Prūsai

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Senosios baltų gentys
Bruzzi
Žemės Skalva, Nadruva, Semba, Notanga, Varmė, Barta, Pokesė, Pamedė, Kulmo žemė, Liubava, Sasnava, Galinda
Kunigaikščiai Herkus Mantas
Baltų gentys 12-as amžius.svg
Prusija-orn.png
Pomerelijos ir Prūsijos istorija
Prūsijos priešistorė
Pomeranijos kunigaikštystė, Senovės Prūsija
Kryžiaus žygiai į Prūsiją
Vokiečių ordinas
Karališkoji Prūsija, Prūsijos kng.
Brandenburgas-Prūsija
Prūsijos karalystė:
Vakarų Prūsija, Rytų Prūsija
Dancigo koridorius, Rytų Prūsija, Klaipėdos kraštas
Lenkija, TSRS (Kaliningrado sritis)

Prūsai (senprūsiai) – vakarų baltų tauta (etnosas), gyvenusi tarp Nemuno ir Vyslos ir kalbėjusi prūsų kalba, jiems artimiausios buvo deinuvių gentys. Šiuo metu (senaisiais) prūsais ar jų palikuonimis save laiko ~1 mln. žmonių, gyvenančių daugiausia Vokietijoje ir Lenkijoje.

Etimologija

Etnonimas prūsai (bruzzi) istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėtas IX amžiuje. Tiesioginiais prūsų protėviais laikytini Tacito „Germanijoje“ ir Jordano „De Origine Actibusque Getarum“ minimi estijai (aesti; lietuvių raštijoje dažniau vadinami „aisčiais“), tiksliau, jų pietinė ir centrinė grupės.

Etninė teritorija ir jos suskirstymas

Prūsų žemės

XIII amžiuje prūsų žemės šiaurėje driekėsi iki Minijos žemupio, pietvakaruose siekė Vyslos žemupį, pietuose apėmė Narevo ir Vyslos dešiniųjų intakų aukštupius, o rytuose — nedidelę Šakių rajono dalį, beveik visą Vilkaviškio rajoną ir nemažą žemių plotą į rytus nuo Mozūrų ežerų. Žemiau prūsų žemių sąrašas:

  • Skalva (Scalovia, dėl kurios prūsiškumo dalis Lietuvos archeologų abejoja)

Iš vokiškuose šaltiniuose minimų kitų prūsų kilčių žemių neabejotinai prūsiškomis XIII a. laikytinos šios:

  • Nadruva (Nadrovia, greičiausiai – iš prūsų krikščionių vartoto kryžiuočių dar nepavergtų ryčiausių prūsų ir jų krašto pravardės *nedruva,- prūs. „netikėlių (“nekrikštų„) kraštas“).
  • Semba (Sambia')
  • Notanga (Notangia),
  • Varmė (Varmia),
  • Barta (Bartia),
  • Pamedė (Pomezania),
  • Pokesė (Pogezania, reikšmė: kraštas, besiribojantis su kašubų žeme, „Pakašubė“),
  • Kulmas (Culmigeria),
  • Lubava (Lubavia)
  • Sasnava (Sasna),
  • Galinda (Galindia),

Istorikai, kalbininkai, archeologai apie prūsų gentį

Vaizdas:Prusai.flagge.jpg
Prūsų vėliava, sukurta prūsų palikuonių VFR

Istorikai, kalbininkai ir archeologai iki šiol nėra vieningos nuomonės dėl prūsų apgyvendintos teritorijos ir jai priskiriamu genčių. Dalis istorikų, archeologų ir kalbininkų Skalvių nelaiko prūsų genties dalimi ir šios genties klausimu vyksta iki šiol ginčai tarp skirtingų šios srities specialistų, bet šiais laikais sūduvius daugelis šios srities specialistų priskiria prie deinuvių genčių.

Kryžiuočių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis 1326 metų užbaigtoje savo rašytoje Prūsijos žemės kronikoje, prūsams priskiria ir Skalvą ir Sūduvą, teigia kad prūsų gentį sudaro dešimt genčių ir vienuolika žemių, tai yra lotyniškai: (Pomesania, Pogesania, Varmia, Natangia, Bartia, Sambia, Nadrovia, Scalovia, Galindia, Sudovia, Culmigeria). O apie Kulmo žemę rašo, esą vienuolikta prūsų žemė esanti i pietvakarius nuo (Pomesani) genties žemės iki Ordinui atsikraustant buvusi lenkų nusiaubta ir beveik negyvenama. Po prūsų genčių nukariavimų, prūsų žemių ribos beveik nepakito, išskyrus Kryžiuočių ordinas nukariautoje Prūsijoje išskyre dvyliktąją žemę - Sasnavą. Petras Dusburgietis Prūsų žemių genčių pavadinimus rašė lotyniškai - (Varmienses, Pomesani, Pogesani) ir tt.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Senovės Prūsija.

Prūsų likimas

Kryžiuočių ordinui 1230-1283 metais užkariavus prūsus, prūsų kalba pradėjo nykti. Paskutiniai prūsai kalbėję savo kalba išnyko maždaug didžiojo maro metu apie XVIII a. pradžią, kada kiti prūsų palikuonys jau kalbėjo vietine Rytprūsių vokiečių kalbos tarme, o kita nutautėjusių prūsų dalis sudarė lietuvininkų ir mozūrų genties vėlesnę lenkų protestantišką mazūriečių etnografinę grupę, pietinėje Rytprūsių dalyje.

Nuorodos



Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 102% (+7757-117=7640 wiki spaudos ženklai).