Rimtautas Kašponis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Rimtautas Kašponis (1933 m. liepos 24 d. Panevėžyje), muzikos teoretikas, choro dirigentas, pedagogas, humanitarinių mokslų (muzikologijos) daktaras.

Biografija

Mokydamasis Kupiškio vidurinėje mokykloje vadovavo mokytojų ir moksleivių kameriniam orkestrui, smuiku ir saksofonu grojo įvairiuose ansambliuose. 19511956 m. Vilniaus valstybiniame universitete studijavo ekonomiką ir lygia greta mokėsi J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje kompozicijos P. Tamuliūno klasėje. Universitete suorganizavo studentų kamerinį orkestrą. 19571962 m. choro dirigavimą studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (doc. A. Budriūno klasė). Konservatoriją baigė su pagyrimu. 1968 m. stažavo Budapešto F. Liszto aukštojoje muzikos mokykloje (pas prof. E. Sioni (Szönyi) ir I. Parkoi), dalyvavo tarptautiniame choro dirigentų seminare Berlyne. 19801981 m. kėlė kvalifikaciją Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje (prof. A. Chazanovo choro dirigavimo klasė).

1956 m. įkūrė Ukmergės vaikų muzikos mokyklą ir iki 1959 m. buvo jos direktorius. Kurį laiką vadovavo vaikų chorui ir kaimo mišriajam chorui.

Nuo 1959 m. rudens Vilniaus vaikų muzikos mokyklos, J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos, vėliau M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos teorinių disciplinų dėstytojas, pastarosios mokyklos ir muzikos teorijos metodinės komisijos pirmininkas.

Nuo 1965 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos Choro dirigavimo katedros dėstytojas, nuo 1966 m. vyr. dėstytojas, nuo 1984 docentas, nuo 1992 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius. Išugdė 12 choro dirigentų.

Nuo 1981 m. menotyros mokslų kandidatas.

R. Kašponio svarbesni darbai: „Harmonijos pagrindai“ (1965), „Sofedžio“ (1969, 1975, 1986, 1996, 1998), „Choro pratybos“ (kartu su P. Tamuliūnu, 1973), „Harmonija“ (I dalis – 1984, II dalis – 1988), monografija „Lietuvių muzikos melodika ir harmonija“ (1992), kurioje, panaudojęs lyginamąjį ir tikimybinį – statistinį tyrimo metodus, nustatė kai kurias melodikos ir lietuvių kalbos dėsningumų analogijas. Parašė istorinę apybraižą „Lietuvos muzikos akademija" (1994), straipsnių, chorų koncertų recenzijų, sukūrė kūrinių chorams. Buvo 1964 m. I respublikinės moksleivių dainų šventės konsultantas, chorų apžiūrų ir konkursų žiuri narys, respublikinių moksliniu – metodinių tarybų muzikos mokymo komisijos narys, kultūros mokyklų valstybinių egzaminų komisijų pirmininkas, disertacijų gynimo komiteto pirmininkas, oficialusis oponentas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mokslo vardų teikimo komisijos ekspertas.

Šaltinis

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: