Pranciškus Janulaitis
Pranciškus Janulaitis | |
---|---|
| |
Gimė | 1874 m. balandžio 28 d. Malavėnai, Šiaulių apskritis. |
Mirė | † 1952 m. Vladimiras |
| |
Tėvas | Matas Janulaitis |
Motina | Agota |
| |
Veikla | Kunigas bažnyčios statytojas, knygnešys, politinis kalinys, laisvės gynėjas
|
Pranciškus Janulaitis (1874 m. balandžio 28 d. Malavėnai, Šiaulių apskritis – 1952 m. Vladimiras) – Kunigas bažnyčios statytojas, knygnešys, politinis kalinys, laisvės gynėjas.
Anykštėno Biografija
Tėvai: Mataušas Stanislovas Janulaitis (1824–1884) ir Agota Petkevičiūtė (Petkutė)-Janulaitienė (1842–1908) – neturtingi valstybės dvaro (karališkieji) valstiečiai. Augo gausioje šeimoje, kurioje gimė 13 vaikų, o užaugo devyni. Broliai ir seserys: Ona Janulaitytė (1861–1943) – namų šeimininkė, Barbora Janulaitytė (1863–?) – mirė vaikystėje, Kalikstas Janulaitis (1865–1944) – žemdirbys ūkininkas, Julija Janulaitytė (1866–1868) – mirė vaikystėje, Juozas Janulaitis (1868–1942) – kunigas, Petras Janulaitis (1870–1945) – žemdirbys ūkininkas, Pranciškus Janulaitis (1872–1874) – mirė vaikystėje, Jurgis Janulaitis (1876–1955) – žemdirbys ūkininkas, Augustinas Janulaitis (1878–1950) – knygnešys, istorikas, teisininkas, Julija Janulaitytė-Biliūnienė-Matjošaitienė (1880–1978) – gydytoja odontologė, visuomenininkė, rašytojo Jono Biliūno žmona, ir Veronika Janulaitytė-Alseikienė (1883–1971) – mokslininkė gydytoja oftalmologė.
Mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1893–1898 m. baigė Kauno Žemaičių kunigų seminariją, studijuodamas dalyvavo slapto lietuvių klierikų būrelio veikloje. 1897 m. kovo 8 d. buvo įšventintas subdiakonu.
1898 m. gegužės 30 d. jis buvo įšventintas kunigu.
1898 m. P. Janulaitis trumpai buvo Šeduvos (Radviliškio raj.) Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios vikaras. Ten jis įsitraukė į knygnešystę, pradėjo platinti draudžiamą lietuvišką spaudą.
1898–1902 m. P. Janulaitis buvo Troškūnų, Anykščių raj. parapijos vikaras, talkino klebonui Antanui Stapulioniui.
1900 m. prasidėjus L. Vaineikio bylai ir įkliuvus broliui A. Janulaičiui, buvo kratytas ir P. Janulaičio butas Troškūnuose, rastas kažkokio kunigo Stanislovo laiškas, kuriame prašoma atsiųsti dešimt egzempliorių "Tėvynės Sargo", rankraštį "Modus vivendi" apie kovą už lietuvių kalbos teises. Vienas P. Janulaičio laiškas dėl bendradarbiavimo spaudoje buvo rastas ir pas brolį A. Janulaitį.
Rusijos caro 1902 m. vasario 27 d. paliepimu P. Janulaitis už antivalstybinę veiklą buvo nubaustas – metams ištremtas į Rytus, bausmę atliko Smolenske (Rusija). Ten jis sakė lietuviškus pamokslus lietuviams tremtiniams, mokė juos lietuviškų giesmių.
1903 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, P. Janulaitis kaip tremtinys negavo vietos parapijose, rugpjūtį vėl apsistojo Troškūnuose ir 1903–1904 m. kaip vikaras talkino pastoracijoje.
Prasidėjus Rusijos–Japonijos karui, 1904 m. gegužę jis išvyko karo kapelionu į Mandžūriją (Sibiras, Rusija), tarnavo kariniuose daliniuose Vladivostoko ir Chabarovsko apylinkėse. Nikolsko Usurijsko gubernatoriaus apkaltintas antivalstybine propaganda, jis turėjo palikti kapeliono pareigas ir 1905 m. grįžo į Lietuvą. Nuo 1905 m. jis bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje.
Paskirtas 1906 m. kovo 28 d., 1906 m. iki metų pabaigos P. Janulaitis buvo Ugionių (Raseinių raj.) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios kuratas, Betygalos parapijos kunigas filialistas, dalyvavo visuomeninėje veikloje.
Nuo 1906 m. sausio jis daug metų, iki 1946 m. pabaigos, tarnavo Betygalos (Raseinių raj.) Šv. Mikalojaus parapijoje, iš pradžių kaip vikaras, vėliau – šios parapijos administratorius, klebonas. Pirmojo pasaulinio karo metais sudegus senajai medinei Betygalos bažnyčiai, 1924–1930 m. jis statė naują šios parapijos bažnyčią, kuri, konsekruota 1932 m., tarnauja iki šiol. Betygaloje jis taip pat įveisė didžiulį sodą, atidarė knygyną, kuriame aktyviai platino katalikišką spaudą.
1923 m. P. Janulaitis buvo paskirtas Veliuonos dekanu, nuo 1931 m. buvo Kauno arkikatedros kapitulos Garbės kanauninkas.
Po Antrojo pasaulinio karo P. Janulaitis tapo aktyviu laisvės gynėjų rėmėju. 1946 m. gruodžio 19 d. Betygaloje jis buvo suimtas, apkaltintas kaip Žemaičių apygardos partizanų ryšininkas. 1947 m. gruodžio 6 d. Ypatingasis pasitarimas nuteisė jį 5 metams nelaisvės.
1948 m. pradžioje P. Janulaitis buvo išgabentas į Rusiją ir nuo 1948 m. vasario 23 d. iki gyvenimo pabaigos buvo kalinamas Vladimiro kalėjime kartu su arkivyskupu Mečislovu Reiniu ir vyskupu Teofiliumi Matulioniu.
Mirė 1952 m. Vladimiro (Rusija) kalėjime.
Biografija
Jauniausia 13 vaikų šeimoje, kurioje išgyveno broliai Kaliksas, Juozas, Petras, Jurgis, Augustinas, seserys Ona, Julija ir Veronika.
Baigė Kauno Žemaičių kunigų seminariją, įšventintas kunigu. Paskirtas Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios vikaru įsitraukė į knygnešystę, pradėjo platinti draudžiamą lietuvišką spaudą. 1898-1902 m. Troškūnų Švč. Trejybės parapijos vikaras. 1900 m. prasidėjus L. Vaineikio bylai ir įkliuvus broliui Augustinui, buvo kratytas ir jo butas Troškūnuose, rastas kažkokio kunigo Stanislovo laiškas, kuriame prašoma atsiųsti dešimt egzempliorių laikraščio „Tėvynės Sargas“, rankraštį „Modus vivendi“ apie kovą už lietuvių kalbos teises. Vienas P. Janulaičio laiškas dėl bendradarbiavimo spaudoje buvo rastas ir pas brolį A. Janulaitį. Rusijos caro 1902 m. vasario 27 d. paliepimu už antivalstybinę veiklą metams ištremtas į Smolenską.
Grįžęs į Lietuvą dirbo įvairiose parapijose, 1924-1930 m. Betygalos Šv. Mikalojaus parapijos klebonas, statė naują šios parapijos bažnyčią, kuri konsekruota 1932 m. Betygaloje įveisė didžiulį sodą. Vėliau Kauno katedros kapitulos garbės kanauninku.
1946 m. ištremtas į Rusiją, kalintas Vladimiro kalėjime kartu su arkivyskupu Mečislovu Reiniu ir vyskupu Teofiliumi Matulioniu.[1]
Šaltiniai
- ↑ Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1956.-T. 24, p. 294
Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius |