Pokarvio mūšis

Prūsų gentys XIII a.

Pokarvio mūšis – viduramžių senovės Prūsijos mūšis, įvykęs 1261 m. sausio 22 d. per Didįjį prūsų sukilimą tarp pagonių senovės prūsų ir Vokiečių ordino kariuomenės ties Pokarviu (vok. Brandenburg (Frisches Haff), Brandenburg in Ostpreußen, dab. Ušakovas, Kaliningrado sritis).

Nepavykus pirmajam 1242–1249 m. prūsų sukilimui, notangai, nadruviai, skalviai ir kitos prūsų gentys turėjo kęsti vis stiprėjančią kryžiuočių priespaudą. Tačiau po to, kai 1260 m. lietuviai ir žemaičiai stipriai sumušė jungtines Vokiečių ir Livonijos ordinų pajėgas Durbės mūšyje, prūsai prisikėlė prieš savo užkariautojus dar kartą.

Didysis prūsų sukilimas prasidėjo 1260 m. rugsėjo 20 d., po to, kai Notangos ir Varmės fogtas Volradas Mirabilis Lencenbergo pilyje sudegino notangų vadus. Prūsijos gentys sutiko bendradarbiauti ir išrinko naujus vadovus. Vokiečių ordinas pakvietė pagalbon Vokietijos ir Lenkijos riterius. Pirmoji didelė pastiprinimo kariuomenė atvyko 1261 m. sausio mėn.

Riterių kariuomenė pasidalijo į dvi grupes. Viena, vadovaujama komtūro Barby, veikė Semboje, kita, vadovaujama komtūro Reydeno, plėšikavo Notangoje. Pasidalyta buvo todėl, kad Notangoje vokiečiai sutiko silpną pasipriešinimą ir norėjo apimti kuo didesnę teritoriją. Tai buvo jų taktinė klaida, nes notangų vadas Herkus Mantas buvo auklėtas Vokietijoje, žinojo riterių taktiką ir laukė tokios eigos. Kai tik viena riterių grupė išvyko į Sembą, jis užpuolė ir nugalėjo likusius. Vokiečiai buvo priversti bėgti. Kitą dieną buvo sumušta ir į Sembą patraukusi kariuomenė. Bent kuriam laikui Prūsijos vidurinė dalis buvo išvaduota, o riteriai, pasak šaltinių, buvo sielvarte. Sukilimas pasklido toliau ir dar sustiprėjo.

Šaltiniai

• Urban, William (2000). The Prussian Crusade, 2nd, Chicago, Illinois: Lithuanian Research and Studies Center, 277-279. ISBN 0-929700-28-7.