Popiežiaus neklystamumas
Popiežiaus neklystamumas - Katalikų Bažnyčios dogma, teigianti, kad popiežius, esant tam tikroms sąlygoms, yra apsaugotas nuo klaidų. Ši dogma buvo suformuluota Vatikano I susirinkimo 1870 m. dogminėje konstitucijoje Pastor Aeternus i.
II Vatikano susirinkimas dogminėje konstitucijoje Lumen Gentium sąlygas, kurioms esant veikia popiežiaus neklystamumas, nusakė taip: „Romos vyskupas, vyskupų kolegijos vyriausiasis vadovas, esti neklaidingas, kai, vykdydamas savo pareigas kaip aukščiausias visų krikščionių ganytojas ir mokytojas, stiprinantis savo brolių tikėjimą, skelbia galutine kurią nors tikėjimo arba doros tiesą“.[1] Sąlygos, kurioms esant veikia popiežiaus neklystamumas, dar lotyniškai vadinamos ex cathedra (pažodžiui „nuo kėdės“).
Popiežiaus neklystamumo pasireiškimo atvejai yra gana reti. Dauguma katalikų teologų sutaria, kad popiežiaus neklystamumas pasireiškė 1854 m., kai Pijus IX paskelbė dogma Marijos nekaltąjį prasidėjimą, ir 1950 m., kai Pijus XII paskelbė dogmą apie Marijos dangun ėmimą. Taip pat sutariama, kad popiežiaus neklystamumas pasireiškia kanonizuojant šventuosius.[2]
Kaip popiežiaus neklystamumo įrodymai pateikiamos šios Biblijos ištraukos:[3]
Popiežiaus neklystamumo kritikai kaip priešingus pavyzdžius pateikia atvejus su popiežiais Liberijumi, Vigilijumi ir Honorijumi, bei Galilėjaus bylą. Popiežiaus neklystamumo šalininkai į tai atsako, kad nei vienu iš šių atvejų nebuvo išpildytos visos sąlygos, reikalingos neklystamumui pasireikšti.[3]
Šaltiniai
- ↑ „Vatikano II susirinkimo nutarimai“, http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s/lumen-gentium.html#s25
- ↑ „Catholic Encyclopedia“, straipsnis „Infallibility“, skyrius „Scope and Object of Infallibility“ [1]
- ↑ 3,0 3,1 „Catholic Encyclopedia“, straipsnis „Infallibility“, skyrius „Organs of Infallibility“, poskyris „Pope“ [2]
| ||||||