Privačioji bankininkystė

Privačioji bankininkystė (angl. private banking, wealth management) – sąvoka skirta investicinio portfelio formavimo ir viso ar dalies klientų turto aktyvaus valdymo paslaugoms apibrėžti. Privačioji bankininkystė paprastai apima kompleksines konsultavimo, investavimo, mokesčių planavimo ir kitas finansines paslaugas, kurias teikia finansų įstaigos bei licencijuotos investicijų valdymo įmonės. Šios individualizuotos finansinės paslaugos teikiamos klientams, kurių investicijų portfelis viršija tam tikrą kartelę – skirtingose privačios bankininkystės kompanijose ir šalyse šie skaičiai svyruoja nuo 50 000 iki kelių mln. dolerių ar ekvivalento pasirinkta valiuta.

Vingrybės

Terminas „privatus bankininkas“ (pranc. banquier privé) atsirado Šveicarijoje XIX amžiuje. Jis savo esme apibūdina asmenį, kuris yra banko savininkas ir drauge jam vadovauja. Būtent ši situacija ir parodo esminį tradicinių privačių bankų skirtumą nuo kitų bankų, kuriuose akcininkų (savininkų) ir vadovybės funkcijos yra atskirtos. Tradicinis privatus bankas pasižymi kitokia teisine struktūra. Universalieji ar investiciniai bankai veikia kaip akcinės bendrovės, o privatūs bankai veikia kaip ribotos ar neribotos atsakomybės bendrijos, kuriose bent vienas partneris už veiklos rezultatus atsako visu savo turtu. Kitas esminis privačių Šveicarijos bankų veiklos niuansas yra tai, kad jie negali turėti pajamų iš skolinimo veiklos. Jų pajamos yra komisiniai mokesčiai už konsultavimą, turto valdymą ar tarpininkavimą. Tačiau dėl šių priežasčių privatūs Šveicarijos bankai neprivalo daryti specialiųjų atidėjimų ar rezervų, kaip tai daro universalieji bankai. Taip pat jie neprivalo viešai skelbti savo finansinių rezultatų.^[1]

Kadangi privatūs bankai veikia kaip ribotos ar neribotos atsakomybės bendrijos ir negali leisti viešųjų akcijų emisijų, jų kapitalas, palyginti su universaliais bankais, atrodo labai kukliai. Kadangi privačių bankų partneriai (savininkai) atsako už savo veiklos rezultatus visu savo turtu, investicinė jų politika yra konservatyvesnė nei universaliųjų ar investicinių bankų. Todėl jų valdomo turto ar tarpininkavimo peracijų mastas yra daug mažesnis. Privačių Šveicarijos bankų veiklos dydį gali iliustruoti jų darbuotojų skaičius. 2005 metais visame Šveicarijos bankų sektoriuje dirbo 119 500 žmonių; 56 200 iš jų dirbo dviejose didžiausiose bankinėse grupėse – „UBS“ ir „Credit Suisse“. Tuo tarpu visuose privačiuose Šveicarijos bankuose dirbo 3 800 darbuotojų.^[1]

Iš esmės būtų teisinga vartoti universalesnį terminą – „privačios bankininkystės paslaugos“. Juo apibrėžiama visuma paslaugų, teikiamų turtingiems asmenims, siekiant išsaugoti ir padidinti uždirbtą turtą. Šių paslaugų teikėjai gali būti ne tik privatūs bankai. Pavyzdžiui, Šveicarijoje galime išskirti tris privačios bankininkystės paslaugų teikėjų grupes. Pirmoji – didieji Šveicarijos bankai „UBS“ ir „Credit Suisse“. Tai yra tarptautinio lygio rinkų „žaidėjai“, galintys iš pirmųjų rankų pasiūlyti daugybę paslaugų ir produktų. Bet paslaugas teikia banko darbuotojai, kurie nėra savo verslo savininkai. Antroji grupė – buvę privatūs bankai, prieš kelis dešimtmečius tapę akcinėmis bendrovėmis. Čia galima paminėti ir Lietuvoje žinomus „Bank Julius Baer & Co Ltd.“ ar „Bank Vontobel Co Ltd.“ Šie bankai jau veikia kaip universalūs, bet dar yra išlaikę ir dalį privatiems bankams būdingų bruožų.^[1]

Trečiąją grupę sudaro veikiantys privatūs bankai, tokie kaip dar 1741 metais įkurtas „Wegelin & Co.“ ar gerai už Šveicarijos ribų žinomi ir daugiau kaip 200 metų istoriją skaičiuojantys „Lombard Odier Darier Hentsch & Cie“ ar „Pictet & Cie“. Šie bankai yra išlaikę pagrindines privačiųjų bankų veiklos tradicijas ir principus. Beje, čia paminėti privatūs bankai yra gana dideli tarptautinio lygio investicijų valdytojai. Maždaug nuo praėjusio amžiaus vidurio Šveicarijos privačių bankų skaičius nuolatos mažėja. Nuo 1939 iki 2005 metų jų skaičius sumažėjo nuo 84 iki 14. Čia galime paminėti keletą svarbių tokio proceso priežasčių. Viena iš pagrindinių – labai didelis klientų pasitikėjimas, kurį pasiekti reikia ne vieno dešimtmečio. O didieji bankai geriau sutinka mokėti už tai didelę kainą privačių bankų partneriams, negu plėtoti privačios bankininkystės paslaugų verslą nuo nulio. Dalis privačių bankų partnerių, matyt, nutarė, kad spartus verslo augimas labiau atitinka jų poreikius negu tolimesnis tradicijos laikymasis, todėl pakeitė teisinį statusą iš neribotos atsakomybės bendrijos į akcinės bendrovės. Dalis partnerių pardavė savo verslą didiesiems bankams, nes nutarė pasitraukti iš aktyvaus bankų valdymo.^[1]

Reziumuojant galima teigti, kad privatus bankininkas ir privatus bankas yra apibūdinamas pagal tam tikrus požymius. Privataus banko savininkas pats (patys) vadovauja bankui. Toks asmuo (asmenys) ir apibūdinamas kaip privatus bankininkas. Privataus banko partneris ar keli partneriai visu savo turtu atsako už banko veiklos rezultatus. Pagrindinė privataus banko vertė – ypatingu ilgamečiu klientų lojalumu paremtas banko vardas (angl. brand).^[1]

Stambiausi padaliniai

2011 m. pirmaujančios pasaulyje privačios bankinkystės konsultantacijų įmonės – „Scorpio Partnership“ – atlikta analizė rodo, kad 20 stambiausių turto valdymo padalinių dabar valdo $11,075 trln. JAV dolerių turtingų asmenų (angl. high-net-worth individuals, HNWI) turto, o jų bendra valdomas turto (angl. assets under management, AUM) dalis pasiekė 81,6 % viso pasaulio valdomo HNWI turto. Kai tuo tarpu 10 didžiausių padalinių dabar valdo 9,214 trln. USD, o jų bendra valdomas turto dalis sudarė 67,9 % viso pasaulio valdomo tokio turto. Be to, pastebimas vis didesnis atotrūkis tarp keturių iškiliausių valdytojų ir kitų stambių žaidėjų turto valdymo pramonėje. Pavyzdžiui, „Bank of America Merrill Lynch“ yra atsiplėšęs $1,08 trln. USD atstumu nuo „Credit Suisse“, kuris savo ruožtu valdo $430 mlrd. USD turto daugiau nei „Royal Bank of Canada“ bankas, esantis šeštoje vietoje.^[2]

Jau trečius metus iš eilės „Bank of America Merrill Lynch“ užima aukščiausiąją pirmą vietą pasaulio didžiausių privačios bankininkystės padalinių reitinguose. 2008 m. „Bank of America“ priglaudė po savo sparnu „Merrill Lynch“ investicinį banką. Kitas JAV turto valdymo padalinys – „Morgan Stanley Smith Barney“ – pakilo į antrąją vietą, aplenkdamas UBS, likusį trečiojoje pozicijoje. 2009 m. „Morgan Stanley“ įsigijo „Smith Barney“ turto valdymo skyrių iš „Citigroup“. Taip „Citigroup“ buvo išstumtas iš antros vietos. Nepaisant visų sunkumų didžiausias šveicarijos bankas UBS smuktelėjo į trečią vietą iš antros. Prieš „Lehman Brothers“ griūtį šis bankas karaliavo reitingo viršūnėje. „Wells Fargo“ tvirtai išlaiko ketvirtąją vietą, aplenkdamas kitą šveicarijos banką „Credit Suisse“, likusį penktoje pozicijoje. Tokiu būdu „Wells Fargo“ įsitvirtino vienoje iš pirmųjų penkių pozicijų trečius metus iš eilės.^[2]

Vaizdas:UBS 299ParkAveVertical.jpg

UBS banko būstinė Niujorke.

Stambiausi privačios bankininkystės padaliniai turto valdymo (AUM) atžvilgiu 2011 metais išsirikiavo taip:^[2]

Vieta	Banko Pavadinimas	Valdomas turtas 2010 m., trln. USD
1.	Bank of America Merrill Lynch	$1,944
2.	Morgan Stanley Smith Barney	$1,628
3.	UBS	$1,559
4.	Wells Fargo	$1,398
5.	Credit Suisse	$0,865

Taip pat skaitykite

Literatūra

David Maude. Global Private Banking and Wealth Management: The New Realities.

Nuorodos

Šaltiniai

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.

Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 100% (+11232-42=11190 wiki spaudos ženklai).

[FORTUNA_PRIVATA-1] 1,0 ^1,1 ^1,2 ^1,3 ^1,4 FORTUNA PRIVATA: Keletas minčių apie privačią bankininkystę

[Scorpio_Partnership-2] 2,0 ^2,1 ^2,2 Scorpio Partnership: The Global Private Banking Benchmark 2011 Top 20

[1]

[2]