Kvatročentas

Florencija buvo XV a. Italijos renesanso kultūros centras. Santa Maria del Fiore katedros kupolas, suprojektuotas Filipo Bruneleskio − vienas renesanso kultūros simbolių

Kvatročentas (it. quattrocento, liet. „keturi šimtai“) – Italijos meno periodizacijoje laikotarpis tarp 1400 ir 1500 m. Tiksliau, tarp 1401 m., kada Florencijoje buvo paskelbtas konkursas Šv. Jono baptisterijos durims sukurti, ir 1503 m., kada Romoje popiežiumi išrinktas Julijus II.^[1] Europos meno periodizacijoje kvatročentas apytiksliai atitinka ankstyvojo Italijos renesanso laikotarpį (kuris prasidėjo 1400 m. ir baigėsi apie 1490 m.).

XV a. Italijoje kūrė menininkai, kurie vėliau Europos meno istorijoje įvardijami vienais žymiausių ir reikšmingiausių kūrėjų. Šio laikotarpio Italijos kultūriniu ir meno centru buvo Florencija, todėl daugelis kūrėjų buvo florentiečiai (kitu vertinimu, Florencija buvo centru todėl, kad vieni iškiliausių asmenybių esą sutapimo dėka gimė Florencijoje ar netoli jos). Florencija taip pat buvo vienu Europos finansinių, ekonominių ir prekybinių centrų. Tuo metu Europoje turtingiausia gimine laikytos Florencijos bankininkų Medičių giminės kultūros rėmimas laikomas vienu esminių veiksnių, leidusių suklestėti menams centrinėje Italijoje. Šiuo laikotarpiu grupė sukurtų meno kūrinių yra vieni iš geriausiai žinomų Vakarų kultūroje.

Išskirtinėmis šio laikotarpio asmenybėmis minimi: architektai Filipas Bruneleskis ir Leonas Batista Albertis, auksakalys Gibertis, skulptoriai Donatelas ir Andrea del Verokjas, tapytojai Mazačas, Fra Andželikas, Pjeras dela Frančeska, Fra Filipas Lipis, Paolas Učelas, Andrea Mantenja, Domenikas Girlandajas, Sandras Botičelis, Antonelas da Mesina, Džovanis Belinis, Perudžinas.

Leonardas da Vinčis laikomas pirmuoju iš naujojo amžiaus činkvečento menininkų, ankstyviausi jo darbai (pvz., „Geroji naujiena“) laikomi dar atliktais kvatročento dvasioje.