Plaškiai
| Plaškiai | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčia | ||||||||||||||||
  Plaškiai | ||||||||||||||||
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3 | ||||||||||||||||
| Respublika: |  Lietuva
| |||||||||||||||
| Apskritis: |  Tauragės apskritis
| |||||||||||||||
| Savivaldybė: |  Pagėgių savivaldybė
| |||||||||||||||
| Seniūnija: | Stoniškių seniūnija | |||||||||||||||
| Gyventojų: | 89 (2021 m.) | |||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| Istoriniai pavadinimai | ||||||||||||||||
|
| ||||||||||||||||
Plaškiai – kaimas Pagėgių savivaldybėje, 14 km į šiaurės vakarus nuo Pagėgių, 4 km į pietvakarius nuo Stoniškių.
 STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI
|
 Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta 1897 m., jos pastatų ir statinių kompleksas. Išlikusi bažnyčia, dvi klebonijos (senoji ir naujoji), kapinaitės su metalinėmis tvorelėmis ir kryžiais, ūkiniai bažnyčios komplekso pastatai. Bažnyčios nava perdengta įspūdingomis trikampėmis sąramomis iš drožinėtų medžio tašų.
|
 Kaimo kapinaitės
|
 Baltųjų gandrų kolonija (Rusnės pakrantės tuopose 16 lizdų).
|
| Smuklės pastatas, užkonservuota siurblinė, polderis |
| ✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS |
 Buvusi Plaškių pradinė mokykla, dabar Stoniškių pagrindinės mokyklos skyrius
|
| ✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI |
| Pasienio užkarda |
| ✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS |
| SUSISIEKIMAS |
| LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS |
Geografija
Kaimas yra Gėgės dešiniajame krante, prie Nemuno atšakos Rusnės. Keliai į Panemunę pro Lazdėnus, į Rusnę pro Galzdonus, į kelią 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda. Plaškiai ribojasi su Karceviškių, Kovgirių, Berštininkų, Leitvarių, Šunelių (visi Pagėgių sav.), Pageldynių (Šilutės rajono savivaldybė) kaimais ir Lietuvos siena su Rusijos Kaliningrado sritimi.
<tabber>
OpenStreetMap=
|
|-| SSRS genštabas (1985–1990)=
| Plaškiai TSRS topografiniame žemėlapyje[4][5]. |
|-| Retromaps=
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
</tabber>
Istorija
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Plaškių kaimas paminėtas XVI a., o XVII a. Plaškių kaime jau buvo karčema, minima 1639 m., kaimas garsėjo stintų, česnakų ir svogūnų turgumis. Parapijos centras, įkurtas 1695 m., iš Kaukėnų parapijos kaimų, esančių Nemuno dešiniajame krante. Medinė bažnyčia pradėta statyti 1696 m. – baigta 1697 m., kai kurie šaltiniai teigia, kad ji pastatyta tik 1703 m.
Didysis maras (1709–1711 m.) sunaikino daug Plaškių kaimo gyventojų. 1735 m. nuo žaibo sudegė bažnyčia, netrukus buvo pastatyta nauja (sumūryta iš lauko akmenų, 22 m ilgio ir 11 m pločio) ir greta jos – medinė varpinė. 1739 m. Plaškiuose prie perkėlos per Gėgės upę įsteigta antroji karčema. Nuo XVIII a. vid. prie bažnyčios įkurta parapinė mokykla, (pradžioje joje mokė Mažosios Lietuvos raštijos darbuotojas Christianas Lovinas). Plaškių kaimą pirmą kartą kartografinėje medžiagoje randame 1735 m. J. F. Betgenat „Prūsų Lietuvos žemėlapyje“. Per Septynerių metų karą (1751-1756 m.) Plaškių kaimo gyventojai nukentėjo nuo Rusijos kariuomenės plėšikavimų ir smurto. 1785 m. Plaškių kaime buvo 32 sodybos. Tada kaimas priklausė Įsruties apskrities Vingės valsčiui. XVIII a. pabaigoje pro Plaškius ėjo svarbus Prūsijos karalystės vieškelis Tilžė-Žemaitkiemis-Klaipėda, veikė žemdirbių ir žvejų turgus.
1811-1812 m. Plaškius siaubė Prancūzijos kariuomenė. XIX a. IV dešimtmetyje Plaškių mokykloje atidaryta antra klasė, kuri išliko iki 1944 m. 1882 m. Plaškių kaimo teritorija išsiplėtė iki Rusnės upės; prijungta likviduoto Miuleriškių dvaro valdos dalis, buvusi Gėgės dešiniajame krante. Per 1888 m. pavasarinį potvynį dalinai buvo apsemtas Plaškių kaimas: užtvindyta klebonija, šventorius ir net aukštesnėse vietose pastatyti pastatai. XIX a. pabaigoje nutiestas plentas iš Plaškių kaimo į Stoniškius.
1897 m. nugriauta senoji bažnyčia ir per 3 metus jos vietoje pastatyti kita. Naujasis statinys buvo romaniškojo stiliaus, didesnis, iš raudonų plytų (jos visos buvo atvežtos Gėgės upe baržomis). 50 m. bokšte buvo du varpai, o ant jo 3 m metalinis kryžius. Bažnyčia parapijos bendruomenei kainavo labai brangiai – 72 tūkstančius markių. XIX a. pabaigoje Plaškių kaime susikūrė drenažo bendrija.[6]
XX a. pradžioje Plaškių kaime, buvo apie 55 sodybos su 150 pastatais, 457 gyventojais (34 % lietuvininkų). Plaškių kaimo branduolį sudarė teritorija šalia Gėgės: bažnyčia su šventoriuje buvusiomis kapinėmis, klebonija, kunigų našlių namai – prieglauda, mokykla. Nuo jų į vakarus buvo padrikai išsidėsčiusios apie 10 pievininkų, žvejų sodybų, į rytus – prieplauka, turgaus aikštė, užeiga-viešbutis, karčema ir kt. Nuo bažnyčios į šiaurę buvo antrosios kapinės ir apie 30 laukininkų viensiedžių, prie Žemaitkiemio ir Stoniškių kelių sankryžos – apie 10 mažų ir vidutinių amatininkų bei daržininkų sodybų. Tuo laiku Plaškių kaimo plotas buvo 515,9 ha; kunigai valdė 20 ha dirbamos žemės ir 71,33 ha pievų, kunigų našlių namai-prieglauda – 20 ha dirbamos žemės, mokykla – 2 ha sklypą.
Tarpukaryje Plaškiuose buvo valsčiaus centras, paštas, turgus, kelios parduotuvės, amatų dirbtuvės, laivų prieplauka, pradinė mokykla. Mokykloje pamokos vyko vokiečių kalba. 1936 m. mokėsi 65 mokiniai, visi vokiečių tautybės. Mokyklai priklausė du mediniai ir du mūriniai pastatai.[7] Dar veikė lietuvių kultūrinė „Liepos“ draugija, įsteigta 1918 m., Lietuvių giedotojų draugija; ji turėjo savo chorą, kuris 1928 m. dalyvavo II Lietuvos dainų šventėje Kaune. Plaškiuose pagrindiniai keliai ir centrinė aikštė buvo išgrįsta akmenimis. Nuo 1920 m., įsteigus Pagėgių apskritį, Plaškiuose kurį laiką buvo Pagėgių bažnytinės apskrities superintendento rezidencija. 1939 m. kovo mėn. pabaigoje Plaškių kaimas priskirtas Šilutės apskričiai.
Po II pasaulinio karo Plaškių kaime iš esmės pasikeitė gyventojai. Kaimo pastatai nuo karo nenukentėjo. Plaškių kaimo dokumentai pateko į Vokietiją bei Lenkiją (Plaškių bažnyčios metrikų knygos randasi Vokiečių genealogijos centre Leipcige bei Evangelikų bažnyčios centriniame archyve Berlyne).[8]
1950–1992 m. Plaškiai buvo Stoniškių tarybinio ūkio pagalbinė gyvenvietė. 1959 m. dar minimi kaip miestelis, bet vėliau – jau tik kaip kaimas. Plaškių kaime veikė Stoniškių tarybinio ūkio skyrius, pradinė mokykla, Plaškių biblioteka (uždaryta 1987 m.), parduotuvė, polderio siurblinė, žolės miltų gamybos agregatas (buvo didžiausias visoje SSRS) ir kt. Kultūrinis paveldas buvo niokojamas. Šiaurinėje kaimo dalyje prie kapinių pastatyta didelė karvidė, bažnyčioje įrengtas pieno priėmimo punktas, vėliau – sandėlis, šventoriuje buvusios senosios kapinės paverstos šiukšlynu ir t. t. 1992 m. Plaškių kaime daugiau kaip iš 150 prieškarinių pastatų tebuvo likę tik 41.
1992-1999 m. Plaškiuose veikė Plaškių žemės ūkio bendrovė. Šiuo metu gyventojai ūkininkauja smulkiose individualiuose ūkiuose. Plaškiai – pamėgti žvejų mėgėjų ir turistų.[9]
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| 1525–1701 m. | Prūsijos kunigaikštystė | |
| 1701–1736 m. | Prūsijos karalystė | |
| 1736–1818 m. | Lietuvos departamentas, Prūsijos karalystė | |
| 1818–1835 m. | Lankos apskritis, Prūsijos karalystė | |
| 1835–1871 m. | Plaškių valsčiaus centras, Tilžės apskritis, Prūsijos karalystė | |
| 1871–1919 m. | Plaškių valsčiaus centras, Tilžės apskritis, Vokietijos imperija | |
| 1920–1923 m. | Pagėgių apskritis, Klaipėdos kraštas | |
| 1923–1939 m. | Plaškių valsčiaus centras, Pagėgių apskritis, Klaipėdos kraštas, Lietuva | |
| 1939–1944 m. | Šilutės apskritis, Trečiasis Reichas | |
| 1945–1950 m. | Pagėgių apskritis, LTSR | |
| 1950–1962 m. | Pagėgių rajonas | |
| 1962–1995 m. | Šilutės rajonas | |
| 1995–1999 m. | Šilutės rajono savivaldybė | |
| 2000– | Pagėgių savivaldybė | |
Gyventojai
 | |||||||||
| 1871 m. | 1885 m. | 1905 m. | 1910 m. | 1925 m. | 1939 m. | 1959 m.sur.[10] | 1970 m.sur. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 390 | 462 | 457 | 435 | 358 | 436 | 204 | 363 | ||
| 1979 m.sur. | 1986 m. | 1989 m.sur. | 1997 m. | 2001 m.sur. | 2011 m.sur. | 2021 m. | - | ||
| 256 | 219 | 179 | 193 | 175 | 112 | 89 | - | ||
| |||||||||
Šaltiniai
- ↑ Plaškiai. Vietovės.lt. Video YouTube.
- ↑ Vietovardžių žodynas (Lietuvių kalbos institutas, 2007 m.)
- ↑ Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai (Die Ortsnamen von Kleinlitauen und Twanksta): jų kilmė ir reikšmė. Mažosios Lietuvos fondas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. ISBN 5420013762
- ↑ Plaškiai SSRS genštabas 1985–1990 m.
- ↑ Plaškiai loadmap.net
- ↑ Albertas Juška. Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI–XX amžiuje. Klaipėda. 1997, p. 406–410.
- ↑ Albertas Juška. Mažosios Lietuvos mokykla. Klaipėda. 2003, p. 522–523.
- ↑ Šilutės kraštas. Enciklopedinis žodynas. Šilutė. 2000.
- ↑ M. Purvinas, M. Purvinienė. Plaškiai – gyvenvietės raida ir architektūrinis bei urbanistinis paveldas // Kultūros paminklai. – Vilnius, 2000, Nr. 6, p. 89-100.
- ↑ Plaškiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 868 psl.
- Plaškiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. - 392 psl.
- Plaškiai. Mūsų Lietuva, T. 4. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. - 710 psl.
- Absteinen GenWiki