Rakverės mūšis
| Rakverės mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Lenkijos-Švedijos karas (1600–1611) | |||||||
| |||||||
| Kariaujančios pusės | |||||||
 Švedija
|
 ATR
| ||||||
| Vadovai | |||||||
| Andersas Lenartsonas | Jonas Karolis Chodkevičius | ||||||
| Karinė jėga | |||||||
| nežinoma | nežinoma | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| 170 žuvusių | 1 žuvęs 2 sužeisti | ||||||
Rakverės mūšis – mūšis, vykęs 1603 m. kovo 5 d. Rakverėje (vok. Wesenberg), dab. Estijos teritorijoje. Susikovė Abiejų Tautų Respublikos (vad. Jonas Karolis Chodkevičius) ir Švedijos karalystės (vad. Andersas Lenartsonas) kariuomenės. Mūšį Lenkijos-Švedijos kare (1600–1611) dėl ginčijamų Livonijos teritorijų ir dominium Maris Baltici laimėjo ATR pusė.
Priežastys
Žemaičių seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius, pakeitęs susirgųsį kariuomenės vadą etmoną Janą Zamoiskį, pradėjo 1603 m. kampaniją apsupdamas Dorpatą (dab. Tartu). Tuo metu į Revelį (dab. Talinas) pasiųstas švedų pulkininkas Andersas Lenartsonas sugebėjo surinkti apie 2000 kareivių ir pasuko link neseniai lenkų–lietuvių kariuomenės užimto Vezenburgo.
Mūšio eiga
Sužinojęs apie švedų žygį, Chodkevičius paliko dalį pajėgų prie Dorpato ir kovo 2 d. su keturiomis kavalerijos vėliavomis (300 vyrų) išsiruošė pagelbėti Vezenburgui, kur prie jo prisijungė dar 500 kareivių. Šiauriau Vezenburgo kovo 5 d. buvo pastebėtos priešakinės švedų pajėgos (1000 kareivių), vadovaujamos pulkininko Kristerio Somės. Lietuvių husarai sėkmingai puolė, ir švedų reiteriai pasileido bėgti, palikę savo pėstininkus be priedangos. Kol lietuviai dorojo švedų pėstininkus, jų reiteriai grįžo į pagalbą saviškiams. Permainingoje kovoje lietuviai vėl susigrūmė su reiteriais, ėmė juos persekioti, kol nesusidūrė su pagrindine pulkininko Lenartsono grupuote. Ją išvydę husarai pasileido šuoliais link savo pėstininkų, tačiau ilgai nerado jų pozicijų. Skaitlingesnio priešo akivaizdje Chodkevičiui tai sukėlė didelį rūpestį. Tačiau Lenartsonas, siekdamas išvengti atakos, atsitraukė.
Pasekmės
Šiame mūšyje lietuviai prarado tik vieną žuvusį ir du sužeistus, tuo tarpu švedų pusė patyrė daug žymesnius nuostolius – 170 žuvusių, tarp kurių 70 vokiečių samdinių ir 100 estų pėstininkų. Lietuvių pergalė prie Vezenbergo pagreitino Dorpato kapituliaciją.
Bibliografija
- Leszek Podhorodecki, „Rapier i koncerz”, Warszawa 1985, ISBN 83-05-11452-X