Pranas Markūnas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pranciškus Markūnas

Gimė 1873 m. sausio 13 d.
Butkiškio k., Anykščių raj.
Mirė 1967 m. kovo 17 d. (94 m.)

Veikla
Architektas, inžinierius statybininkas, mecenatas

Turinys

Kauno Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia
Andrioniškio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

Pranas Markūnas (Pranciškus , Morkūnas, 1873 m. sausio 13 d. Butkiškis, Andrioniškio valsčius1964 m. kovo 17 d. Kaunas) – Lietuvos statybos inžinierius, gelžbetonio konstrukcijų projektavimo ir statybos Lietuvoje vienas pradininkų. Gelžbetonis laikomas vienas svarbiausių statybų medžiagų. Be gelžbetonio šiandien neapsieina nė viena statyba.

Anykštėno Biografija

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1873 m. sausio 13 d.

Tėvai: Jonas Markūnas (1839–?), kilęs iš Šeimyniškių, ir Pranciška Žarskutė-Markūnienė (1842–?), kilusi iš Ližų, – valstiečiai žemdirbiai. Augo gausioje šeimoje. Broliai ir seserys: Uršulė Markūnaitė-Strolienė (1866–?), Antanas Markūnas (1868–?), Rozalija Markūnaitė (1876–?), Juozapas Markūnas (1878–?), Ona Markūnaitė (18811961) – visuomenininkė, Simonas Markūnas (1887–?).

18821886 m. baigė Andrioniškio, Anykščių raj. rusišką pradžios mokyklą, 18861892 m. mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje, paskutiniuosius mokslo metus 18921893 m. baigė Baltstogės (Lenkija) gimnazijoje. 18931898 m. studijavo Sankt Peterburgo (Rusija) technologijos institute, įgijo inžinieriaus konstruktoriaus išsilavinimą.

18981909 m. P. Markūnas gyveno Jenakijeve (Donbasas, Ukraina) ir dirbo gamykloje "Petrovskije zavody" inžinieriumi, buvo metalo valcavimo cecho viršininkas.

Susidomėjęs statybų technologijomis, ypač tiltų konstravimu ir statyba, P. Markūnas apie 1909 m. persikėlė į Saratovą (Rusija), 19091913 m. dirbo Grinhofo statybos bare, kur susipažino su gelžbetonio technologijomis ir apie 1913 m. pradėjo dirbti pramoninės architektūros srityje, savarankiškai rengė projektus tiltams ir sudėtingų konstrukcijų pastatams statyti.

1919 m. P. Markūnas atvyko į Vilnių, 19191920 m. dirbo Petro Vileišio mechaninėje gamykloje metalo konstrukcijų inžinieriumi.

Vilnių okupavus lenkams, 1920 m. jis persikėlė į Kauną ir ten pasiliko iki gyvenimo pabaigos. 19231941 m. P. Markūnas buvo Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakulteto dėstytojas, nuo 1930 m. – Tiltų katedros privatdocentas. Kartu jis buvo inžinierius projektuotojas bei statybos darbų vykdytojas, Lietuvoje pastatė apie 40 tiltų.

P. Markūnas konsultavo remontuojant Pirmojo pasaulinio karo metu sudaužytas Traupio, Kavarsko, Anykščių, Ukmergės bažnyčias. Jis suprojektavo Inkūnų bažnyčią (pastatyta 1942 m.), Vysk. Antano Baranausko parapijos salę Anykščiuose (pastatyta 1930 m.), prižiūrėjo tilto per Šventąją statybą Anykščiuose (1930 m.). Jis taip pat planavo pastatyti Andrioniškyje sanatoriją, užtvenkti Griežos upelį ir įrengti Andrioniškio hidroelektrinę.

P. Markūnas kartu su inžinieriumi Vaclovu Michnevičiumi parengė savo gimtosios parapijos Andrioniškio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios projektą ir 19331937 m. finansavo šios bažnyčios statybą, įtaisė tris varpus.

Antrojo pasaulinio karo ir vokiečių okupacijos metais P. Markūnas buvo įsigijęs privatų ūkį Šlapaberžėje (Kėdainių raj.), ten ūkininkavo. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje visą savo ūkio turtą jis išdalijo valstiečiams ir taip išvengė sovietinių represijų.

19451956 m. jis dirbo Kauno Pramoninės statybos projektavimo institute konstruktoriumi. Po Antrojo pasaulinio karo P. Markūnas pirmasis Lietuvoje Kauno statybose pradėjo diegti plonasienes kevalines gelžbetonines stogo konstrukcijas.

Svarbiausi P. Markūno projektai:

  • 19231930 m. – Kauno valstybinio teatro rekonstrukcija – konstrukcijų projektavimo darbai (architektai Vladimiras Dubeneckis, Mykolas Songaila ir Vytautas Landsbergis-Žemkalnis).
  • 1923 m. – gelžbetoninis tiltas per Šventąją Radiškyje (Ukmergės raj.) – pirmasis nepriklausomojoje Lietuvoje savo jėgomis pastatytas naujas tiltas (95 m ilgio, 12 m aukščio ir 7 m pločio).
  • 19251926 m. – gelžbetoninis tiltas per Šventąją Dusetose (Zarasų raj.), plieninio tilto per Šventąją ties Mickūnais, Anykščių raj., statyto 1913 m., rekonstrukcija, gelžbetoninis tiltas per Ančios upę prie Skaudvilės (Tauragės raj.) ir gelžbetoninis Užpalių (Utenos raj.) tiltas per Šventąją.
  • 19271929 m. – Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros gelžbetoninio 55 m aukščio bokšto konstrukcija.
  • Iki 1930 m. – Kalvarijos, Liudvinavo (Marijampolės raj.), Buktos (Marijampolės raj.) ir Pilviškių (Vilkaviškio raj.) gelžbetoniniai tiltai per Šešupę, Panevėžio tiltas per Nevėžį ties Velžiu, Gargždų tiltas per Miniją, tiltas netoli Pasvalio per Mūšą, Dovainonių (Kaišiadorių raj.) tiltas per Strėvą.
  • 1930 m. – Kauno ugniagesių rūmų konstrukcijų projektavimo darbai (architektas Edmundas Alfonsas Frykas).
  • 1931 m. – Marijampolės cukraus fabriko projektas, tiltas per Nevėžį Krekenavoje (Panevėžio raj., sijinis, 68 m ilgio, 6,9 m aukščio).
  • 1932 m. – gelžbetoninis tiltas per Nevėžį prie Surviliškio (Kėdainių raj., 41,6 m ilgio), gelžbetoninis tiltas per Šešupę Slabaduose (Šakių raj.).
  • 1934 m. – "Pienocentro" rūmų Kaune konstrukcijų projektavimo darbai (architektas V. Landsbergis-Žemkalnis su konstruktoriumi S. Miliūnu).
  • 1935 m. – Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) bažnyčios konstrukcijų projektavimo darbai (architektas Algirdas Šalkauskis), Kauno automatinės telefonų stoties konstrukcijų projektavimo darbai (architektas Feliksas Vizbaras), Žemės ūkio banko rūmų Kaune konstrukcijų projektavimo darbai (architektas Karolis Reisonas).
  • 1937 m. – Kauno Karininkų ramovės konstrukcijų projektavimo darbai (architektas Stasys Kudokas), gelžbetoninis tiltas per Nemuną Prienuose (211 m ilgio su 6 m pločio važiuojamąja dalimi, per Antrąjį pasaulinį karą susprogdintas), gelžbetoninis tiltas per Šventąją ties Žaliąja, Anykščių raj..
  • 1938 m. – Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios konstrukcijų projektavimo darbai, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio elevatorių projektai, Klaipėdos, Kauno ir Panevėžio šaldytuvų ir skerdyklų pastatų projektai, Klaipėdos uosto sandėlio projektas.

Už indėlį, konstruojant ir statant naujas Lietuvos bažnyčias popiežius Pijus XII apdovanojo P. Markūną Šv. Grigaliaus ordinu (1940 m.).

Pasižymėjo taupumu, bet visas asmenines santaupas išleisdavo gimtajam kraštui pagražinti. Laisvalaikiu skaitydavo, deklamuodavo eiles.

Šeimos nesukūrė.

Mirė 1964 m. kovo 17 d. Kaune. Palaidotas Andrioniškio kapinėse. Kapą ženklina akmeninis paminklas-stela su metaline saulute, viršutinėje akmens plokštėje iškaltas Andrioniškio bažnyčios atvaizdas ir įrašas "1935", apatinėje įtaisytas portretas ir iškaltas įrašas "Andrioniškio / bažnyčios fondatorius / inžinierius Pranas Morkūnas 18731964".

Išleista Algimanto Nako ir Juozo Valivonio biografinė knyga "Inžinierius Pranas Markūnas" (2013 m.).

Biografija

Pranas Markūnas pradžios mokyklą baigė Andrioniškyje. Šešerius metus lankė Panevėžio realinę mokyklą, o septintąją klasę baigė Balstogėje. 1898 m. baigė Sankt Peterburgo technologijos institutą. Iki 1919 m. Rusijos miestuose statė tiltus, kitus, daugiausia gelžbetoninius statinius. 1919 m. grįžęs į Lietuvą dirbo statybos inžinieriumi – projektavo ir statė gelžbetonio konstrukcijas. 19231941 m. dar ir Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) dėstytojas, privatdocentas. 19451956 m. pramonės statybos projektavimo instituto konstruktorius. P. Markūnas dirbo inžinieriumi Jenakijevo (Ukraina) „Petrovskije Zovadi“ gamykloje ištisą dešimtmetį, labai galimas dalykas, kad Petro Vileišio paskatintas tuomet pradėjo domėtis gelžbetoniu bei tiltų projektavimu ir statyba. 1909 metais persikėlė į Saratovą, kuris garsėjo metalo apdirbimo, mašinų gamybos pramone ir kt. Čia P. Markūnas įsidarbino Grinhofo statybos bare inžinieriaus pareigoms ir atliko įvairius gelžbetonio darbus. P. Markūnas tuomet ėmėsi projektuoti tiltus ir ilgainiui tapo įžymiu gelžbetoninių konstrukcijų specialistu. 1916- 1919 metais Rusijos miestuose statė tiltus, kitus, daugiausia gelžbetoninius statinius. 1919 m. grįžęs į Lietuvą dirbo statybos inžinieriumi – projektavo ir statė gelžbetonio konstrukcijas. 1923–1941 m. dar ir Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) dėstytojas, privatdocentas. 19451956 m. pramonės statybos projektavimo instituto konstruktorius.

Tiesioginį inžinieriaus darbą P. Markūnas dirbo net penkiasdešimt septynerius metus. Tik sulaukęs 83 metų pasitraukė į pensiją. Bet ir toliau lankydavosi Projektavimo institute, konsultuodavo, domėjosi naujovėmis. Kai jam suėjo 90 metų, jį „Pramprojekto“ kolektyvas pripažino Garbės nariu, iškilmingai pagerbė. Mirė P. Markūnas 1964 m. kovo 17 dieną. Buvo dedama pastangų, kad P. Markūną palaidotų jo lėšomis pastatytos Andrioniškio bažnyčios šventoriuje, bet P. Markūną palaidojo Andrioniškio kapinėse, centrinėje kapinių vietoje ant kalnelio. „Pramprojekto“ kolektyvas pastatė jam paminklą.

Projektai

Pirmiausia Lietuvoje gelžbetonis panaudotas 1887 metais Kauno VIII forto statyboje, kur betonas armuotas plieniniais bėgiais. Plieninė armatūra kiek vartota IX ir X fortų statybai. 1895 m. Kaune buvo pastatyta stačiatikių bažnyčia- soboras. Jo centrinis 16,35 m. skersmens kupolas yra gelžbetoninis. Įžymūs architektai ir inžinieriai statė nemažai statinių naudodami betoną ir gelžbetonines konstrukcijas, tačiau gelžbetonio naudojimo mastais jau Nepriklausomoje Lietuvoje visus pralenkė P. Markūnas. Ypač reikšmingi kraštui buvo gelžbetonio patriarcho Lietuvoje suprojektuoti gelžbetoniniai tiltai. 19351938 m. suprojektavo pirmąją Lietuvoje Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčios Kaune plonasienę gelžbetoninę kevalinę stogo konstrukciją. Kaip konstruktorius prisidėjo prie V. Landsbergio-Žemkalnio, K. Reisono ir kiti architektų projektų. Iki 1940 m. pagal jo projektus ir jam vadovaujant pastatyta daug gelžbetonio tiltų (4 per Šventąją, 4 per Nevėžį, 8 per Šešupę, per Miniją ties Gargždais, per Nemuną ties Prienais, per Mūšą netoli Pasvalio), pramonės pastatų (šaldytuvų ir skerdyklų Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, elevatorių Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, cukraus fabrikas Marijampolėje ir kiti), Kristaus Karaliaus katedros Panevėžyje gelžbetonio bokštas (1930 m.), akmenų ir plytų mūro Andrioniškio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (1935 m.)

Andrioniškyje pastatyta vienabokštė akmeninė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, kurią projektavo Vaclovas Michnevičius. Bažnyčia iškilo per trejus metus 1933-1935 m. Ją statant panaudotos moderniausios gelžbetoninės konstrukcijos.

Šaltiniai

  • Pranciškus Markūnas. Anykštėnų biografinis žinynas.
  • Pranas Markūnas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 316 psl.
  • Architektas inžinierius Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir jo darbų konstruktoriai. Algimantas Nakas. "Technika", 1997, 129 psl.


Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: