Regina Januškauskaitė-Aleksandravičienė

Regina Aleksandravičienė (Januškauskaitė)


Gimė	1958 m. rugpjūčio 28 d. (65 m.) Pakruojo rajone, Tričių kaime

Sutuoktinis(-ė)	Juozas
Vaikai	Vakarė, Simonas

Veikla	Birštono gimnazija, mokytoja

Išsilavinimas	1976 m. Linkuvos gimnazija
Alma mater	1980 m. Vilniaus pedagoginis institutas

Regina Januškauskaitė-Aleksandravičienė(g. 1958 m. rugpjūčio 28 d. Pakruojo rajone, Tričių kaime) – Birštono gimnazija, mokytoja.

Gyvenimo kelias

Prisiminimai gyvena nuotraukose

Dvidešimt ketverių metų mergina, pasirinkusi darbą senelių namuose, įžvelgė brandaus amžiaus grožį ir panoro parodyti jį kitiems

Vakarė Aleksandravičiūtė nebūtų tipiška savo epochos mergina, net jei būtų gimusi šimtu metų anksčiau ar vėliau. Ji žiūri į pasaulį didžiulėmis smalsiomis akimis ir nori jį pamatyti savaip. Be svetimų komentarų ir jau užrašytos išminties. Viską - džiaugsmą, skausmą, meilę ir kančią nori suprasti pati. Žinodama atsakymus, galės pasidalyti jais su kitais. O kol kas jai gali sutrukdyti net V.Šekspyras.

Gyvena be kaukių

Perskaičiusi V.Šekspyrą, Vakarė nustebo, kaip pasikeitė jos kuriamų melodijų ritmas. “Negaliu pasakyti, kas atsitiko, bet tai buvo visai kas kita negu anksčiau. Todėl ėmiau vengti skaityti tai, kas nėra būtina studijoms”, - prisipažįsta mergina ir paabejoja, ar nesanti pernelyg atvira. Buvo metas, kai ji geriau patylėdavo.

“Dangstydavausi kaukėmis, kol kartą pamačiau, kad jau net pati nelabai žinau, kokia esu. Aš nemeluodavau, tiesiog kažko nepasakydavau”, - sako Vakarė. Paskui, anot jos, atėjo kaukių daužymo metas. Gyventi tokiai atvirai ir dar originaliai mąstančiai bei daug įžvelgiančiai neturėtų būti lengva tarp bendraamžių. Tačiau Vakarė apie tai neužsimena nė žodeliu. Paklausta tiesiai, atsako, kad tereikia teisingai tuos bendraamžius pasirinkti.

Jai tėra dvidešimt ketveri. Tikriausiai neapsiriksime manydami, kad ji niekuomet nebuvo juoda varna tokios pat spalvos paukščių būryje. Jos asmenybė turi tiek briaunų, kad nelygu kokią jų pamatysime - čia ji, pasiėmusi gitarą dainuoja savos kūrybos dainas, sėdėdama ant apverstos valties ir žiūrėdama į dar tik kylančią saulę, o čia dalykiškai tvarko senučiukų dokumentus.

Vakarė jau metus laiko dirba socialine darbuotoja Prienų senelių globos namuose, o po pusantrų metų baigs viešojo administravimo studijas. Tą patį studijuoja ir jos dvejais metais jaunesnis brolis Simonas, dirbantis Vilniuje, mokesčių inspekcijoje.

Nebijo senatvės

Vakarė gyvena nebijodama skausmo ir senatvės. Jos tėvų namus Birštone kažkaip suranda visi, kuriems labai reikia pagalbos. Tėvai, neretai priversti kartu imtis gelbėjimo darbų, priprato prie begalinio jos altruizmo ir jautrumo, nes ji dar būdama maža įsigudrindavo susirasti, ką galėtų globoti.

“Karvė ėda visokią žolę ir duoda gražų baltą pieną. Aš gyvenu pasaulyje, kuriame daug visko yra. Iš to kažką atrandu, suprantu, pajuntu”, - mėgina paaiškinti Vakarė. Apie jos pasirinkimą dirbti senelių namuose klausinėja daug kas ir dažnai daro tai su užuojauta.

Jai pačiai senatvė neatrodo liūdna ar negraži. Ji į šį darbą nuėjo ne gailesčio, o savo meilės dalyti.

“Stebiuosi, kad žmonės vaistais ar net plastinėmis operacijomis mėgina pasijauninti. Nuimdami bent vieną savo raukšlelę mes tarsi sakome, kad nemylime savęs. Mes su broliu nuo vaikystės mėgome senus žmones ir visuomet stengdavomės jiems padėti. Gal tėvai taip auklėjo, gal dėl to, kad su mumis visuomet gyveno močiutė. Jos labai gražus vardas - Felicija”, - pasakoja Vakarė.

Senatvė jai - tai grublėtos rankos, glostančios medžio kamieną, į nosinaitę susukti pinigėliai ir spintelėje slepiami duonos kriaukšliai, nuo stalo renkami trupiniai, krakmolytos servetėlės ir nuotraukos - bene vienintelė į senelių namus atsivežta vertybė. Jose - viso gyvenimo prisiminimai.

Fotografuodavo akimis

Gal dėl to Vakarė prieš pusę metų ir paėmė į rankas fotoaparatą. Užtariama mamos, išviliojo iš tėčio dvidešimties metų senumo “Zenitą” su blykste, kurią prieš kiekvieną nuotrauką reikia įjungti į elektros tinklo rozetę.

“Man kažkodėl atrodo, kad skaitmeniniais fotoaparatais, kuriais fotografuoji netaupydamas kadrų, nesivargini atidžiau jų parinkti. Rezultatas išeina kitoks. Gal technine prasme mano nuotraukos ir labai netobulos, bet aš norėjau parodyti veidų išraiškas. Ne kiekvienas turi galimybę fotografuoti įėjęs į seno ir vienišo žmogaus kambarį. Mane jie įsileidžia ir pasitiki, nes esu šalia ir stengiuosi, kad jų paskutinės dienos iki pat išeinant būtų kuo šviesiausios”, - pasakoja Vakarė. Ji džiaugiasi, kad visi Prienų senelių globos namų darbuotojai nori to paties ir atsiranda senukų, kurie sako ten patiriantys tokį gerumą, kurio iki tol nepatyrė.

“Aš fotografuoju, o žmonės man pradeda savo gyvenimo istorijas pasakoti. Ypač sukrėtė pasakojimas buvusio vaikų chirurgo, kuris padarė keletą skaudžių klaidų ir paskui jam kažkas atsitiko, kad nebegalėjo mylėti savo paties vaikų. Santykiai su jais taip ir nesusiklostė. Žmogus net pravirko”, - prisimena Vakarė. Tos fotografijos jos parodoje nėra. Žmogus nepanoro, kad jį matytų tokį.

Jos pirmosios parodos, eksponuojamos Kauno pilyje, nuotraukose įamžinti veidai ir gal tik akimirkai juose šmėkštelėję jausmai.

“Anksčiau patikusius vaizdus saugodavau atmintyje. Kartą, eidama į parduotuvę, pamačiau atvirą langą geltonomis žiedadulkėmis nubarstytoje gatvėje. Šalia augo jazminų krūmas, vėjas ant jo užmetė užuolaidą. Man tai buvo taip gražu, kad ilgai stovėjau ir žiūrėjau”, - prisimena Vakarė.

Pyktis neturi skaudinti kitų

Vakarė neslepia, kad net jos mamai Reginai, lietuvių kalbos mokytojai, neretai atrodydavo, kad ji - tarsi iš kosminių ateivių genties. Juk pykti Vakarė visiškai nemoka, nors kartais ir reikėtų.

“Išties pyksta visi, tik ne visi moka su savo pykčiu teisingai elgtis”, - oriai paaiškina mergina ir čia pat priduria, kad bene vienintelis niekuomet nepykstantis jų šeimos narys yra katinas Dantė.

Savo studijų Vakarė nesureikšmina, tai tėra galimybė įgyti išsilavinimą, o jos gyvenimas pilnas kitų dalykų. Vakarė piešia, groja, dainuoja, šoka, rašo, jodinėja, fotografuoja. Nuo penkerių metų groja smuiku, tad natas pažįsta seniau, nei išmoko skaityti. Paklausta, ar jai visada labai patiko muzika, Vakarė purto galvą: “Turėjau tokią piktą mokytoją, kuri smuiko smičiumi man pirštus daužydavo”.

Baigusi studijas, Vakarė mieliausiai leistųsi į kelionę aplink pasaulį ir parašytų knygą. “Man pats gražiausias automobilis - namelis ant ratų”, - staiga valiūkiškai nusišypso ji. Į tokią kelionę ji leistųsi viena. Ne, vienatvės ji nebijo, nes ji nepriklauso nuo to, kad esi vienas. Vienišas gali jaustis net žmonių minioje. Žmogus turi būti savimi ir buvimas vienam jam geriausiai padeda tai daryti.

Kūrybos genas

Vakarės vardas, beje, toks pats, kaip poeto Jono Aisčio dukros ir vieno jo sukurtų personažų. Taip yra ne tik todėl, kad Vakarės mama yra mokytoja lituanistė. J.Aistis yra Vakarės tėčio, dabartinio Birštono vicemero Juozo Aleksandravičiaus , dėdė.

“Manau, kad genai mūsų Vakarės kūrybingumui ir jautrumui turėjo neabejotinos įtakos. Ji labai skiriasi nuo savo kur kas tvirčiau ant žemės stovinčio jaunesniojo brolio”, - sako Regina Aleksandravičienė.

J.Aistis išties buvo Jonas Aleksandravičius, pradėjęs pasirašinėti slapyvardžiu tik emigracijoje. Jis, specialistų manymu, vienas iškiliausių lietuvių lyrikų ir turėjo ypatingą įsijautimo dovaną. Jo lyrikos graudumas turi atsvarą - tyrą džiaugsmą, spindintį giedrumą. Jo lyrika siekia harmonizuoti žmogaus ir pasaulio santykius.

“Mes gyvenome kukliai, o vaikai - kitokie. Jiems jei jau širdis dega, kūrybos proveržis apima, tai reiškiasi nesuvaldomai ir drąsiai”, - įvertino dukros parodą Juozas Aleksandravičius, fotografuojantis, kaip pats sako, “nuo ketvirtos klasės”. O dukra paėmė fotoaparatą į rankas tik vasario mėnesį.

“O kiek kantrybės ji įdėjo darydama tuos obels žiedus, kuriais pilies salėse pražydo plikos šakos. Šalia senukų nuotraukų jos turi papildomos prasmės. Džiaugiuosi, kad ji visiškai be baimės, kurią turi daugelis žmonių, žiūri į senatvę. Gal taip yra dėl to, kad su mumis jau dvidešimt metų gyvena močiutė. Kaip mes gyvenimą supratome, taip ir vaikus auklėjome”, - galiausiai rankomis skėsteli vyriškis.

Šeima iki šiol gyvena bendrabučio tipo name, tačiau laikai, kai visi penki, drauge su močiute, turėjo sutilpti vieninteliame kambarėlyje, jau praeitis.

Medų kopinėjo kalnuose

“Kai man buvo dvidešimt ketveri, aš jau turėjau du vaikus”, - sako Vakarės mama. Ji prisimena, kad jos vedybinis gyvenimas prasidėjo nuo tikros šoko terapijos. Juozas, apžavėtas kalnų grožio, nutarė, kad jis turi pakerėti ir Reginą. Savo jaunutei žmonai po vestuvių pasiūlė keliauti į kalnus. Ne bet kur, o į keturių kilometrų aukštyje esančią kopimo į kalnus instruktorių stovyklą. Regina kalnais grožėjosi, bet niekaip negalėjo suprasti, kodėl reikia įdėti tiek pastangų, kad po savaitės tiesiog nuliptum žemyn.

“Paskui, palikęs ją kalno papėdėje, drauge su kitais bandžiau kopti į Kazbeką, oras ir dievai tam buvo nepalankūs”, - prisimena J. Aleksandravičius.

“Aš jau maniau likusi našle, kai jis sugrįžo”, - tarsteli Regina. Jei jie rašytų knygą apie kalnus, reikėtų parašyti dvi, nors šiaip gyvenime jie beveik dėl visko susitaria. Tiesa, kartais tai atsitinka tik po audringų ginčų.

Tačiau ginčytis dėl išties labai svarbių dalykų neprireikia. Kai jie gyveno Kėdainių rajone, Josvainiuose, mažučiame bendrabučio kambarėlyje, kuriame tebuvo penki laipsniai šilumos, o vaikai sirgo, jiems pasiūlė trijų kambarių butą. Tereikėjo Juozui į kišenę partinį bilietą įsidėti. Jie to buto atsisakė.

“Niekada nežinai, kas išeis į bloga, o kas - į gera. Paskui gydytojai mums pasakė: jei norime, kad vaikai būtų sveiki, reikia išsikelti ten, kur oras švaresnis. Lyg tyčia Birštone, vienoje mokykloje, reikėjo geografo ir lituanisto. Tai buvo lyg laimingas bilietas loterijoje”, - sako Vakarės tėtis.

Daiva Valevičienė

„Prisiminimai gyvena nuotraukose“//„Kauno diena“, 2006 m. rugpjūčio 29 d.

Šaltiniai

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.

Emilija Stanevičienė – autorius – 100% (+11799-0=11799 wiki spaudos ženklai).
Vitas Povilaitis – redaktorius – 0% (+37-0=37 wiki spaudos ženklai).