Riteris

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Riteriai)
Anglijos riteris

Riteris (vok. Ritter, lot. eques, pranc. chevalier, it. cavaliere, isp. caballero) – ginkluotas kilmingas karaliaus ar aukščiausių luomo atstovų pavaldinys Viduramžių Europoje.

Paprastai riteriais tapdavo kilmingi riterių ginklanešiai, kuriems po ginklanešystės laikotarpio suteikdavo riterio titulą. Riterio titulą kartais suteikdavo ir paprastiems kariams už narsą. Tokiu atveju prasčiokas paprastai kartu tapdavo ir bajoru.

Istorija

VIII a. Europoje atsirado socialinis ir kultūrinis didikų karių sluoksnis, pajėgus įsigyti brangią ginkluotę ir žirgą. Riteriai turėjo pasižymėti: karingumu, ištikimybe, dosnumu, nuskriaustųjų užtarimu, kurtuazija, širdies damos vardo šlovinimu, dvasingumu. Pradžioje riterio titulas pelnytas asmeniškai, vėlyvaisiais viduramžiais buvo paveldimas. Į riterius buvo įšventinami jaunuoliai nuo 21 m., tarnavę ginklanešiais. Po kovų Livonijoje, kiekvienas norintis galėjo gauti riterio šventimus. Jie buvo suteikiami kovų prieš pagonis vietose. Riterystės klestėjimo metu riteriai buvo valdovai, stambūs žemvaldžiai. Dalis jų gyveno senjorų (stambių feodalų) dvaruose arba valdė gautus lenus, dalis klajojo dalyvaudami riterių turnyruose, neretai plėšikaudavo. Europoje vėlyvaisiais Viduramžiais nykstant riterystei, Prūsija bei Ispanija buvo riterių entuziastų centras, į kurį, ypatingai XIV a., riterius traukė dalyvauti ­kryžiaus žygiuose prieš pagonis. Nuolat Prūsijoje reziduojančių Ordino brolių sudėtis buvo: bajorai, kunigaikščiai, ministerialai (karaliaus tarnybiniai žmonės), Prūsijos laisvųjų ir kilmingųjų šeimų bei miestiečių elito sūnūs. Dauguma stodavo į Ordiną siekdami gyventi sotų kilmingųjų gyvenimą, valdyti kolektyvinį turtą, sykiu priklausyti dvasininkų luomui. Ryškios socialinės ribos nebuvo, nes juos vienijo riteriška kilmė, lygios karjeros galimybės. Broliai valgydavo prie bendro stalo, miegodavo bendroje dormiterijoje (miegamojoje patalpoje). Ordino riteriai neturėjo šeimų, laikėsi dvasingumo ir neturto įžadų. Vis dėlto daugelis riterių prabangai ir turtų kaupimui neatsispyrė, lošdavo iš pinigų, lankėsi smuklėse. Iki Žalgirio mūšio Prūsijoje buvo apie 800 Ordino riterių, po jo apie 400, ilgainiui jų mažėjo. Riterių gyvenimas reglamentuotas statutais ir jų pildymais, grįstais Benedikto regula, reguliavusiais dvasinę bendruomenę, santykius tarp brolių ir jų vadovų. Ordino didysis magistras nelaikytas brolių didžiuoju tėvu, kaip Benedikto reguloje.

Valdymo struktūra: generalinė kapitula, jos renkamas didysis magistras ir didžiojo magistro taryba. Generalinė kapitula atsakė už žemės valdų sandėrius, krizių ir konfliktų atvejais ji dalyvaudavo priimant svarbius sprendimus. Ilgainiui, šalyje pasklidus Ordino būstinėms, reguliariai šaukti generalinę kapitulą tapo neįmanoma. Dėl to didysis magistras tardavosi su žemesnio rango pareigūnais (didžiuoju komtūru, maršalu, špitolininku, drabužininku, iždininku). Ordinas valdė 2/3 Prūsijos (išskyrus Rytų Pamarį). Komtūrai administravo išsibarsčiusias ir uždaras sritis – komtūrijas. Rėmėsi konventu – Ordino brolių, gyvenusių kartu su juo vienoje pilyje (paprastai 33), arba žemesniaisiais komtūrais: užvaizdais (vok. Pfleger), vaitais (vok. Vogt), žvejybos administratoriais (vok. Fischemeister), girininkais (vok. Waldmeister). Ordino statutas numatė nuolatinį brolių tarnybų keitimą (pareigūnų kilnojimą), išskyrus didįjį magistrą. Nepaisant griežtos struktūros, Ordino valstybėje vyko riterių grupuočių, iškilusių žemietijų (vok. Landsmannschaft) pagrindu, kovos dėl valdžios. XV a. 4 dešimtmetyje Prūsijoje Reino ir Vestfalijos kilmės riteriai kovojo su riteriais iš Pietų Vokietijos. XV a. sąlyginai normalizavus Ordino santykius su Lietuva ir Lenkija, kryžiaus žygiai parado reikšmę, Europoje riteriai baigė nykti, plito samdomoji kariuomenė, kito Ordino brolių struktūra, darėsi sunku ją išlaikyti. Riterius apėmė moralinis nuosmukis, pradėta nesilaikyti taisyklių, rūpintis tik turtais. Mėginant Ordiną stiprinti XV a. pab. didžiuoju magistru išrinktas stiprios giminės atstovas – Tiuringijos landgrafas Konradas. 1523 m. magistras priėmė Liuterio siūlymą Prūsijoje įtvirtinti reformaciją. Galiausiai 1525 m. magistras spaudžiamas Lenkijos, prisiekė jai leninę ištikimybę, sudarė prielaidas Prūsijai virsti paveldima pasaulietine kunigaikštija. Ordiną palikę broliai tapo Prūsijos tarnybiniais pareigūnais.

Šaltiniai

  • L: Christiansen E. The northern crusadesthe Baltic and the cotholic frontier (1100–1525), Minneapolis, 1980.
  • Duby G. La societe chevaleresque, Flammarion, 1988; Boockmann H. Vokiečių ordinas. XII jo istorijos skyrių, V., 2003.
  • Urban W. Kryžiaus karas Žemaitijoje, V., 2005.

Nuorodos

Commons-logo.svg.png Vikiteka: Riteris – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+21-0=21 wiki spaudos ženklai).