Prancūzijos Trečiosios Respublikos konstituciniai įstatymai
| Prancūzijos Trečiosios Respublikos konstituciniai įstatymai | |
|---|---|
| Vaizdas:Civil and Naval Ensign of France.svg | |
| Valstybė | Prancūzija |
| Priėmimo data | 1870 m. |
| Galiojimas | 1870 – 1940 birželio 22 |
| Valdymo forma | Respublika |
| Įstatymų leidžiamoji valdžia | Parlamentas – Deputatų rūmai ir Senatas |
| Vykdomoji valdžia | Prezidentas |
Prancūzijos Trečiosios respublikos konstituciniai įstatymai (1870-1940 06 22) – konstituciniai teisiniai dokumentai, neesant vientisos konstitucijos reguliavę Prancūzijos Trečiosios Respublikos Konstitucinę santvarką. Kai kurie principai liko nesankcionuoti, teoriniai principai liko nesuformuluoti, reglamentuota tik tai, kas būtina.
Priėmimo aplinkybės
Didėjant gyventojų nepasitenkinimui Napoleono III užsienio ir vidaus politika, imperatoriui teko švelninti režimą. Jau 1870 m. gegužės 21 d. po plebiscito pritarimo imperijoje priimta konstitucija, patvirtinusi 1789 m. Žmogaus ir piliečio deklaracijos nuostatas, Senatas tapo antraisiais parlamento rūmais, parlamentui suteikta įstatymų leidybos iniciatyva, ministrų skyrimo teisė. 1870 m. vasarą Prancūziją įsivėlė į avantiūristinį karą su Prūsija ir jį triuškinamai pralaimėjo. Imperija 1870 rugsėjo 4 d. žlugo, Įstatymo leidybos korpusas, naudodamasis į jo rankas perėjusia valdžia paskelbė respubliką. Okupacijos sąlygomis išrinktas Nacionalinis susirinkimas susirinko 1871 m. vasarį ir turėjo ratifikuoti labai sunkias taikos su Prūsija sąlygas ir nustatyti valstybės santvarką. Laikinai nustatytas parlamentinis valdymas, nes Nacionalinis susirinkimas laikytas steigiamąją institucija, be to, bijota vykdomosios valdžios įsigalėjimo (kaip Antrojoje imperijoje). Tačiau valstybinės santvarkos nustatymas užtruko. Visos Europos valstybės buvo monarchijos, Nacionaliniame susirinkime taip pat vyravo monarchistai, tačiau dėl įvairių nesutarimų tarp Liepos ir Burbonų monarchijos šalininkų, nutarta laikinai rinkti prezidentą. Jo rinkimų tvarka nustatyta 1875 m. tik vieno balso persvara. Tų pačių metų vasario-birželio mėnesiai priimtas „Senato organizavimo įstatymas“, “Valstybės valdžių organizavimo įstatymas“(2 str. nustatoma prezidento rinkimų tvarka), „Valstybės valdžių įstatymas“. Tai Trečiosios respublikos konstituciniai įstatymai.
Valstybinė santvarka
Įstatymų leidžiamoji valdžia
Dvejų rūmų parlamentas – Deputatų rūmai ir Senatas. Rinkdami prezidentą ar keisdami konstituciją jie turėjo posėdžiauti drauge, sudarydami Nacionalinį susirinkimą. Abeji rūmai turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, vienodomis teisėmis dalyvavo įstatymų leidyboje, įstatymų projektai turėjo būti priimti abejų rūmų. Senatas atliko ir aukščiausio teismo vaidmenį byloms dėl ministrų ir prezidento nusikaltimų, pasikėsinimo į valstybės saugumą. Įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų tvarka: Deputatų rūmai renkami visuotiniais rinkimais 4 m., tvarka smulkiau nustatoma įstatymu. Senatas susideda iš 300 narių, kurių 225 renkami, o 75 skiriami Nacionalinio susirinkimo iki gyvos galvos. Kiek vėliau išleistas rinkimų įstatymas nustatė, kad Deputatų rūmų rinkimuose dalyvauja 21 m. vyrai, pargyvenę toje teritorijoje bent pusę metų. Renkama pagal mažoritarinę dviejų turų sistemą. 1884 m. atsisakyta iki gyvos galvos paskirtų senatorių. 1919-1922 metai rinkimų teisę turėjo ir moterys.
Vykdomoji valdžia
Prezidentas, kartu su parlamentu turintis įstatymų iniciatyvos teisę, viešai skelbiantis įstatymus, turintis teisę motyvuotai gražinti juos svarstymui (reliatyvi veto teisė). Taip pat prezidentas skyrė civilinius ir karinius pareigūnus, teikė malonę, vadovauja ginkluotosioms pajėgoms. Ministrai skiriami prezidento, tačiau atsakingi parlamentui tiek už bendrą vyriausybės politiką, tiek asmeniškai už savo veiksmus. Prezidento aktams reikia ministro kontrasignacijos. Įstatymų vykdomosios valdžios rinkimas: Prezidentas renkamas abejų parlamento rūmų, susijungusių į Nacionalinį susirinkimą, 7 metams su perrinkimo teise absoliučia balsų dauguma.
Žmogaus teisių įtvirtinimas
Specialaus reglamentavimo nebuvo, galiojo 1789 m. deklaracijos nuostatos.
Svarbiausios nuostatos
- Nėra Vientiso konstitucinio akto.
- Nėra atskiro žmogaus ir piliečių teisių reglamentavimo, remiamasi ankstesnėmis deklaracijomis.
- Dvejų rūmų stiprus parlamentas, renkantis prezidentą, ministrai atsakingi parlamentui.
- Pirmąkart Prancūzijoje valstybinėms valdžioms tiesiogiai pavesta bendradarbiauti.
- Vyriausybė nepriklausoma nuo prezidento, nors ir jo skiriama, – kontrasignuoja jo aktus, atsakinga parlamentui.
| ||||||