Petras Skarga

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Petras Skarga
Piotr Skarga, lenk. Piotr Powęski;
Kazanie Skargi.jpg
Petras Skarga (stovi dešinėje). „Skargos pamokslas“, Jan Matejko

Gimė 1536 m. vasario 2 d.
Grójece
Mirė 1612 m. rugsėjo 27 d. (76 m.)
Krokuvoje

Veikla

Vikiteka Petras SkargaVikiteka
Petro Skargos atminimo lenta ant Vilniaus šv. Jonų bažnyčios sienos
Petro Skargos skulptūra Krokuvos šv. Petro ir Povilo bažnyčioje
Nežinomo dailininko paveikslas (apie 1612 m.)

Petras Skarga (Piotr Skarga, lenk. Piotr Powęski; 1536 m. vasario 2 d. Grójece – 1612 m. rugsėjo 27 d. Krokuvoje) – SJ, LDK visuomenės veikėjas, jėzuitas, hagiografas, rašytojas, polemikas, teologas, kontrreformacijos kovotojas.

Turinys

Biografija

P. Skarga gimė Grojece, netoli Varšuvos. Kai jam buvo aštuoneri, mirė mama, po ketverių metų – tėvas. Našlaičius prižiūrėjo vyriausias brolis Pranciškus, rūpinęsis ne tik jų auklėjimu, bet ir išsimokslinimu. Petras Skarga lankė parapinę mokyklą Grojece, kur mokėsi skaityti, rašyti, skaičiuoti, taip pat katekizmo, giedojimo ir šiek tiek lotynų kalbos gramatikos. 1552 m. įsirašė į Krokuvos akademiją. Tenai trejus metus studijavo teologijos mokslus, gerai išmoko senąsias kalbas. Jau po dvejų metų studijų jam buvo suteiktas bakalauro laipsnis.

1555 m. P.Skarga pradėjo vadovauti parapinei mokyklai prie šv. Jono kolegijos. 1564 m. įšventintas kunigu ir paskirtas kanauninku, o po kiek laiko – Lvovo kapitulos kancleriu. 1568 m., daugelio atkalbamas, išvyko į Romą. Ten P. Skarga studijavo teologiją, klausė Vatikano šv. Petro bazilikoje išpažinčių, įstojo į jėzuitų noviciatą. 1569 įstojo į Jėzuitų ordiną, dėstė įvairiose Lenkijos ir Lietuvos jėzuitų mokyklose. 1571 m., jau būdamas vienuoliško ordino nariu, sugrįžo į tėvynę, dirbo Pultuske, Lvove. Vyresnybės pasiųstas, 1573 m. sausio mėnesį P. Skarga atvyko į Vilnių padėti naujai įkurtos jėzuitų kolegijos rektoriui Stanislovui Varševickui.

1579 m. jėzuitai Vilniuje įkūrė akademiją, kurios pirmuoju rektoriumi paskirtas P. Skarga, pats įtikinėjęs Lietuvos ir Lenkijos karalių Steponą Batorą aukštosios mokyklos būtinumu krašto švietimui. Vilniaus akademijai jis vadovavo penkerius metus – nuo 1579 iki 1584 metų. 1583 m. pirmasis Vilniaus akademijos rektorius buvo paskirtas Livonijos vietininko patarėju. 1584 m. jėzuitų provinciolas jį pasiuntė į Krokuvą. Kaip rašo kunigas Kazimieras Džymala (Kazimierz Drzymala), „po Vilniaus Krokuva tapo antrąja kun. Skargos apaštališkąja dirva“ (Drzymala K., Ks. Piotr Skarga. Kraków, 1984, p. 22). Sekdamas italų pavyzdžiu, P. Skarga šiame mieste įkuria kelias organizacijas. Pirmoji jų – „Gailestingumo brolija“ („Bractwo Milosierdzia“) – pradėjo veiklą jau 1584 metais, rūpinosi ligoniais, vargšais, jos nariai patys aukojo ir rinko aukas. Krokuvoje ši brolija gyvavo net iki 1948 metų. Prie „Gailestingumo brolijos“ P. Skarga prijungė bažnytinį banką „Varguolių kamara“ („Komora potrzebujących“), padėjo susikurti draugijai “Šv. Mikalojaus skrynelė” („Skrzynka sw. Mikolaja“), kuri šelpė neturtingas ir doras merginas, kad jos galėtų ištekėti arba įstoti į vienuolyną. 1592 m. Krokuvoje siaučiant maro epidemijai, P. Skarga su kitais kapitulos nariais įkūrė „Šv. Lozoriaus broliją“ („Bractwo sw. Lazarza“).

Nuo 1588 m. P.Skarga tapo Zigmanto III rūmų pamokslininku. 1612 m. Velykų pirmąją dieną 76 metų P. Skarga atsisveikino su dvaru ir prisiglaudė šv. Petro bažnyčioje Sandomyre. Jis jau negalėjo laikyti Mišių, tik kiekvieną dieną priimdavo šv. Komuniją. 1612 m. rugsėjo 27 d. žymusis pamokslininkas mirė.

Kūryba

Populiariausias Skargos veikalas Żywoty świętych (Šventųjų gyvenimai, 1579) yra pirmasis stambus Lenkijos ir Lietuvos hagiografinis paminklas, kuriuo buvo diegiama modernizuota katalikybės ideologija, nauja dvasiškai aktyvaus tikinčiojo herojaus samprata. Susilaukęs pakartotinių leidimų, šis veikalas turėjo reikšmės vėlesnei žanro plėtotei, buvo pavyzdys ir šaltinis Motiejaus Valančiaus hagiografiniams pasakojimams. Pirmojo Vilniaus akademijos rektoriaus Petro Skargos knyga „Šventųjų gyvenimai“, parašytas jėzuitų provinciolo paliepimu. Pirmą kartą jis išleistas 1579 m. Vilniuje, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio spaustuvėje. Šis veikalas plačiai išgarsino autorių ir sulaukė 25 leidimų, iš kurių 8 pasirodė dar esant gyvam Skargai (m. 1612).

Vilniuje išleisti pirmieji Skargos poleminiai traktatai Pro Sacratissima Eucharistia… (Apie Švenčiausiąją Eucharistiją…, 1576), Siedm filarów na których stoi katolicka nauka (Septyni ramsčiai, kuriais laikosi katalikų mokslas, 1582) kritikuoja kalvinisto Andriaus Volano darbus. Formuodamas jėzuitišką „kovojančio“ kataliko poziciją (traktatas Żołnierz chrześcijański / Krikščioniškasis karys, 1606; Vilniuje išl. 1738, 1748, 1759), Skarga pasirodė ir kaip politikas, katalikiškosios monarchijos gynėjas.

Reikšmingiausias jo politinių pažiūrų literatūrinis liudijimas – pamokslų rink. Kazania sejmowe (Seimo pamokslai, 1597), kuriame įtaigia barokine retorika pasiekiama brandi politinės minties ir religinių apmąstymų sintezė. Politinės aktualijos čia komentuojamos universaliame biblinių pranašysčių, teologinės sistemos kontekste.

1577 m. jėzuitas Petras Skarga išleidžia knygą „Apie Dievo Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios Bažnyčios atkritimą“

