Pomeranijos kunigaikštystė
- Šis straipsnis – apie valstybę Ščečino Pomeranijos regione. Apie jos rytinę kaimynę, žiūrėkite straipsnį Pomerelijos kunigaikštystė
| Herzogtum Pommern Księstwo Pomorskie Pomeranijos kunigaikštystė | ||||
| buvusi kunigaikštystė | ||||
| ||||
|
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Ščecinas, Deminas, Volgastas | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Pomeranijos kunigaikštis | ||||
| 1091–1135 | Vartislavas I | |||
| Istorija | ||||
| - Kunigaikštystės įkūrimas | 1121 | |||
| - Paskutinio kunigaikščio mirtis | 1637 m. | |||
Pomeranijos kunigaikštystė (vok. Herzogtum Pommern, lenk. Księstwo Pomorskie, XII a. – 1637 m.) yra istorinė kunigaikštystė Pomeranijoje, pietinėje Baltijos jūros pakrantėje, kurią valdė Grifinai (Pomeranijos kunigaikščiai). Kunigaikštystė atsirado iš pamarėnų kunigaikščio Vartislavo I valdų. Vėliau buvo prijungta Šlavės ir Štolpo žemė 1317 m., Riugeno kunigaikštystė 1325 m., Lauenburgo ir Biutovo žemė 1455 m. Vienu metu prie kunigaikštystės buvo prijungtas Noimarkas, Ukermarkas, Užpėnėnų žemės, Meklenburg-Štrelico kunigaikštystė.
Ilgą laiką Pomeranija buvo vasalai: Lenkijos 1122–1138 m., Saksonijos kunigaikštystės 1164–1181 m., Danijos 1185–1227 m. Šventosios Romos imperijos 1181–1185 ir 1227–1806 m. Kartais Pomeranija būdavo Brandenburgo markgrafų vasale. Daugumą laiko Pomeranija buvo padalinta, valdoma skirtingų Grifinų šeimos atšakų. Po paskutinio Pomeranijos kunigaikščio mirties Pomeraniją pasidalino Brandenburgas-Prūsija ir Švedija. Vėliau Švedijos ir Prūsijos karaliai tapo Šv. Romos imperijos Reichstago nariais kaip Pomeranijos kunigaikščiai.
Kilmė
Štolpo (dab. Slupskas) ir Šlavės (dab. Slavnas) žemes valdė Ratiboras I ir jo palikuonys (Ratiboridai, Grifinų atšaka) iki Danijos okupacijos ir Ratiboridų išnykimo 1227 m.
Teritoriją tarp Kolobžego ir Ščecino valdė Ratiboro brolis Vartislavas I ir jo palikuonys (kita Grifinų atšaka) iki 1637 m.[1] Per kelius žygius 1102–1121 m. Lenkijos kunigaikštis Boleslovas III Kreivaburnis užėmė visą Pomeraniją.[2] Vartislavo pasidavimo lenkams sąlygos: priimti krikščionybę, pripažintų valdžią, mokėti duoklę lenkų kunigaikščiui.
1102–1109 m. Boleslovas kariavo Notecės ir Persantės apylinkėse.[3] Pomeranijos kunigaikščių rezidencija Belgarde buvo užimta jau 1102 m.[2], Visa Pomeranija užimta 1112–1116 m., o žemės link Oderio 1119–1122 m., Ščecinas užimtas 1121–1122 m. žiemą.
Per užkariavimus daug pamarėnų žuvo, o jų žemės buvo nusiaubtos, Pomeranijos kunigaikščiai tapo Boleslovo vasalais.[4][5]
Lenkijos įtaka išnyko kitą dešimtmetį. 1135 m. Boleslovas pripažino Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Lotaro III viršenybę, o mainais gavo Pomeranijoje užimtas valdas ir nenugalėtą Riugeno kunigaikštystę kaip feodą. Vartislavas I irgi pripažino imperatorių savo valdovu. Mirus Boleslovui III lenkų valdžia Pomeranijoje baigėsi[6] ir dėl srities pradėjo varžytis Danija ir Šventoji Romos imperija.[7]
Tuo metu Vartislavas sugebėjo užimti dideles teritorijas į vakarus nuo Oderio, kur gyveno slavai luticai, nusilpę nuo ankstesnių karų, ir įtraukė jų žemes į Pomeranijos kunigaikštystę. Jau 1120 m. jo valdos į vakarus tęsėsi iki žemių prie Ščecino įlankos ir Pėnės upės. Po kelerių metų užimtas Deminas, Guzkovo kunigaikštystė ir Volgastas.
Pagrindinė Vartislavo ekspansija į luticų teritoriją vyko tarp dviejų Oto Bambergiečio ekspedicijų 1124 ir 1128 m. Pagauti luticai, jų pinigai, drabužiai ir gyvuliai buvo padalinti tarp nugalėtojų. Po jų užkariavimo Vartislavo kunigaikštystė driekėsi tarp Greifsvaldo įlankos šiaurėje, Gustrovo vakaruose, Kolobžego rytuose ir tikriausiai Hafelio ir Šprė upių pietuose.
Šios valdos nebuvo lenkų vasalės, bet imperatoriaus Lotaro III valia buvo Šiaurės markos markgrafo Albrechto Lokio, pasišventusio slavų priešo, „globoje“. Taigi vakarinės teritorijos padėjo Vartislavui tapti labiau nepriklausomu nuo lenkų kunigaikščių. Jis buvo ne vienintelis čia grobiantis žemes: Boleslovas III per Pomeranijos kampaniją įsiveržė į Miurico apylinkes 1120–21 m., kol grįžo pavergti Vartislavą. 1114 m. Lotaras III buvo pradėjęs didelį karą prieš luticus, bet jie buvo sunaikinti 1228 m. Be to čia kelis kartus buvo įsiveržę danai, atvykę Baltijos jūra ir Pėnės, Uekerio upėmis. Saksai, pamarėnai, danai buvo sąjungininkai ar priešai šioje kovoje. XII a. Pomeranijos kunigaikščiai ten įsitvirtino, bet vietovės buvo nusiaubtos.
Pirmąkart pamarėnus bandyta krikštyti, kai juos užkariavo Boleslovas III Kreivaburnis. 1122 m. ispanų vienuolis Bernardas atvyko į Voliną su vertėju, bet pamarėnai nebuvo sužavėti ir jį išmetė iš miesto. Vėliau jis tapo Lebuso vyskupu.
Po to Boleslovas III kreipėsi į Otą Bambergietį ir šis pakrikštijo pamarėnus 1124–1125 m. per pirmą vizitą. Oto strategija skyrėsi nuo Bernardo: šis keliavo kaip vargšas ir nežinomas vienuolis, o turtingą ir garsų Otą lydėjo 20 kunigų iš jo vyskupystės, daugybė tarnų, 60 karių, kuriuos suteikė Boleslovas. Be to buvo gabenama daug dovanų ir išteklių. Atvykęs į Pižicę, Otas įtikino pamarėnus, kad jo tikslas ne praturtėti jų sąskaita, o platinti krikščionybę, kuri apsaugotų juos nuo Dievo bausmės, kuri įgydavo lenkų formą. Šis planas pavyko, jį parėmė ir pamarėnų kilmingieji, kurių dalis buvo išauginta krikščioniškomis tradicijomis kaip Vartislavas I, rėmęs Oto misiją. Daug pamarėnų buvo pakrikštyta aplankytuose miestuose.
Otas Bambergietis grįžo 1128 m., pakviestas Vartislavo I ir remiamas Lotaro III, kad apkrikštytų luticus, prijungtus prie Pomeranijos kunigaikštystės, sutvirtinti tikėjimą Ščecine ir Voline, kur paplito erezijos. Vakarų Pomeranijoje jis liepė nugriauti šventyklas Giuckove ir Volgaste, jų vietoje pastatė Šv. Mykolojaus ir Šv. Petro bažnyčias. Uzedome susirinkę kilmingieji priėmė krikščionybę 1128 m. birželio 10 d. Otui suteiktas apostolus gentis Pomeranorum titulas, popiežius Klemensas III jį paskelbė šventuoju 1189 m., o Pomeranijoje jis garbintas net po reformacijos.
1140 m., praėjus metams po Oto mirties, įkurta Pomeranijos vyskupystė, tiesiogiai pavaldi Šventajam sostui. Adalbertas Pomeranietis, Oto vertėjas ir padėjėjas, tapo pirmu vyskupu. Tiesioginis pavaldumas popiežiui sužlugdė Magdeburgo ir Gniezno archivyskupų, spaudusių Otą priskirti naują vyskupystę jų valdoms, planus. Vyskupystės centras buvo Volinas, vėliau Grobės abatija Uzedomo saloje 1150 m. ir Kaminas po 1175 m. Kai 1188 m. popiežius pripažino vyskupystės centro perkėlimą, ji pradėta vadinti Kamino vyskupyste.
Vokiečių atvykimas (Ostsiedlung)
Nuo XII a. į Pomeraniją pradėjo keltis vokiečiai. Šis procesas vadinamas Ostsiedlung ir paveikė Rytų ir Centrinę Europą. Išskyrus kašubus ir slovincus, vendai buvo asimiliuoti. Tuo metu buvo įkurta dauguma dabartinių miestų ir kaimų.
Prieš vokiečių atvykimą Pomeranija buvo retai apgyvendinta. Kalvos į pietus nuo pajūrio regiono buvo ypač tuščios. Karai ir danų atakos ištuštino ir pajūrį. XIII a. pradžioje buvo tik izoliuotos vokiečių gyvenvietės, vienuolynus valdė vokiečiai ir danai.
Vokiečiai masiškai kėlėsi XIII a. pirmojoje pusėje. Vokiečių kėlimasis buvo įprastas procesas visoje Centrinėje Europoje. Jį skatino vienuolynai ir kilmingieji, kad padidintų savo pajamas. Taip pat buvo tikimasi, kad atvykėliai išplatins krikščionybę tarp eilinių žmonių. 1227 m. danai pasitraukė iš beveik visos Pomeranijos, į ją pradėjo kėsintis Meklenburgas, Brandenburgas ir Henrikas I Silezietis. Vokiečių atvykimas nestabdė kitų Pomeranijos kaimynų ekspansijos.
Vokiečiai turėjo paklusti kitokiems įstatymams nei slavai.
Vokiečiai kūrėsi Štafenhagene ir Pižicėje apie 1240 m., Guckove, Jarmene apie 1250 m., Kamine, Naugarde, Masove – 1260 m. Uekermiundė ir Oderio žiotys apgyvendintos apie 1260 m., bet Ščecino įlankos miškai liko nepaliesti. Penestromo apylinkėse vietiniai slavai gyveno vokiečių gyvenvietėse, kurios atsirado apie 1260 m.
Pomeranijos miestai, įstoję į Hanzos sąjungą, veikė nepriklausomai nuo kunigaikščio ir kartais net prieš jo interesus. Galingiausi miestai buvo Štralzundas, Greifsvaldas, Ščecinas. Didelę įtaką turėjo Deminas, Anklamas ir Kolobžegas. Prieš Štralzundo sutartį 1370 m. ir valdant Erikui Pamarėnui Hanzos miestai kariavo su Danija dėl Baltijos jūros valdymo. Dalis Pomeranijos kilmingųjų piratavo prieš Hanzos laivus. Barnimas VI, Pomeranijos-Volgasto valdovas, ne tik pats piratavo, bet ir suteikė prieglobstį Vitaliečiams.
Pomeranija-Deminas ir Pomeranija-Ščecinas (1155–1264 m.)
1155 m. Pomeranija buvo padalinta Pomeraniją-Deminą ir Pomeraniją-Ščeciną. Su trumpa išimtimi padalinimas truko iki 1264 m.[8]
Vartislavas I buvo nužudytas tarp 1134 ir 1148 m. Štolpėje. Jo brolis Ratiboras I įkūrė Štolpės vienuolyną ir valdė jo žemes sūnėnų Bogislavo I ir Kazimiero I vardu. Po Ratiboro mirties 1155 m. broliai pasidalino Pomeraniją: Kazimieras valdė iš Demino, Bogislavas – iš Ščecino. Kolobžego apylinkės buvo valdomos bendrai. Po Kazimiero mirties 1180 m. Bogislavas tapo vieninteliu kunigaikščiu. Jis pripažino imperatoriaus Frydricho I Barbarosos viršenybę 1181 m. ir Danijos karaliaus Knuto VI 1185 m.
Mirus Bogislavui I, jo sūnūs Bogislavas II ir Kazimieras II buvo dar nepilnamečiai, tad jų vardu valdė Ščecino kaštelionas Vartislavas II. Dėl danų spaudimo jį pakeitė Riugeno princas ir danų vasalas Jaromaras I 1189 m. Riugeno kunigaikštystė buvo išplėsta į pietus Pomeranijos-Demino žemių. Kai mirė Bogislavas II (1219 m.) ir Kazimieras II (1220 m.), jų sūnūs Vartislavas III (Pomeranija-Deminas) ir Barnimas I (Pomeranija-Ščecinas) buvo nepilnamečiai. Vartislavo motina Ingardis Danė valdė iki jo pilnametystės 1225 m., o Barnimas pradėjo valdyti tik 1233 m. Pomeranija-Deminas prarado pietines ir vakarines sritis Brandenburgui, o likusi dalis atiteko Barnimui po Vartislavo mirties 1264 m.
XIII a. permainos
Valdant Brandenburgo margrafui Otui ir jo sūnui Albertui Branderburgiečiui (1100–1170 m.), Brandenburgas bandė pasisavinti Pomeraniją, nors Šventosios Romos imperatorius Frydrichas I Barbarosa ją atidavė Bogislavui I. Brandenburgas to nepripažino.
1185–1227 m. Pomeraniją ir beveik visą Baltijos jūros pietinį krantą valdė Danija. Tačiau Brandenburgas bandė užkariauti Pomeraniją ir trumpam užėmė Ščeciną. Danijai pralaimėjus Bornhoevedo mūšį 1227 m., ji prarado pietinį Baltijos krantą.
Tuo metu Pomeranija buvo padalinta: Vartislavas III savo dalį valdė iš Demino, o Barnimas I – iš Ščecino. Atsitraukus danams, Brandenburgas įsiveržė į Pomeraniją-Deminą. 1231 m. imperatorius Frydrichas II atidavė Pomeraniją Askanams, Brandenburgo markgrafui.
1235 m. danai užėmė Volgastą ir Deminą, bet buvo išvyti tais pačiais metais. Vartislavas 1236 m. Kremeno sutartimi pripažino Brandenburgo valdžią ir jam atidavė didžiąją savo kunigaikštystės dalį, t. y. Burg Štargardą ir jo apylinkes (vėliau Meklenburgas ir Meklenburgas-Štrelicas). Užpėnėnų žemės Brandenburgui atiteko jau anksčiau.
1250 m. Landino sutartimi Brandenburgas pripažino Pomeranijos valdovu Barnimą I mainais už Ukermarką. Nuo tada Brandenburgas plėtėsi į rytus. 1250–1252 m. markgrafai gavo pusę Lebuso žemės, Chinco žemę į šiaurę nuo Mietcelo upės. Branderburgas gavo Zantochą ir Drezdenką, o 1261 m. Myslibužą, o kitais metais – Cedyniją.
1264 m. Vartislavas III mirė, o jo pusbrolis Barnimas I pradėjo valdyti visą Pomeraniją. 1266 m. jis vedė Mechthildą, Oto III Brandenburgiečio dukrą.
1269 m. Brandenburgas atėmė Choščną iš Barnimo I. Prieš savo mirtį Barnimas I išpirko vakarines sritis 1278 m.
Bogislavas IV prarado Bernšteiną ir Zinenburgą 1280 m.
Protestantų reformacija (1518–1534 m.)
Reformacija pasiekė Pomeraniją XVI a. pradžioje. Bogislavas X 1518 m. nusiuntė savo sūnų Barnimą IX studijuoti į Vitenbergą. Jis asmeniškai dalyvavo Martyno Liuterio mišiose 1521 m. Be to tais metais Johannes Bugenhagen, labiausiai nusipelnęs platinant protestantizmą Pomeranijoje, paliko Belbuko vienuolyną, kad studijuotų Vitenberge šalia Liuterio. Belbuke Buhenhageną rėmė Johann Boldewan, Christian Ketelhut, Andreas Knöpke ir Johannes Kureke. Johannes Knipstro, Paul vom Rode, Peter Suawe, Jacob Hogensee ir Johann Amandus taip pat prisidėjo prie protestantizmo platinimo Pomeranijoje. Procesas kartais nebuvo taikus, pasitaikydavo plėšimų ir padeginėjimų, nukreiptų prieš bažnyčią.
Nors Bogislavas X simpatizavo protestantams, uždraudė jų pamokslus prieš savo mirtį. Jo sūnus Jurgis I priešinosi reformacijai, ją rėmė Jurgio brolis Barnimas IX ir sūnus Pilypas I. 1531 m. mirus Jurgiui Landtagas Ščecine formaliai leido pamokslauti protestantams, jei tai nesukels neramumų. 1534 m. gruodžio 13 d. Trzebiatove susirinkę kilmingieji balsavo už reformacijos priėmimą. Bugenhagenas per kelis mėnesius paruošė naujus bažnyčios įstatymus.[9]
Nors Pomeranija įstojo į Šmalkaldeno lygą, jos karuose aktyviai nedalyvavo.
Išnašos
- ↑ Theologische Realenzyklopädie, p. 40
- ↑ 2,0 2,1 Piskorski (1999), p. 35
- ↑ Piskorski (1999), p. 36
- ↑ Addison (2003), pp. 57ff
- ↑ Herrmann (1985), pp. 384ff
- ↑ Inachim (2008), p. 17 : "Mit dem Tod Kaiser Lothars 1137 endete der sächsische Druck auf Wartislaw I., und mit dem Ableben Boleslaw III. auch die polnische Oberhoheit. "
- ↑ Inachim (2008), p. 17
- ↑ Piskorski (1999), p. 61
- ↑ Du Moulin Eckart (1976), pp. 111, 112
Šablonas:Lenkijos kunigaikštystės