Pragaras
Pragaras – kančios ir skausmo vieta, į kurią po mirties turinčios patekti nusidėjėlių sielos. Figūruoja daugelyje tikėjimų.
Literatūroje ir mene pragaras neretai vaizduojamas su dervos katilais ir kitokiais kankinimo atributais.
Apreiškimo Jonui knygoje paminėtas ežeras degantis ugnimi ir siera, tačiau jo nederėtų painioti su vieta, į kurią, krikščionių manymu, po mirties patenka nusidėjėliai. Teologiniu požiūriu, pragaras ir Abraomo prieglobstis yra laikinos vietos, kur numirusieji laukia paskutinio teismo. Po jo, teisieji gyvens Naujojoje Žemėje, nusidėjėliai - ugnies ežere. Pragare, pasak legendų, gyvena raudoni, raguoti velniai. Vietoje jų pėdų – ožkos kanopos, rankose jie nešasi šakes. Jų vadovas, vadas-ypač didelis velnias, Liuciferis.
Žodžio kilmė
Žodis „pragaras“ kilęs nuo žodžio pragerti [1] („sugerti, įsiurbti“; plg. „praraja“ kilusi nuo žodžio praryti).
Šaltiniai
- ↑ Vincas Urbutis. Baltų etimologijos etiudai. Vilnius, „Mokslas“, 1981. 22, 35 p.
| ||||||