Rūdninkų giria
Rūdninkų giria − miškų masyvas Šalčininkų ir Varėnos rajonuose, 23 km į pietus nuo Vilniaus. Vakarinę masyvo dalį kerta Vilniaus−Eišiškių plentas, šiaurinę dalį − Jašiūnų−Pirčiupių kelias.
Girios plotas ~ 60 000 ha. Masyvas 26 km ištįsęs iš rytų į vakarus. Jo šiauriniu ir vakariniu pakraščiu teka Merkys, Šalčia (Merkio intakas) ir jos intakas Visinčia.
Rūdninkų giria driekiasi smėlėtos Pietryčių lygumos pietine dalimi, kurią sudaro Merkio senslėnis. Vakaruose ir šiaurės vakaruose ji siekia Merkio vidurupio − Vokės zandrinės lygumos rytinį pakraštį, kuris rytų kryptimi palaipsniui pereina į Merkio terasinę lygumą. Pirčiupių ir Rūdninkų apylinkėse terasinė lyguma yra apie 135 m absoliutinio aukščio, labai šlapia. Čia yra didelių pelkių: Macelių pelkė, Raudonėlės pelkė, Rūdninkų pelkė, Šakos pelkė, Zigmantiškių pelkė; jose prasideda Merkio intakai Špigulė, Mažasis Pirčiupis, Didysis Pirčiupis, Raudonėlė.
Rūdninkų girios viduriu iš šiaurės rytų į pietvakarius eina žemyninių kopų ruožas, kurio rytiniame pakraštyje didelėse termokarstinėse įlomėse yra Kernavės pelkė, Skersbalės pelkė, Gulbinų pelkė, Visinčios−Samanynės pelkė, Kernavo, Šulnio ežerai. Žemyninės kopos vietomis yra 150−160 m absoliutaus aukščio. Gruntinis vanduo yra negiliai; jame gausu geležies junginių.
Istorija
XV a. Rūdninkų giria sudarė dalį didžiulio girių masyvo, kuris tęsėsi į pietus nuo Vilniaus ir apėmė beveik visą Lietuvos pietrytinę dalį.
Girioje buvo nedidelių geležies rūdos telkinių, nuo seno naudojamų. Vietovardžiai Rudnia, Rūdninkai, Geluža rodo buvus geležies liejyklų.
Girioje veisėsi stumbrai, taurai, meškos. 1470 m. Kazimieras Jogailaitis girioje įkūrė medžioklės dvarą ir žvėryną.
1795 m. didesnioji girios dalis atiteko Rusijos imperijos iždui.
1885 m. girioje nušauta paskutinė meška.
Rūdninkų girios miške stovi paminklas 1863 m. sukilėlių mūšiui su caro kariuomene atminti.
Nuorodos
| ||||||