Romanas Sanguška
| Romanas Sanguška | |
|---|---|
| |
| Sanguškos | |
| |
| Herbas „Pogon“ | |
|
| |
| Gimė | 1537 m. |
| Mirė | † 1571 m. gegužės 12 d. |
|
| |
| Tėvas | Teodoras Sanguška |
| Motina | Ana Brankovič |
Kunigaikštis Romanas Teodoras Sanguška (1537 − 1571 m. gegužės 12 d.) − LDK karinis ir valstybinis veikėjas, Braclavo vaivada, Lietuvos lauko etmonas (1569—1571).
Biografija
Vaikystė ir jaunystė
Romano Sanguškos tėvas, Teodoras Andrejevičius buvo Voluinės žemės maršalka ir Braclavo ir Vinicos seniūnu. Motina − iš Brankovičių giminės. Jis buvo antrasis sūnus (iš trijų). Vyresnysis brolis jo buvo Žitomiro, Čerkasų ir Kanevo seniūnas Dimitras. Tokiu būdu, jau jauname amžiuje Sanguškos užėmė svarbias valstybines pareigas.
Vyrų likimas iš kunigaikščių Sanguškų šeimos buvo nelaimingas − jie mirdavo jauni. Jauname amžiuje 1517 mirė Romano dėdė − Braclavo, Vinicos ir Zvenigorodo seniūnas, Romanas Andrajevičius. Sąlyginai jaunas mirė ir Romano tėvas 1547 metais, o Romano motina − Ana, netrukus ištekėjo už taip pat Voluinės magnato Mikalojaus Andrejevičiaus Zbaražskio.
Romanas Sanguška išsilavinimą gavo karaliaus rūmuose. Karalius Žygimantas Augustas 1567 metais apie Sangušką rašė viename iš savo raštų, kad jis „beveik nuo savo vaikystės … paimtas į mūsų apartamentus“. Daug laiko jaunuolis skyrė karinei tarnybai, kurioje po to išgarsėjo. 17 metų Romanas Sanguška, po savo brolio tragiškos žūties, tapo šeimos galva. Tuo pačiu metu vadovaujant savo kariniam būriui, surinkto iš bajorų Sanguškų šeimos dvaro žemių, Romanas Sanguška nuo 1555 metų įstojo į tarnybą sutinkamai su karaliaus universalais. Tais pačiais metais Sanguška išvyko į Kijevą vadovaujant etmonui Mikaklojui Radvilai, kad apginti miestą nuo galimo rusų užpuolimo.
Literatūra
- Marcin Spórna. Słownik najsłynniejszych wodzów i dowódców polskich. Kraków 2006. ISBN 83-7435-094-6
- Mariusz Machynia. Sanguszko (Sanguszkowicz) Roman, kniaź z linii niesuchojesko-łokackiej (ok. 1537–1571) / Polski Słownik Biograficzny. − Wrocław — Warszawa − Kraków: Zakład Narodowy Imienia Ossolińskich Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1993.− Tom XXXIV/4. − Zeszyt 143.− S. 500–505 (lenk.).
Nuorodops
| |||||||
