Pomirtinis gyvenimas
_(1).jpg)
Pomirtinis gyvenimas, dar vadinamas pomirtiniu pasauliu, mirusiųjų karalyste, Anapiliu – teorinė idėja, kad žmogaus siela (sąmonė) tebeegzistuoja po fizinės kūno mirties. Tai gali būti suvokiama ir kaip transcendentinė erdvė, ir kaip reali vieta. Idėja apie pomirtinį pasaulį ar kitokias egzistencijos po mirties formas sutinkama praktiškai visuose tikėjimuose ir kultūrose.
Abraominėse religijose (krikščionybėje, islame, judaizme) tikima, kad po mirties siela atsiskiria nuo kūno ir patenka į vieną iš dviejų pomirtinių erdvių – Rojų arba Pragarą (dalyje krikščioniškų srovių dar išskiriama tarpinė erdvė – skaistykla). Dieviškojo teismo metu nusprendžiama, kurios sielos patenka į Rojų ir būna greta Dievo, o kurios patenka į Pragaro kančias. Žydų sekta Sadukiejai tikėjo Dievu, bet netikėjo pomirtiniu gyvenimu.
Indijos religijose (hinduizme, budizme, sikhizme) tikima reinkarnacija – mirusiojo siela patenka į naują kūną ir pamiršta buvusį gyvenimą. Persikūnijimas priklausąs nuo buvusių gyvenimų (karmos) – kuo geresnis žmogus buvo, tuo geresnes sąlygas gaus naujame gyvenime, o gyvenę netinkamai gali persikūnyti į gyvūną, patirti kančias. Toks persikūnijimų ratas vadinamas samsara, o tikinčiojo tikslas yra galiausiai persikūnyti į Dievą (mokša) arba (budizme) pasiekti nirvaną.
Senovės egiptiečių tikėjime mirusiojo siela keliauja į mirusiųjų kraštą Aaru. Ten Ozyris sveria mirusiojo širdį – jei ji lengvesnė už plunksną, siela keliauja tolyn, o jei sunkesnė – atiduodamas demonui Amit. Egiptiečiai taip pat tikėjo prisikėlimu iš mirusiųjų, todėl atlikdavo mumifikaciją, prie mirusiojo palikdavo Mirusiųjų knygą. Senovės graikai tikėjo, kad po mirties siela, Hermio padedama, keliauja į mirusiųjų pasaulį – Hadą. Į jį savo valtimi per Stiksą plukdo Charonas. Ten mirusiojo siela teisiama ir patenka į Eliziejų, Hadą arba Tartarą. Panašiai pomirtinis gyvenimas suvoktas ir skandinavų mitologijoje – jis skirstytas į Valhalą (išrinktųjų karalystę), Helą (daugumos atilsio vietą) ir Niflhelą (kančių vietą nusidėjėliams).
Įvairiuose pagoniškuose, ezoteriniuose tikėjimuose, gamtos kultuose, nereliginiuose tikėjimuose dažnai egzistuoja sielos persikūnijimo į gamtos tvariniją, kosmoso objektus idėja arba tikėjimas pomirtiniais pasauliais.
Moksliniu požiūriu, nėra jokių įrodymų, kad po smegenų mirties žmogaus sąmonė kažkokia forma išlieka. Tokia būsena vadinama amžinąja užmarštimi. Tiesa, šiam požiūriui apeliuojama pasitelkiant taip vadinamus pomirtinius įspūdžius, patirtus išgyvenusiųjų klinikinę mirtį. Tačiau paprastai jie laikomi haliucinacijų, vaistų, pakitusios sąmonės būsenos padariniais. Kiti mokslininkai neigia mechaninį požiūrį į sąmonę ir siūlo kvantinės sąmonės teoriją, pagal kurią mirtis nenutraukia sąmonės egzistencijos.
Taip pat skaitykite
| ||||||