Prūsų Krantas
Prūsų Krantas Zelenogradskas | ||
---|---|---|
Šv. Jurgio bažnyčia, pradėta statyti 1313 m. | ||
Koordinatės: | ||
Laiko juosta: (UTC+3) | ||
Valstybė: | Rusija | |
Federalinė apygarda: | Šiaurės Vakarų federalinė apygarda | |
Sritis: | Karaliaučiaus sritis | |
Rajonas: | Zelenogradsko rajonas | |
Miesto gyvenvietė: | Zelenogradsko miesto gyvenvietė | |
Įkūrimo data: | 1252 m. Miesto teisės 1916 m. | |
Gyventojų: | 4 323 (2010 m.) | |
Plotas: | 17 km² | |
Tankumas : | 254 žm./km² | |
Altitudė: | 5 m | |
Istoriniai pavadinimai | ||
Pašto kodas: | 238530 | |
Tel. kodas: | +7 40150 | |
Žiūrėti didesniame žemėlapyje |
Prūsų Krantas arba Zelenogradskas (liet. Krantas; vok. Cranz, nuo 1946 m. rus. Зеленоградск) – miestelis Kaliningrado srityje, Kuršių Nerijos pietinėje dalyje, populiarus Kaliningrado bei Lietuvos gyventojų kurortas. [1][2]
Istorija
Senovėje Kranto miesto vietoje buvo prūsų žvejų kaimelis šalia Viskiautų – prūsų miestelio vikingų laikais. Kryžiuočiams užkariavus Prūsiją jis buvo apgyvendintas vokiečių. Vokiškas pavadinimas Cranz (iš pradžių Cranzkuhren) ir yra kilęs iš prūsų - lietuvių žodžio krantas.
XIX a. kaimelis tapo vienu pagrindinių Prūsijos karalystės kurortu Rytų Prūsijos pakrantėje. Jo populiarumas dar labiau išaugo pastačius geležinkelio liniją iš Karaliaučiaus 1885 m. Nuo 1895 m. Krantas žinomas kaip „karališkasis kurortas“. Nors turistų ir gausėjo, žvejyba liko labai stipria pramonės šaka. Rūkyta plekšnė buvo vietinis delikatesas. Nors prieš Antrąjį pasaulinį karą Krantas ir turėjo daugiau nei 6,000 gyventojų, miesto teisių jis neturėjo.
Rytų Prūsiją okupavus Tarybų Sąjungai Antrojo pasaulinio karo metu, vietiniai gyventojai pabėgo arba buvo išvaryti, nors miestelis ir nukentėjo minimaliai. Miestelis pervadintas Zelenogradsku (rus. Žaliasis miestas), 1945 m. jam suteiktos miesto teisės.
1525–1701 m. Prūsijos kunigaikštystės, 1701–1723 m. Prūsijos karalystės, 1723–1818 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos departamento, 1818–1871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos Žuvininkų apskrities, nuo 1939 m. kovo 27 d. Sembos apskrities miestelis, nuo 1935 m. balandžio 1 d. savivaldybė. [3] 1946 m. balandžio 7 d. – rugsėjo 6 d. Kranco rajono, vėliau Zelenogradsko rajono centras.
1525–1701 m. Prūsijos kunigaikštystės, 1701–1723 m. Prūsijos karalystės, 1723–1818 m.Prūsijos karalystėsRytų Prūsijos departamento, |-Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
---|---|---|
1818–1939 m. | Žuvininkų apskritis | Karaliaučiaus apygarda |
1939–1945 m. | Sembos apskritis | Karaliaučiaus apygarda |
1945–1946 m. | Rytų Prūsija | TSRS |
1946–1946 m. | Kranco rajonas | TSRS |
1947–2006 m. | Zelenogradsko rajonas | Kaliningrado sritis |
nuo 2006 m. | Zelenogradsko municipalinis rajonas | Kaliningrado sritis |
Gyventojai
Demografinė raida tarp 1907 m. ir 2010 m. | ||||||
1907 m. | 1910 m.sur. | 1933 m.sur. | 1939 m.sur.[4] | 1959 m.sur. | ||
---|---|---|---|---|---|---|
2 502 | 2 570 | 4 667 | 5 089 | 6 900 | ||
1979 m.sur. | 1989 m.sur. | 2002 m.sur. | 2010 m. | - | ||
9 800 | 10 786 | 12 509 | 12 025 | - | ||
|
Žymūs žmonės
Krante gimė:
{{#ask:Prūsų Krantas |?Koordinatės |format=template |headers=show |link=all |template=Fotothek/show |userparam=|width=500|height=480|title=|nr=0029 |offset= |limit= }}
Šaltiniai
- ↑ Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai (Die Ortsnamen von Kleinlitauen und Twanksta): jų kilmė ir reikšmė. Mažosios Lietuvos fondas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. ISBN 5420013762
- ↑ Lietuviški tradiciniai vietovardžiai: Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos. Patvirtintas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos protokoliniu nutarimu 1997 m. gegužės 25 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 2002. ISBN 5420014882
- ↑ Labota GenWiki
- ↑ Sembos apskrities kaimų sąrašas (1939 m.) vok.
- Grasilda Blažiene: Hydronymia Europaea, Sonderband II, Die baltischen Ortsnamen. Wolfgang Schmid Hrsg., Steiner Verlag Stuttgart 2000.
- G. Gerullis: Die altpreußischen Ortsnamen. Berlin, Leipzig 1922.
- Губин А.Б. Топонимика Калининграда. Реки и водоемы // Калининградские архивы. – Калининград, 2007. – Вып. 7. – С. 197–228.
- Населенные пункты Калининградской области: краткий спр. / Ред. В.П. Ассоров, В.В. Гаврилова, Н.Е. Макаренко, Э.М. Медведева, Н.Н. Семушина. – Калининград: Калинингр. кн. изд-во, 1976.
- Населенные пункты Калининградской области и их прежние названия = Ortsnamenverzeichnis Gebiet Kaliningrad (nordliches Ostpreussen) / Сост. Е. Вебер. – Калининград: Нахтигаль, 1993.
Nuorodos
|