Radijo imtuvai Lietuvoje

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Radijo imtuvas)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
1937 metų baterinis lietuviškas radijo imtuvas „KARADI B37“

Radijo imtuvai Lietuvoje paplito maždaug nuo 1924 m. ir kėlė didelį žmonių susidomėjimą, ypač provincijos gyventojams, pastarieji radiją laikė stebuklu.

Labiausiai buvo paplitę detektoriniai imtuvai, vėliau atsirado ir lempinių. Nuo 1926 m., pradėjus veikti Kauno radijo stočiai, radijo imtuvų sparčiai daugėjo. Visi radijo imtuvai buvo registruojami kaip abonentai ir už juos mokėtas mokestis.

Turinys

Pirmieji radijo aparatai

Pirmieji radijo imtuvai buvo brangūs. Lempinių radijo imtuvų su garsiakalbiu kaina 1926–1929 metais siekė nuo 1000 iki 2000 litų ir daugiau. Prie šios sumos dar prisidėjo baterijų kaina ir abonentinis mokestis, todėl radijo imtuvus galėjo sau leisti tik turtingesni. Mėnesinis mokestis už lempinį radijo imtuvą 1933 metais buvo 5 Lt miesto ir 3 Lt kaimo gyventojams.

Savadarbiai detektoriniai radijo imtuvai

Pigesnis būdas buvo naudoti detektorinį radijo aparatą su ausinėm. Tokį detektorinį aparatą tuo metu buvo galima įsigyti už 100 litų. Šiems aparatams nereikėjo nei baterijų, nei elektros maitinimo, mokestis už tokio aparato naudojimą buvo tik 1 litas per mėnesį. Klausymui buvo reikalinga antena – ilgas varinis laidas, ištemptas tarp pastatų, karčių ar tarp medžių ir įžeminimo. Kaip tai įrengti, aprašė pirmas tuometinis radijui skirtas žurnalas – „Radio mėgėjas“. 1927 m. balandžio mėnesį jį pradėjo leisti Kauno aukštesniosios technikos mokyklos radijo mėgėjų būrelis. Redagavo Antanas Mildažis. Taip pat aprašymų buvo knygelėje „Kaip pasidirbti radijo imtuvą“. 1927 m. Šiauliuose ją išleido vienas iš pirmųjų Lietuvos radistų – Stasys Brašiškis.

Mėgstantys radijo techniką detektorinius radijo aparatus gamino patys pagal aprašymus. Reikėjo nusipirkti ausines už 20 litų, vielos ritei susukti, kondensatorių už keletą litų bei puslaidininkį diodądetektorių. Ši detalė radijo bangų virpesius paverčia girdimais garsais. Reikiamas savybes turintį kristalą buvo galima pasidaryti pačiam , kaitinant smulkintus sieros ir švino gabaliukus. Ataušus ir suskaldžius buvo gaunami galenito kristalai. Jie nebuvo labai kokybiški, tačiau radijo imtuvai su tokiais savadarbiais detektoriais veikdavo palyginti neblogai. Su tinkama antena detektorinis imtuvas tarpukario Kaune galėdavo priimti ne tik vietos bet ir galingesnių Europos radijo stočių bangas.

Radijo įrangos importas

Iki II pasaulinio karo didžioji dauguma radijo imtuvų į Lietuvą importuoti iš Europos šalių ir JAV. 1934–1936 metais už 300–600 litų galima buvo nusipirkti importinius radijo aparatus: Olandišką Philips, dukterinių Philips kompanijų „Siera“, „Mediator“ radijas, Vokišką Blaupunkt, Telefunken, Lorenz, Austrų Minerva ar Anglų Marconi. Dar pigiau kainavo amerikiečių radijas Zenith. Radijo aparatus Lietuvoje pardavinėjo latvių VEF ir kitų jų firmų atstovai. Buvo ir mažai žinomų bei nedideliais kiekiais gaminamų Italijos, Prancūzijos ir kitų šalių radijų. Prieš karą pasirodė ir radijo aparatai su plokštelių grotuvais.

Gamyba Lietuvoje

Nepriklausomoje Lietuvoje

Lietuvoje pirma radijo imtuvus nedideliais kiekiais pradėjo gaminti S. Brašiškio laboratorija Šiauliuose (19251931 m.), Šiaulių įmonė „Dubysa“, Studentų Technikų Draugija (STD) Kaune (1932 m.) ir Lietuvos Radijo Aparatų fabrikas „Karadi“ Kaune (19351937 m.). „Karadi“ pavadinimas buvo kildinamas SSSR laiku iš žodžių – „Kaimo radiofikacija“ arba – „Kauno radijo dirbtuvės“. Bet kur kas įtikinamesnė yra amžininkų atsiminimais grįsta versija. KARADI savininkas buvo Isaakas Kaplanas. Taigi - KA_plan-RADI_ja. „Karadi“ tik surinkinėjo radijo aparatus iš pirktinių komponentų, daugiausia „Marconi“ firmos. Tai buvo gana kokybiški aparatai, kainavę 210–575 litų. Pigiausias vienos lempos imtuvas "Tautofonas" kainavo tik 65 litus. Už 210 Lt jau galima buvo nusipirkti modelį B2D, vadinamą "Liaudies imtuvas", su garsiakalbiu. Iš importuojamų dalių buvo surenkama apie 15 skirtingų "Karadi" radijo aparatų modelių. 1936 metais Žemės Ūkio ir Pramonės Parodoj, Kaune, "Karadi" buvo apdovanotas aukso medaliu. Fabriko adresas tuo metu - Kęstučio 36, Kaunas.

Vėliau lietuviškus radijo aparatus „Karadi“ mažesne kaina nukonkuravo importuojami radijo aparatai. Amerikiečių gamybos tos pačios klasės Zenith aparatai buvo beveik perpus pigesni. Lietuviški gaminiai negalėjo konkuruoti su užsieniniais, ir kompanija „Karadi“ 1937 m. bankrutavo.

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje, Vilniuje, 1925-1939 m. veikė didžiausia Lenkijos radijo aparatų gamykla „Elektrit”, bet beveik visi jos aparatai buvo gaminami Lenkijos rinkai.

Apie didelę radijo aparato reikšmę tarpukario Kauno miesto gyvenime galima spręsti pagal tai, jog Kaune 1936 m. buvo 86 radijo aparatų parduotuvės. Registruotų radijo aparatų nuo 300 1924 m. Lietuvoje padaugėjo iki 12000 1931 m., o 1939 m. jau buvo 77000. Dalis aparatų buvo neregistruoti, siekiant išvengti mokesčio – vadinamieji „radijo zuikiai“. Bet pagal radijų skaičių 1000 gyventojų 1939 m. Lietuva atsiliko nuo Latvijos tris kartus, nuo Estijos - du kartus.

Lietuvos Vyriausybė tada jau turėjo planų plačiam Lietuvos radiofikavimui organizuojant pigių radijo aparatų gamybą ir jų pardavimą išsimokėtinai per penkerius metus, bet tam sutrukdė prasidėjęs karas.

Tarybų Lietuvoje

Po karo radijo imtuvus nuo 1957 m. gamino Kauno radijo gamykla. Joje buvo gaminami radijo imtuvai „Majak“, „Daina“, magnetolos „Neringa“, „Vaiva“ ir „Minija“ (4 modeliai).

Nuorodos


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: