju ir čia dirbo 19331940 m. Jis buvo ir Zarasų Šv. Juozapo bažnyčios rektorius, dėstė tikybą Zarasų K. Būgos valstybinėje gimnazijoje. Visą dėmesį jis skyrė darbui su jaunimu, svarbiausias jo turtas buvo knygos. Nuo 1933 m. jis buvo Lietuvos katalikių moterų draugijos Zarasų rajono dvasios vadas.

    19401944 m. P. Rauda buvo Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas ir "Saulės" gimnazijos kapelionas. Nuo pražūties Utenoje jis išgelbėjo kelis žydus. Utenos bažnyčioje jis įrengė 4 naujas ir puošnias, prie pastato interjero priderintas klausyklas, naujus suolus ir Švč. Jėzaus Širdies altorių (1943 m.).

    1944 m. vyskupas Kazimieras Paltarokas jį paskyrė Panevėžio vyskupijos katedros kapitulos garbės kanauninku.

    1944 m. rugsėjo 8 d. Ukmergėje surengtoje Vyskupų konferencijoje P. Rauda buvo paskirtas atkuriamos Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi, paskui iki 1945 m. spalio buvo seminarijos rektorius. Persekiojamas sovietinio saugumo, 1945 m. spalį suimtas, kalintas ir neva užverbuotas, P. Rauda pasitraukė iš seminarijos ir slapčia išvyko dirbti į Klovainius (Pakruojo raj.). Važiuodamas į Šeduvą (Radviliškio raj.), jis netrukus pateko į avariją, pasveikęs 1946 m. sausio 31 d. buvo paskirtas Pamūšio (Pakruojo raj.) Šv. Antano Paduviečio parapijos administratoriumi.

    1946 m. rugpjūčio 26 d. P. Rauda Pamūšyje buvo sovietinio saugumo surastas ir suimtas, apkaltintas tuo, kad nepranešė sovietiniam saugumui svarbių žinių, ir 1946 m. lapkričio 26 d. kariuomenės tribunolo nuosprendžiu nuteistas 8 metus kalėti pataisos darbų lageryje bei 5 metams tremties. 1946 m. jis buvo išvežtas į Turinską (Sverdlovsko sritis, Rusija), 1948 m. perkeltas į Okunevką (Turinsko raj., Sverdlovsko sritis, Rusija), vėliau iki 1954 m. kalintas Molotovske (Archangelsko sritis, Rusija). Lageriuose jis organizavo religinių knygų vertimus iš kitų kalbų ir vertimų rankraščių perdavimą į Lietuvą.

    Į Lietuvą kunigas grįžo 1954 m., trumpai gyveno Kaune, kol 1954 m. gruodį buvo paskirtas į Anykščius talkinti kitiems kunigams – tituliniam klebonui Jurgiui Žitkevičiui ir vikarui adjutoriui Vincentui Arlauskui.

    19541956 m. P. Rauda buvo Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos altarista rezidentas, kol 1956 m. gegužę išvyko. Gyvendamas Anykščiuose, jis rašė prisiminimus ir artimai bendravo su Antanu Žukausku-Vienuoliu, prieš mirtį sutaikė jį su bažnyčia, priėmė dvi paskutines jo išpažintis.

    P. Raudos iniciatyva Anykščių bažnyčioje buvo įamžintas poeto ir vyskupo Antano Baranausko atminimas. Jo užsakymu ir A. Vienuoliui finansiškai parėmus, 19551956 m. skulptorius Henrikas Rudzinskas (19091996) sukūrė marmurinį šio anykštėno biustą – pirmąjį Anykščiuose skulptūrinį A. Baranausko atvaizdą, kuris 1957 m. liepos 28 d. buvo iškilmingai pastatytas bažnyčioje. Dėl tokio iniciatyvos P. Rauda vėliau patyrė sovietinio saugumo represijas.

    Paskirtas 1956 m. balandžio 28 d., 19561957 m. jis buvo Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas, nuo 1956 m. gegužės 5 d. – ir Biržų dekanato dekanas.

    1957 m. birželio 21 d. už Anykščiuose rašytą dienoraštį, kuriame aprašė pirmojo kalinimo tardymus ir lagerį, bei už iniciatyvą skulptūra įamžinti vyskupo A. Baranausko atminimą, Biržuose sovietinio saugumo pareigūnų jis vėl buvo suimtas, įkalintas Panevėžyje ir tardomas. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 1957 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas 10 metų kalėti už antisovietinę agitaciją ir 1957 m. spalį išvežtas kalėti į Dubrovlagą (Mordovija, Rusija). Ten P. Rauda buvo lietuvių kunigų tremtinių dvasios vadas. Jis susipažino ir artimai bendravo su Ukrainos Katalikų Bažnyčios Primu Metropolitu Josifu Slipijumi (18921984) – vėliau kardinolu, Vatikano Akademijos nariu.

    1962 m. pavasarį jis buvo reabilituotas ir jau itin silpnos sveikatos balandžio 8 d. buvo išleistas į laisvę, grįžo į Lietuvą. Sunkiai sirgdamas, visiškai apakęs, 19621974 m. P. Rauda gyveno Svėdasų, Anykščių raj. parapijos altarijoje, kiek laiko ten buvo Nijolės Sadūnaitės slaugomas, iki gyvenimo pabaigos talkino pastoracijoje, laikė Šv. Mišias.

    Kunigas P. Rauda mokėjo 6 užsienio kalbas. Yra išleidęs knygą "Kristus – Dievas".

    P. Rauda apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties, 2003 m.)

    Amžininkų prisiminimuose dvasininkas išliko kaip iškalbingas, draugiškas ir komunikabilus, ypač inteligentijos mėgstamas kunigas.

    Mirė 1974 m. kovo 7 d. Svėdasuose. Palaidotas Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios senosiose kapinėse prie motinos. Laidotuvėms sovietinė valdžia visaip trukdė, bet jose dalyvavo trys vyskupai (tarp jų – ir vyskupas Liudvikas Povilonis) bei apie 180 kunigų. Kapą ženklina horizontalus akmeninis paminklas su iškaltu bareljefiniu portretiniu atvaizdu ir įrašais: "Visa / atnaujinti / Kristuje. / Ef. 1, 10", "Kan. / Petras / Rauda / 1894 / 1974", "Utenos / "Saulės" / gimna- / zijos / direktorius" ir "Kauno / tarpdia- / cezinės / kunigų / semina- / rijos vice- / rektorius" (autorius – skulptorius Vladas Vildžiūnas), pastatytas Alfonso Svarinsko rūpesčiu. Bažnyčios šventoriuje įrengtame kunigų memoriale iškalta ir kanauninko P. Raudos pavardė bei gimimo ir mirties metai.

    Lietuvių katalikų mokslo akademija parengė ir išleido iki 1969 m. parašytų P. Raudos atsiminimų bei kitų memuarinių dokumentų rinkinį "Nesuprantami mums Tavo, Viešpatie, keliai : atsiminimai" (2000 m.).

    Šaltiniai


    Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+11027-0=11027 wiki spaudos ženklai).