Knygą „Apie Dievo Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios Bažnyčios atkritimą“: 1590 m. Skarga, beje, 1579–1589 m. ėjęs pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas, antrą kartą publikuoja šį veikalą ir dedikuoja jį karaliui Zigmantui. Skargos veikalo pavadinimas nuostabiai įkūnija visą Brastos unijos tragizmą ir Lietuvos religinės idėjos iškraipymą. Lenkų intelektualas nejautė Lietuvos širdies. LDK idėja buvo „Dievo Bažnyčios vienybės“ idėja, bet kova su „graikišku nuo šios Bažnyčios atkritimu“ su Lietuvos idėja neturėjo nieko bendro. Trečiosios Romos idėja stiprėjo ir įgavo vis konkretesnius pavidalus – 1552 m. Ivanas Rūstusis iškelia stačiatikių kryžių virš Kazanės, 1589 m. Maskvoje įkuriamas patriarchatas. Tuo tarpu Brastos unijos pagrindinis apologetas Skarga kaip ideologinį unijos fundamentą pasirinko numirėlį, visišką bankrotą patyrusią bažnytinę Florencijos uniją (1439), dirbtinumo ir nenuoširdumo etaloną, iš gryno politinio išskaičiavimo gimusį dalyką, tiek mirštančios Bizantijos, tiek jos agonija nevengiančios pasinaudoti Romos abipusės veidmainystės vaisių. Tai buvo užnuodytas vaisius. Brastos unija nesuteikė vienybės. 1596 m. Rytų Bažnyčia Lenkijoje ir LDK suskilo. Jau pačiame Brastos suvažiavime unijos šalininkai ir priešininkai, posėdžiavę savo atskiruose sinoduose, prakeikė vieni kitus. Menka paguoda tai, kad hierarchija uniją priėmė. Menka paguoda ir tai, kad uniją palaimino popiežius, o Abiejų Tautų Respublikos karaliai stojo jos pusėn. Konfesinio smurto šmėkla įžengė į didžiulius Rytų apeigų krikščionių gyvenamus plotus. „Atsilikusi“ Lietuva sparčiai vijosi Europą.

P.Skargos darbų reikšmė

Savo gyvenimo metais, XVI a. pabaigoje – [XVII a. pradžioje, P. Skarga garsėjo kaip nepralenkiamas žodžio meistras. Tuo laikotarpiu ypač aukštinti P. Skargos „Šventųjų gyvenimai“, susilaukę vėliau net 25 leidimų. Legenda apie jį kaip apie pranašą sklinda nuo XVIII a. pabaigos, kai prieš pat nepriklausomybės netekimą 1792 m. buvo išspausdinti „Seimo pamokslai“. Žymiausias lenkų romantikų atstovas Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) „Seimo pamokslų“ autoriui paskyrė visą 1841 m. birželio 25 d. paskaitą Prancūzijos kolegijoje, kurioje išaukštino jį kaip pranašą ir patriotą. P. Skargos darbų idėjos ir jų literatūrinė ekspresija turėjo poveikio vėlesnei Lenkijos ir Lietuvos gyvenimo idėjinei raidai. Romantizmo epochoje Skarga buvo iškeltas kaip valstybės likimo pranašas (Adomas Mickevičius). Kiek vėliau, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, P. Skarga kaip politiku susidomėjo istorikai. Istorikus domino P. Skargos politinės pažiūros. Daugelis jo pamoksluose įžiūrėjo politinę programą, kuria vadovavęsis P. Skarga. XX a. viduryje pažvelgta į P. Skargą kaip į šventą kunigą. P.Skargos 400 metų gimimo jubiliejaus minėjime nemažai buvo kalbama apie jo apaštališkąją veiklą Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, atsirado kanonizacijos iniciatorių.

Biobliografija

  • Už Švenčiausiąją Eucharistiją prieš Cvinglio ir Andriaus Volano ereziją, 1576.
  • Apie Dievo Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios Bažnyčios atkritimą, 1577.
  • Šventųjų gyvenimai, 1579.
  • Septyni ramsčiai, kuriais laikosi katalikų mokslas, 1582.
  • Seimo Pamokslai, 1597.
  • Krikščioniškasis karys, 1606.
Akademinės pareigos
Prieš tai:
Jokūbas Vujek
Vilniaus universiteto rektorius
15801582
Po to:
Garsija Alabianas


Šaltiniai

1. Lietuvių Enciklopedija, 1963m

Nuorodos



Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: