Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Povilas Puzinas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Povilas Puzinas

Gimė 1907 m. rugpjūčio 3 d.
Ryga
Mirė 1967 m. spalio 20 d. (60 m.)
Niujorkas

Veikla
tapytojas

Alma mater Rygos dailės akademija

Povilas Puzinas (1907 m. rugpjūčio 3 d. Ryga1967 m. spalio 20 d. Niujorkas) – Lietuvos tapytojas, dailės pedagogas.

Turinys

Biografija

Studijavo Rygos dailės akademijoje, V. Purvičio mokinys.

Dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Freskomis ir paveikslais dekoravo Panevėžio katedrą, paveikslais - Panevėžio marijonų noviciato koplyčią, Smilgių bažnyčią. Vokiečių okupacijos metais dalyvavo lietuvių rezistentų veikloje. 1944 m. suimtas ir kalintas Rygos kalėjime. Baigiantis karui, pasitraukė į Vokietiją, o nuo 1947 m. apsigyveno JAV. 1956-1958 m. dėstė Katan - Rose dailės mokykloje Niujorke, vėliau - Long Ailendo meno lygos bei Džaksono Heitso meno klubo mokyklose. Long Ailende įsteigė privačią dailės studiją. 19491958 m. „Lietuvių dienos“ meninis redaktorius. [1] Lietuvių enciklopedijos 26 tomo dalies vyr. redaktorius.

Kūryba

Sukūrė natiurmortų, portretų, figūrinių, teminių kompozicijų, peizažų. Kūrybai būdingi biografinių išgyvenimų atspindžiai, ekspresyvi išraiška, šiaurietiškas koloritas. 1975 m. Niujorke išleistas jo kūrinių albumas.

Tapyba: „Pabėgėlė“ (1950), „XX a. madona“ (1951), „Ištrėmime“.

Parodos: Rygoje, Vilniuje, Kaune, daugelyje JAV miestų.

Apie jį

Povilas Puzinas buvo labai žmogiška ir jautri asmenybė. Jis mylėjo gyvūnus ir gamtą. Dailininkas turėjo gilią muzikinę klausą. Jaunystėje blaškėsi, pasirinkdamas tarp dailės ir muzikos studijų. Jis mėgo tapyti, klausydamasis geros muzikos. Dailininko tapybos pasaulis atspindi jo romantiškus sentimentus senovei – praeičiai, kuri įsikūnijo užmirštomis vietomis: nevažinėjamais kaimo keliukais, pasenusiomis trobelėmis ir žvejų valtelėms. Jam buvo artima jūra. Dažnai jo paveiksluose matome žvejus, jūros peizažų motyvus. Jo figūrinėse kompozicijose stebime mėginimą išreikšti savo laikmečio kartos skausmą, kančias, susijusias su išblaškytais karo žmonių likimais, artimai siejančiais Lietuvos ir Latvijos žmones. [2]

Metus bendrą žvilgsnį į šios kategorijos drobes, yra gan aišku, jog šių dienų meno pasaulyje jos dvelkia akademinės mokyklos dvasia. Jei P. Puzinas turėjo pasisekimo ultraavangardinėj meno sostinėje — Niujorke, tai gal dėl to, kad, šiam kraštui kūlversčiais žengiant į ateitį, tiesiog nespėjama vienu mostu atsitolinti nuo praeities, ši akademinė dvasia aiškiai matosi P. Puzino tapymo technikoje ir bendrame nusistatyme į kūrybą.

P. Puzino technika yra išėjusi iš renesanso meistrų ateljė: tonai bei spalvos liejami sluoksnis ant sluoksnio, fonui esant tamsiam. Todėl vaizdas iškyla tonų perėjimų bei gradacijų dėka, o ne iš paties piešinio. Tačiau reikia pripažinti, jog laisvas, energingas užbaigiamasis teptuko mostas bei dažo kaip dažo pajutimas jau dvelkia ekspresionizmu ir tuo padaro šių drobių kalbą suprantamesnę.[3]

Įvertinimas

  • Latvijos valstybinio muziejaus premija,
  • Dariaus ir Girėno portretų konkurso I premija,
  • Suvienitų Amerikos menininkų garbės aukso medalis (1967),
  • I premija Niujorko parodoje (1969).

Šaltiniai

  1. Povilas Puzinas. Lietuvos išeivijos dailės fondas
  2. Viktoras Liutkus, Tradicijų tąsa avangardo apsuptyje / Išeivijos dailė: tarp prisirišimo ir išsilaisvinimo, sud. I. Korsakaitė, L. Laučkaitė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003, p. 110-112.
  3. Dalia Kolbaitė. Povilas Puzinas. www.aidai.us

Nuorodos

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: