Romualdas Karazija. Žalias teorijos medis: akad. Adolfas Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla/Atomas - mano gyvenimas

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Žalias teorijos medis: akad. Adolfas Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla
    Romualdas Karazija
    „Atomas – mano gyvenimas“

    „ATOMAS – MANO GYVENIMAS“

    Pokario laikotarpiu žymiausiųjų Vilniaus universiteto profesorių jubiliejai būdavo minimi Aktų salėje, M.K. Čiurlionio gatvėje. Čia 1964 m. rugsėjo 12 d. buvo švenčiamas ir Adolfo Jucio šešiasdešimtmetis.[1]

    Profesoriaus gyvenimą ir veiklą apžvelgė artimiausias jo pagalbininkas Kostas Ušpalis. Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo sekretorius Stasys Naujalis įteikė A. Juciui Darbo raudonosios vėliavos ordiną, antrąjį pagal svarbą to meto Tarybų Sąjungoje. Jubiliatą pasveikino CK sekretorius Lionginas Šepetys, Valstybinio aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo komiteto pirmininkas Henrikas Zabulis, MA prezidentas Juozas Matulis, VVU rektorius Jonas Kubilius ir kiti vadovai.[2] Vilniaus miesto fizikai teoretikai dėkojo už „neišsenkamo optimizmo, žvalumo, iniciatyvos ir energijos paramą“ ir teigė, kad profesoriaus „sugebėjimas rasti laiko ir dėmesio gausiems ir įvairiems darbams yra jiems nepralenkiamas pavyzdys“.[3] Jie padovanojo savo mokytojui alegorinę skulptūrą, vaizduojančią Mokslo dvikovą su Gamta: pritvirtintoje medinėje plokštelėje buvo išraižyta daugiakonfigūracinė Hartree, Foko ir Jucio lygtis.[4] Profesorių labai sujaudino netikėtas sveikinimas iš jo gimtojo krašto. Į sceną, lydimi savo mokytojos, užlipo du Plungės I vidurinės mokyklos pirmokėliai, kurie, pamatę daugybę į juos sužiurusių veidų, sutriko, bet sveikinimas buvo labai nuoširdus.[5] Po to buvo skaitoma daug telegramų, iš kurių Juciui, aišku, labiausiai įstrigo Vladimiro Foko telegrama jubiliejaus komisijai: „Aš didžiuojuosi, kad jis kažkada buvo mano mokinys <...>“[6]

    Jubiliatas, atsižvelgdamas į apdovanojimą ir dalyvaujančius valdžios atstovus, kalbėjo bendromis oficialiomis frazėmis, minėdamas tarybinio mokslo pranašumus. Asmeniškesni buvo tik jo linkėjimai jaunimui: „Juk kiekviena netikslingai praleista valanda neša nuostolį asmeniui ir visuomenei, kurios nariais esame. Reikia dirbti tikslingai, kol jėgos jaunos, kol entuziazmas nėra slopinamas fizinių negalavimų.“[7] Vaišės vyko „Dainavos“ restorano raudonojoje salėje. Kalbėtojai aukštino Jucio atsidavimą mokslui, atkaklumą, veiklos kryptingumą, jo indėlį į atomo fiziką. Tad netikėtai nuskambėjo jo žmonos žodžiai: „Visą mūsų gyvenimą fizika buvo didžiausias mano priešas ir konkurentas. Kitos pavyduliauja moterims, o aš pavyduliavau fizikai. Mano vyrui egzistuoja tik fizika. Jūs visi jį liaupsinate, o man tenka su juo vargti.“. Šie Jucienės žodžiai buvo priimti kaip karti tiesa.[8][9]

    Janina Vizbaraitė irgi buvo sukūrusi sveikinimą ir, laukdama savo eilės, nervingai stumdė ant staltiesės padėtą raštelį. Pagaliau ji perskaitė kelis sakinius ir baigdama pasiūlė: „O dabar, pagerbdami profesorių, visi atsistokime.“ Ką darysi, svečiai išpildė tą neįprastą pageidavimą.[10]

    Per jubiliejų ne kartą sakyti žodžiai, kad Jucys yra kūrybinės brandos viršūnėje, buvo ne mandagumo frazė, bet gana tikslus jo įvertinimas. Netekęs daug laiko atimančių instituto direktoriaus ir akademiko sekretoriaus pareigų, Jucys atsidėjo mokslinei veiklai, vadovavo vis augančiam mokinių būriui. Anot ataskaitos, kurią 1964 m. parašė maskvietis profesorius I. Sobelmanas, vertinęs Lietuvos fizikų vykdomus darbus, sprendžiant problemą „Atomų ir molekulių spektroskopija“: „Per praėjusius trylika metų, vadovaujant Lietuvos TSR akademikui A. Juciui, čia susidarė labai stiprus ir aukštos kvalifikacijos kolektyvas, kurį šiuo metu sudaro 37 žmonės: 1 fizikos-matematikos mokslų daktaras, 19 fizikos-matematikos mokslų kandidatų (11 – Fizikos ir matematikos institute, 4 – Vilniaus valstybiniame universitete, 4 – Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute), 8 jaunesnieji moksliniai bendradarbiai, 9 aspirantai. 1962–1963 m. išspausdinti 57 mokslo darbai.“[11] Aišku, nemažai daliai šių teoretikų Jucys tiesiogiai nevadovavo, o tik koordinavo jų veiklą kaip problemos vadovas. Su juo kartu dirbusių mokinių grupę nurodo darbų bendraautorių skaičius: jis didėjo nuo 1950 m. ligi 1955 m., pasiekė penkiolika, vėliau buvo sumažėjęs, nemažai daliai gabių jo mokinių perėjus į gretimas sritis, 1960–1966 m. laikėsi maždaug pastovus – apie dešimt, o po to vėl ėmė didėti net ligi dvidešimties.[12] Juciui esant FMI direktoriumi ir čia pradėjus veikti skaičiavimo mašinai, jo mokslinės veiklos centras irgi palaipsniui persikėlė iš universiteto katedros į institutą. Jucys toliau vykdė savo planą – parengti ciklą monografijų, apibendrinančių jo grupės atliktus atomo teorijos darbus. Vos baigęs knygą su J. Levinsonu ir V. Vanagu, A. Jucys 1960–1961 m. rašė monografiją darbiniu pavadinimu „Atominių dydžių operatorių matriciniai elementai“, kuri buvo skirta atomo energijos ir radiacinių šuolių tikimybių išraiškoms gauti sudėtingų atomų atveju, naudojantis neredukuotinių tenzorių technika.[13] Tačiau tas ciklas darbų dar buvo tęsiamas ir rezultatai nuolat papildomi. Antra vertus, A. Jucys kartu su jaunu, ką tik kandidatinę disertaciją apgynusiu teoretiku Antanu Bandzaičiu ėmėsi tobulinti judėjimo kiekio momento dydžių grafinį metodą ir išplėtojo naują, patogesnį ir efektyvesnį jo variantą. Jis buvo pritaikytas operatorių matricinių elementų išraiškoms gauti. Be to, Vilniuje buvo aptikta papildoma judėjimo kiekio momento dydžių simetrijos savybė (šio momento kvantinį skaičių j pakeičiant į –j –1). Tie rezultatai privertė A. Jucį pakeisti savo planus: kartu su A. Bandzaičiu jis 1962 m. ėmėsi rašyti monografiją „Judėjimo kiekio momento teorija kvantinėje mechanikoje“.[14] Tai nebuvo papildytas ankstesnės knygos variantas (J. Levinsono ir V. Vanago, jau nutolusių į kitas sritis bei pašlijus santykiams su jais, būti bendraautoriais Jucys nebekvietė),[15] bet maždaug du su puse karto platesnės apimties knyga, pateikianti daug naujų formulių, taip pat plačiausiai vartojamų judėjimo kiekio momento teorijos dydžių (3j, 6j ir 9j koeficientų) algebrines ir skaitmenines lenteles (pastarosios parengtos naudojantis BESM-2). Knygos rašymą buvo sustabdžiusi A. Jucio liga, tad planuotu laiku ji nebuvo atiduota spaudai, o užbaigta tik 1964 m. ir po metų išleista rusų kalba „Minties“ leidyklos Vilniuje.[16] Knyga domėjosi kelios užsienio leidyklos, tačiau ji buvo didelės apimties, parašyta sunkoku stiliumi, joje pateikta daug gana sudėtingų ir ne visada praktiškų formulių, tad anglų kalba jos vertimas taip ir nepasirodė. Vėliau Jucys pats, pasinaudodamas savo užsienio ryšiais, bandė ją išleisti JAV ar Anglijoje, bet taip pat nesėkmingai.[17][18][19][20] Apie 1965 m. buvo beveik užbaigtas ciklas darbų, skirtas atominių dydžių operatorių matricinių elementų išraiškoms gauti, tačiau Jucys neskubėjo grįžti prie atidėtos monografijos, nes jos planas keitėsi, profesorius joje norėjo apimti platesnius atomo teorijos klausimus. Gilindamasis į juos, Jucys su bendradarbiais pradėjo kelis naujus darbų ciklus.

    Kartu su Antanu Bandzaičiu ir Jonu Grudzinsku (savo bendraklasės sūnumi) Jucys išplėtojo neortogonaliųjų orbitalių (vienelektronių banginių funkcijų) metodą. Elektronų orbitalių ortogonalumo reikalavimas nėra fizikinis, o tik matematinis, supaprastinantis, bet kartu suvaržantis jų naudojimą. Dar 1930 m. V. Fokas parodė, kad sužadintoms atomų būsenoms aprašyti kartais reikia naudoti neortogonaliąsias funkcijas.[21] Su jų įvedimo būtinumu Jucys ir jo mokiniai susidūrė taikydami daugiakonfigūracinį ir išplėstinį metodus, kur pasirodo kelios orbitalės, aprašomos tais pačiais kvantiniais skaičiais. Dabar buvo suformuluotos bendros taisyklės, kaip gauti energijos ir kitų atominių dydžių išraiškas naudojantis neortogonaliosiomis orbitalėmis.[22][23] Jos buvo pritaikytos atomų skaičiavimams, ypač analizinė jų forma, pasiūlyta Zigmo Kupliauskio.

    Apie 1966 m. A. Jucys kartu su Sigitu Ališausku ir savo sūnumi Algiu ėmė nagrinėti kompaktines Lie (Li) grupes, svarbias ne tik atomo, bet ir branduolio bei elementariųjų dalelių fizikoje. Jo bendradarbiai buvo labiau linkę spręsti matematikos problemas, tad tas darbų ciklas nukrypo į grynąją grupių teoriją, jų savybių nagrinėjimą. Pradėjus nuo konkrečių uždavinių, palaipsniui prieita prie gana bendrų išraiškų. Matematinė grupių teorija tapo pagrindine S.Ališausko tyrimų kryptimi. Tai buvo vienintelė gretutinė atomo fizikai sritis, į kurią pats A. Jucys su jo vadovaujamais bendradarbiais išplėtė savo tyrimus ir gavo vertingų rezultatų.[24]

    1967 m. Fizikos ir matematikos institute buvo įkurtas Kvantmechaninių skaičiavimų sektorius, kurio vadovu paskirtas A. Jucys, paliekant jį ir Teorinės fizikos katedros vedėju universitete. Naujajame padalinyje buvo suburti artimiausieji Jucio bendradarbiai, kurių dauguma tuo metu vykdė sudėtingų atomų skaičiavimus, naudodami ESM. Palaipsniui paaiškėjo, kad daugiaelektroniai atomai yra kietas riešutas net ir „didžiosioms skaičiavimo mašinoms“, kurių galimybės nėra tokios neribotos, kaip atrodė iš pradžių. Tiesa, atomų banginėms funkcijoms ir energijos spektrams skaičiuoti Hartree ir Foko metodu buvo sukurtos gana bendros išmoningos programos, tačiau patikslintus metodus, net ir naudojantis ESM, pasirodė įmanoma realizuoti tik paprastesnėms elektronų konfigūracijoms. Sektoriuje buvo sudarinėjamos atominių dydžių lentelės, interpretuojami kai kurie eksperimentiniai spektrai. Vis dėlto profesorius nedėjo didesnių pastangų užmegzti glaudžius ryšius su eksperimentatorių grupėmis, neieškojo „madingų” problemų, o sistemingai dirbo pasirinktomis kryptimis.[25]

    Ligi 1966 m. nė vienas iš gausaus A. Jucio mokinių būrio nebuvo gynęs antrosios – daktaro disertacijos. Tai lėmė tiek aukšta kartelė, užkelta A. Jucio disertacijos, tiek pirmosios kartos gabiausiųjų mokinių migracija į gretimas mokslo sritis, kur nebuvo lengva įsitvirtinti ir gauti originalių rezultatų. Pirmasis tą mokslinį ir psichologinį barjerą įveikė Adolfas Bolotinas. Tiesa, jo daktaratas apėmė ne tik molekulių, bet ir atomų tyrimo rezultatus. Atomo branduolio srityje dirbęs Viktoras Šugurovas ryžosi ginti daktaratą iš ankstyvesniųjų – atominių skaičiavimų. Pirmasis A. Jucio mokinys, parengęs antrąją disertaciją iš naujos – kietojo kūno teorijos srities – buvo Jošua Levinsonas (1967 m.), po metų savuosius atomo branduolio teorijos rezultatus apibendrino Vladislovas Vanagas.

    Pradėjęs septintąją dešimtį, Adolfas Jucys ėmė iš anksto galvoti apie savo pamainą katedroje ir sektoriuje. Universitete jis pasirinko Antaną Bandzaitį, su kuriuo kartu rašė paskutiniąją monografiją. Jucys paragino jį apiforminti originalius tos knygos rezultatus kaip daktaro disertaciją, o 1971 m. perdavė jam vadovavimą katedrai, pats likdamas tik profesoriumi nepagrindinėse pareigose. Deja, A. Bandzaičiui stigo mokytojo atkaklumo ir įžvalgumo, tad Teorinės fizikos katedra po A. Jucio mirties palaipsniui prarado atomo fizikos centro pozicijas.

    A. Jucys anksti įžvelgė savo mokinio Zenono Rudziko mokslinį ir organizacinį potencialą. Grįžęs iš tremties Sibire, Rudzikas negalėjo įgyvendinti savo noro studijuoti žurnalistikos, išbandė eksperimentinę fiziką bei astronomiją ir pasirinko teorinę fiziką.[26] A. Jucio vadovaujamas jis dar studijų metais paskelbė pirmuosius du mokslinius straipsnius, baigęs VVU iš karto įstojo į aspirantūrą ir anksčiau laiko 1965 m. parengęs disertaciją, tapo vienu jauniausių mokslų kandidatų Lietuvoje. Ir po to jis liko pagrindinėje Jucio grupėje, sėkmingai dirbo su profesoriumi ir kitais bendradarbiais. Tad, plėtodamas sudėtingų atomų teoriją, kasmet paskelbdavo nemažai mokslinių straipsnių. Jucys paragino jį rašyti antrąją disertaciją. Zenonas Rudzikas neatsikalbinėjo ir 1972 m., praėjus šešetui metų po kandidatinės disertacijos gynimo, tapo mokslų daktaru.[27] Dar prieš tai Jucys pasirinko jį savo pavaduotoju Kvantmechaninių skaičiavimų sektoriuje.

    Maždaug nuo Jucio šešiasdešimtmečio ėmė sparčiai daugėti jo mokslo populiarinimo straipsnių, interviu laikraščiuose ir žurnaluose. Vėliau laiške Antanui Puodžiukynui jis rašė: „Pirmiau aš vengiau spaudos ir reklamos. Tačiau pastebėjau, kad spauda padeda mokslui plisti, paragina jaunimą domėtis tuo mokslu, kurio atstovai yra aprašomi spaudoje.“[28]

    Septintojo dešimtmečio pradžioje, išvertus į anglų kalbą A. Jucio, J. Levinsono ir V. Vanago monografiją bei svarbesnius straipsnius, ėmė sparčiai plėstis profesoriaus moksliniai ryšiai. Tai prasidėjo nuo susirašinėjimo, kuris tais laikais jau nebuvo varžomas. A. Jucys ėmė gauti straipsnių atspaudų, prašymų patarti mokslo klausimais, pakvietimų į konferencijas. Atsakydamas į laiškus bei savo iniciatyva A. Jucys pradėjo siuntinėti savo mokslo darbus atomo teorijos specialistams užsienyje. Deja, tuo metu jo straipsniai buvo spausdinami rusų ar lietuvių kalbom, tačiau Jucys vylėsi, kad darbą galima suprasti ir iš pateiktų formulių ar lentelių. Pakvietimų į konferencijas ar mokslinių vizitų tekdavo mandagiai atsisakyti, nes į užsienį, ypač į vadinamuosius kapitalistinius kraštus, dažniausiai važinėjo TSRS delegacijos, o vienam, ir dar nepartiniam mokslininkui, išvykti buvo beveik neįmanoma. Pradėti reikėjo nuo vadinamosios socialistinės šalies. 1962 m. konferencijos Vilniuje metu Jucys susipažino su vengrų mokslininku Rezső Gáspár, plėtojusiu statistinę atomo teoriją, pasiūliusiu universalų, nors ir apytikslį atomo potencialą. Jo lengvai skaičiuojamas bangines funkcijas Jucys ketino panaudoti kaip pradines funkcijas sprendžiant Hartree ir Foko lygtis, tad užsimezgė bendradarbiavimas. 1964 m. įvyko pirmoji A. Jucio kelionė į Vengriją – dvi savaites jis lankėsi Budapešto ir Debreceno mokslo centruose, skaitė paskaitas, aptarinėjo galimą bendradarbiavimą.[29]

    1965 m. birželio mėnesį Palangoje įvyko Antroji sąjunginė kvantinės chemijos vasaros mokykla – ji buvo skirta labiau molekulių negu atomų teorijai.[30] Organizavo ją Vilniaus teoretikai kartu su TSRS MA Cheminės fizikos institutu ir MA chemijos moksline taryba, A. Jucys buvo mokyklos orgkomiteto pirmininkas. Po jos dar įvyko trijų dienų simpoziumas.[31] Norinčiųjų vasaros metu apsilankyti Baltijos pajūryje atsirado nemažai – mokykloje dalyvavo apie pustrečio šimto fizikų iš įvairių Tarybų Sąjungos centrų – užsieniečiai į pajūrį atvykti negalėjo. Mokykloje ir simpoziume dalyvavo ir V. Fokas, tačiau iš tikrųjų jis buvo atvykęs į tuo pačiu metu Palangoje vykusią konferenciją radijo bangų sklidimo klausimais.[32][33] Kvantinės chemijos mokykloje Fokas perskaitė pranešimą „Apie kvantinės mechanikos pagrindus“, kuriame nagrinėjo pažintinę ir filosofinę jos dėsnių reikšmę. A. Jucys perskaitė dešimties valandų paskaitų ciklą „Judėjimo kiekio momento teorija kvantinėje mechanikoje“.[34]

    Vilniuje kelis kartus (1962, 1964, 1968 ir 1971 m.) vyko ir A. Jucio vadovaujamos koordinacinės grupės, kuri vienijo TSRS atomo teorijos specialistus, pasitarimai.[35][36] Iš pradžių grupė koordinavo darbus iš banginių funkcijų ir osciliatorių stiprių skaičiavimų, vėliau iš atominių spektrų ir konstantų, o nuo 1966 m. aprėpė visą atomų ir jų spektrų teoriją.[37] Iš pradžių tie pasitarimai trukdavo vieną dieną, vėliau – dvi ar net tris dienas, virsdami nedidelėmis konferencijomis. Jie vyko ir kitose vietose – Maskvoje, Rygoje, Bakurianyje (Gruzija) ir kt. Vilniečiai sudarė gausiausią dalyvių būrį, o Jucys buvo pripažintas lyderis, nors, laikui bėgant, kituose centruose dirbančių atomo teorijos specialistų daugėjo, ir jauni ambicingi fizikai nelabai paisė koordinacinės grupės pirmininko patarimų. Koordinacija iš tikrųjų reiškė tik informaciją apie atliktus ir planuojamus darbus.[38]

    A. Jucį ėmė kviesti į tarptautinių žurnalų ir leidinių redakcines kolegijas. Nuo 1965 m. jis buvo leidinių serijos „Quantum Theory of Matter“ redakcinės kolegijos narys.[39] 1967 m. buvo įsteigtas naujas tarptautinis žurnalas „International Journal of Quantum Chemistry“, ir Jucys tapo jo patarėjų kolegijos nariu.[40] Būtent šiame žurnale jis anglų kalba ėmė sistemingai publikuoti bendriausius savo grupės rezultatus: išplėstinio, neortogonaliųjų orbitalių metodų teoriją ir jų taikymus. A. Jucys aktyviai domėjosi molekulių teorija, nors ir nedirbo toje srityje, nuo 1970 m. jis buvo tarptautinio žurnalo „Molecular Physics“ redakcinės kolegijos narys.[41]

    1967 m. A. Juciui vis dėlto pavyko pralaužti geležinę uždangą ir išvykti su paskaitų ciklu į Teorinės fizikos vasaros mokyklą Fraskačio miestelyje, dvidešimt kilometrų nuo Romos. Pranešėjai ir apie šešiasdešimt klausytojų gyveno toje pačioje Falkonjeri viloje, diskutuodavo ne tik per paskaitas, bet ir laisvalaikiu. A. Jucys skaitė paskaitas apie daugiakonfigūracinį ir kitus Vilniuje plėtojamus patikslintus metodus. Fraskatyje jis pirmą kartą tiesiogiai susipažino su žinomais atomo teorijos specialistais P.-O. Löwdin, B.R. Judd, H.P. Kelly, O. Sinanoglu, R. Nesbet ) ir kt.[42]

    Vienas iš mokyklos organizatorių prancūzas C. Moser Fraskatyje propagavo idėją įkurti Europos atominių ir molekulinių skaičiavimų centrą. Tuo metu galingų kompiuterių buvo dar nedaug, jie gana brangūs, sudėtingos programos atomų ir molekulių spektrams skaičiuoti tik pradedamos kurti, tad Moser siūlė sutelkti Europos mokslininkų pastangas ir įkurti tarptautinį tokių skaičiavimų centrą, aprūpintą unikalia technika. Jo veiklą remiančios valstybės galėtų siųsti į centrą ilgalaikėms stažuotėms savo specialistus. Jam jau buvo parinkta ir vieta – Orsay akademinis miestelis prie Paryžiaus. Juciui ši idėja labai patiko, ir jis kartu su kitu mokyklos lektoriumi V. Tolmačiovu, grįžęs į TSRS, bandė įkalbinti jos mokslo vadovus, kad Tarybų Sąjunga dalyvautų tokio centro veikloje.[43] Deja, pasiūlymas skirti nemažas lėšas mokslo centrui, veiksiančiam kapitalistinėje šalyje, ir siųsti ten savo mokslininkus, kurie gali įsigeisti likti užsienyje, negalėjo sulaukti ideologijos sargų pritarimo. Tad atkaklios Jucio pastangos liko bevaisės.[44][45][46] Centrui, remiamam keturių šalių, 1970 m. pradėjus veikti, liko galimybė komandiruoti į jį kurį nors Vilniaus teoretiką. Jucys vieną po kito siūlė trejetą kandidatų, bet jų komandiruotės nebuvo patvirtintos. Europos centro idėja, matyt, paskatino 1970 m. netoli Maskvos įkurti TSRS mokslų akademijos Spektroskopijos institutą. Į jį buvo kviečiami ir vilniečiai, bet nė vienas Jucio grupės narys nepanoro ten persikelti.

    Augant Jucio darbų tarptautiniam pripažinimui, jie pagaliau buvo oficialiai įvertinti ir Lietuvoje: jam buvo paskirta 1968 m. respublikinė mokslo premija.[47] Toji premija buvo įsteigta dar 1958 m., o Adolfas Jucys buvo keltas kandidatu 1961 m. ir 1965 m. Tačiau pirmąjį kartą jis nesurinko reikiamo balsų skaičiaus, nors ir nebuvo pasisakymų prieš, antrąjį kartą premija buvo paskirta Jurui Poželai, o A. Jucio darbai atidėti kitam svarstymui. Pagaliau trečiasis kartas buvo sėkmingas.[48] Tai ilgai premijos istorijai, be abejo, įtakos turėjo A. Jucio tiesiai ir nediplomatiškai išsakoma nuomonė, savo kolegų, mokslinį darbą pakeitusių organizacine veikla, kritika.

    1969 m. įvyko ilgai derinta A. Jucio kelionė į Anglijos mokslo centrus. Daugelyje jų dirbo atomo teorijos specialistai, kurie buvo susipažinę su Jucio, Levinsono ir Vanago monografija, jo darbų apie patikslintus metodus vertimais, tad įtraukus jo vizitą į mokslininkų mainų tarp TSRS MA ir Londono karališkosios draugijos programą, buvo gauta daug pakvietimų. Kelionė turėjo įvykti kovo mėnesį, bet TSRS MA, nepaaiškinusi priežasčių, nukėlė ją į balandį.

    Pirmiausia Jucys aplankė Oksfordo universitetą, kur dirbo pagrindinis jo kelionės iniciatorius C.A. Coulson, Matematikos instituto direktorius. Be to, Jucys pabuvojo Klarendono ir Fizikinės chemijos laboratorijose.[49][50]

    Aišku, labiausiai jis laukė vizito į Kembridžo universitetą, kuriame lankėsi prieš trisdešimtį metų. Jucio prašymu viešnagė čia jam buvo prailginta. Hartree jau buvo miręs, tačiau Jucys susitiko su jo bendradarbe B. Swirles, ištekėjusia už H. Jeffreys ir kartu su vyru parašiusia trijų tomų monografiją „Matematinės fizikos metodai“. Ji papasakojo Juciui daug nežinomų faktų apie Hartree, jo mokslinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir mirtį. Buvo gyva dar ir Hartree žmona, tačiau jos Juciui nepavyko susitikti. Kembridžo universiteto fizikų teoretikų grupei vadovavo S. Boys, kuris plėtojo metodą, artimą nepilnam kintamųjų atskyrimui, tačiau, Jucio nusivylimui, nežinojo nei Foko, nei jo darbų.

    Po to Jucio laukė įtempta dviejų savaičių kelionė po daugelį žinomų Didžiosios Britanijos universitetų: Glazgo, Edinburgo, Jorko, Šefildo, Notingemo, Londono, Braitono, Bristolio ir Mančesterio. Jis susipažino su jų fizikos skyriais ir laboratorijomis, diskutavo su atomo ir molekulių fizikos specialistais, skaitė paskaitas. Didžiausią įspūdį Juciui paliko susitikimas Londono universitete su M.J. Seaton, taikančiu atomo teoriją astrofizikiniams spektrams interpretuoti bei plėtojančiu elektronų sklaidos teoriją, taip pat puikiai įrengta šio universiteto Imperinio koledžo eksperimentinės spektroskopijos laboratorija.[51]

    Grįžusį į Vilnių Jucį užgriuvo rūpesčiai dėl birželio mėnesį Vilniuje organizuojamo Tarptautinio simpoziumo atomų ir molekulių elektroninių sluoksnių teorijos klausimais bei prieš tai Druskininkuose rengiamos vasaros mokyklos. Simpoziumo organizacinio komiteto pirmininku buvo A. Jucys, o mokyklai vadovauti jis patikėjo Z. Rudzikui. Daugiausia rūpesčių kėlė į simpoziumą atvyksiantys užsieniečiai. Buvo gautas leidimas pakviesti tik dešimtį mokslininkų iš kapitalistinių šalių ir antra tiek – iš socialistinių šalių, apie kiekvieną iš jų reikėjo pateikti žinių ir net užtikrinti, kad jie neatsisakys kvietimo.[52][53]

    Vakarų šalių fizikus domino ką tik iškilusi Jucio mokykla, o po simpoziumo buvo galimybė dar pakeliauti po TSRS, apsilankyti Maskvoje ir Leningrade, tad simpoziume panoro dalyvauti žymiausi atomo teorijos specialistai: U. Fano, B.R. Judd, A. Dalgarno, O. Sinanoglu ir kt. Iš Leningrado atvyko grupė V. Foko mokinių – M. Veselovas, M. Petrašen, G. Drukariovas, J. Demkovas, iš Maskvos – N. Sokolovas, iš Kišiniovo – I. Bersukeris. Rytų Europai atstovavo geriausieji tų šalių atomų ir molekulių specialistai.[54] Iš viso į Vilnių susirinko daugiau kaip du šimtai penkiasdešimt mokslininkų. Jucys pats asmeniškai sutikinėjo žymiausius iš jų; apskritai, prieš simpoziumą jis atsidėjo vien tik organizaciniams reikalams, nes Jucio autoritetas padėdavo lengvai išspręsti biurokratines problemas, kurias jo mokiniai sunkiai įveikdavo.[55] Konferencijos dalyviams apgyvendinti neužteko vietų, gautų Vilniaus viešbučiuose, tad kai kuriems fizikams iš TSRS teko gyventi Trakų viešbutyje.

    Simpoziumo išvakarėse antrą valandą nakties orgkomiteto pirmininko pavaduotojui N. Sokolovui paskambino ką tik atvykusio į Vilnių O. Sinanoglu žmona. Ji pareiškė, kad jos vyras susipažino su simpoziumo programa ir yra labai sudirgęs, ketina iš ryto palikti Vilnių. Sokolovas pasiūlė tuoj pat susitikti su amerikiečių profesoriumi. Paaiškėjo pagrindinė Sinanoglu susierzinimo priežastis: jo pranešimas numatytas vėliau negu kito amerikiečio Dalgarno, kuris turėjo kalbėti tuoj po įžanginio Jucio pranešimo per pirmąjį posėdį, – Sinanoglu tai laikė pažeminimu. Sokolovas pažadino Jucį, ir buvo nutarta nusileisti Sinanoglu, perkelti jo pranešimą prieš Dalgarno – pastarasis tam neprieštaravo.[56]

    Simpoziumo plenariniai posėdžiai vyko Mokslų akademijos didžiojoje salėje, renginį pradėjo MA prezidentas J. Matulis. A. Jucys perskaitė apžvalginį pranešimą „Pastabos apie atomo teorijos plėtojimą paskutinių septynerių metų laikotarpiu ir tolesnius jos uždavinius“. Simpoziumas vyko anglų ir rusų kalbomis, tad organizatoriams kėlė rūpestį sinchroninis vertimas. Problemą padėjo išspręsti keli jauni rusų mokslininkai, kurie gerai vertė specialų tekstą. Visi šimtas trisdešimt pranešimų buvo skaitomi – tais laikais dar nenaudoti stendai. Vilniaus teoretikai pateikė apie dvidešimt pranešimų. Laisvu laiku buvo organizuojamos ekskursijos po Vilniaus senamiestį, o priešpaskutiniąją simpoziumo dieną – ketvirtadienį – jo dalyviai nuvyko į Trakus, grožėjosi neseniai restauruota salos pilimi.[57]

    A. Jucys jautėsi tikru simpoziumo šeimininku, nuo ryto ligi vėlyvo vakaro bendravo su dalyviais, vadovavo savo mokiniams, tvarkantiems simpoziumo reikalus. Ypač daug dėmesio Jucys skyrė U. Fano, kurį vežiojo savo automobiliu po Vilniaus apylinkes, buvo pasikvietęs ir į namus (ta proga žmona norėjo suruošti prašmatnesnes vaišes, bet Jucys laikėsi savo principo – nereikia stebinti svečių valgiais, maitinti juos paprastai, tad tam reikalui skyrė nedaug pinigų).[58] Vežė Jucys ekskursijon ir O. Sinanoglu, grįždami pakeliui jie užsuko į restoraną. Leidžiantis mašinai nuo Panerių kalvų į naktinę sostinę, Jucys pradėjo lietuviškai deklamuoti savo eilėraštį apie Vilnių ir paprašė kartu važiavusio bendradarbio jį išversti svečiui į anglų kalbą.[59]

    Simpoziumo pranešimų medžiaga vėliau buvo išleista atskira knyga.[60] Ją ruošiant spaudai, vėlgi pasižymėjo O. Sinanoglu. Jis nenorėjo pripažinti, kad dvielektronių būsenų modelis ir kitos koreliacijų tarp elektronų idėjos pirmą kartą buvo iškeltos A. Jucio ir jo grupės darbuose, pats pretendavo į jų prioritetą. Dėl to ginčas buvo kilęs jau 1967 m. simpoziume Prahoje. Tada E. Clementi viešai pareiškė O. Sinanoglu: „Jūs dar mokinys buvote, kai profesorius Jucys tai padarė.“[61] Dabar Sinanoglu savo straipsnyje vis dėlto pateikė nuorodas į vilniečių darbus, tačiau paprašytas sutrumpinti straipsnį, kurio tekstas buvo dvigubai didesnės apimties negu nustatyta, jis tas visas nuorodas išbraukė.[62]

    1969 m. rudenį Jucys išvyko į antrąją svarbią dviejų savaičių kelionę po Prancūzijos mokslo centrus, kurią organizavo CNRS (Nacionalinis mokslinių tyrimų centras).[63] Jucio darbais labiausiai buvo domimasi Paryžiaus universiteto Tiksliųjų mokslų fakulteto E. Cotton laboratorijoje, kur dirbo S. Feneulle ir M. Klapisch; čia buvo naudojamas bei plėtojamas Jucio ir jo mokinių grafinis metodas, vykdomi banginių funkcijų ir atominių spektrų skaičiavimai. Šioje laboratorijoje Jucys perskaitė net tris dviejų valandų pranešimus. Po to jis, aišku, nuvyko pas C. Moser, dirbantį Taikomosios banginės mechanikos centre, ir aptarė su juo lėtai vykstantį Tarptautinio atomų ir molekulių skaičiavimų centro organizavimą. Vėliau Jucys lankėsi ir skaitė pranešimus Marselyje, Teorinės fizikos centre, bei Lione, Branduolinės fizikos institute (jo darbuotojas E. El-Baz buvo neseniai išleidęs knygą apie judėjimo kiekio momento grafinį metodą), taip pat Strasbūre, Spektroskopijos ir kietojo kūno fizikos institute.

    Po metų Juciui vėl pasitaikė proga apsilankyti Prancūzijoje, jis buvo pakviestas į Tarptautinį kolokviumą atomų struktūros klausimais, kuris vyko Gif-sur-Yvette miestelyje netoli Paryžiaus. Kolokviumo metu įvyko E. Cotton laboratorijos darbuotojo Y. Bordarier disertacijos „Indėlis į Jucio ir El-Baz grafų naudojimą atominėje spektroskopijoje“ gynimas.[64] Jucys buvo iš anksto kviestas būti šios disertacijos žiuri nariu, ir gynimo laikas suderintas su jo kelione.[65]

    Po kolokviumo Jucys buvo planavęs vykti į Antrąją tarptautinę atomo fizikos konferenciją Anglijoje, kurios orgkomiteto nariu jis buvo, tačiau šiai kelionei Jucys leidimo nebegavo. Apskritai, net įveikęs kapitalistinių šalių „barjerą“, jis turėdavo dėl kiekvienos kelionės minti įvairius slenksčius ir ne vieno svarbaus kvietimo teko atsisakyti.

    Užsienio mokslininkai ir patys neretai lankėsi Vilniuje, skaitydavo pranešimus Vilniaus teoretikų seminare. Ne kartą Vilniuje viešėjo vengras R. Gáspár, prancūzas C. Moser, net tris kartus buvo atvažiavęs žinomas atomo teorijos specialistas iš Naujosios Zelandijos B.G. Wybourne. 1968 m. jis perskaitė Vilniaus teoretikams grupių teorijos paskaitų ciklą. Atvykęs po metų, Wybourne, deja, Vilniuje susirgo ir didesnę laiko dalį praleido ligoninėje, kur jį nuolat lankė A. Jucys ir jo žmona. Wybourne ne kartą kvietė Jucį atvykti į Naująją Zelandiją, bet jis į tokią komandiruotę išleistas nebuvo.[66][67]

    Būtent su C. Moser, B.G. Wybourne, R. Gáspár Jucys aktyviausiai susirašinėjo laiškais – jo archyve yra po 35–60 jiems skirtų laiškų. O iš viso jis susirašinėjo su daugiau kaip šimtu korespondentų įvairiose šalyse. Jucys gaudavo daug knygų, straipsnių atspaudų, įvairių leidinių, juos atnešdavo į teoretikų seminarą ir leisdavo ta informacija pasinaudoti visiems norintiems. 1972 m. Juciui pavyko išvažiuoti į III tarptautinę atomo fizikos konferenciją, kuri vyko Boulder JAV.[68] Jis įėjo į konferencijos garbės komitetą, skaitė apžvalginį pranešimą „Atomų energijos spektrų ab initio skaičiavimas“ (lotyniškas terminas ab initio reiškia: iš pradžios, remiantis pirmaisiais principais, t.y. grynai teoriškai).[69] Konferencijoje Jucys dar praplėtė savo mokslinių pažinčių ratą, ypač amerikiečių fizikais. Po konferencijos jis lankėsi Čikagos universitete, kur jį maloniai priėmė U. Fano. Anot jo prisiminimų: „Mes surengėme seminarą, kuriame Jucys pademonstravo, kiek giliau už kitus jis suvokė painias atomo mechanikos problemas. Tada jis aplankė ir Čikagos „mažąją Lietuvą“ – keletą tvarkingų miesto kvartalų, paskendusių vasaros vakaro sutemose. Iš pradžių Jucys ėjo susijaudinęs ir sutrikęs, nežinodamas, kaip čia sutiks atvykėlį iš tolimos tėvynės; paskui jis kreipėsi lietuviškai į šeimą, sėdėjusią verandoje, teiraudamasis apie žmogų, kurio ieškojo, ir netrukus su entuziazmu pradėjo eiti nuo šeimos prie šeimos. Susitikimas baigėsi pietumis mažame lietuvių restorane, kuriame mano šeima, kolegos ir aš tikriausiai niekada nebūtume apsilankę, jeigu ne Jucio atvykimas.“[70]

    Jucys taip pat lankėsi Valstybiniame standartų biure Vašingtone, kur kaupiami tiksliausieji atomų spektrų duomenys. Jucys susitarė, kad ši įstaiga priims stažuotėn vilnietį Z. Rudziką[71] (deja, ta jo kelionė neįvyko).

    Šaltiniai

    1. A. Jucio 60-mečio jubiliejus (įvairi mežiaga), JA, b. 76.
    2. Pažymėjo prof. A. Jucio jubiliejų, Tiesa, 1964 09 13.
    3. Fizikų teoretikų sveikinimas A. Juciui 60-mečio proga, JA, b. 79.
    4. V. Liekis. Atomas – mano gyvenimas (interviu su A. Juciu), Literatūra ir menas, 1970 01 17.
    5. E. Adomavičienė. Akad. A. Jucio ryšiai su Plunge, Kibirkštis (Plungė), 1979 06 07.
    6. V. Foko telegrama jubiliejaus komisijai, JA, b. 76, l. 118.
    7. A. Jucio kalba, JA, b.76, l. 21–28.
    8. E. Borutienės pasakojimas 1982 06 03.
    9. J. Batarūno pasakojimas 1982 05 07.
    10. I. Glembockio pasakojimas 1983 01 20.
    11. И. Собельман. Записка о состоянии работы по проблеме “Спектроскопия атомов и молекул” в АН Литовской ССР, JMK (kopija).
    12. R. Karazija. Keli skaičiai akademiko Adolfo Jucio portretui, Fizikų žinios, 1994, Nr. 6, p. 12.
    13. VVU FMF Teorinės fizikos katedros posėdžio 1961 01 22 protokolas, VU FF TFK.
    14. Monografijos rašymo metai 1962–1964 nurodyti jos rankraštyje, JA, b. 2123.
    15. V. Vanago pasakojimas 1983 06 07.
    16. А.П. Юцис, А.А. Бандзайтис. Теория момента количества движения в квантовой механике, Вильнюс: Минтис, 1965, 463 с.
    17. Du A. Jucio raštai Oksfordo universiteto leidyklai dėl monografijos vertimo 1966 07 30 ir 1968 07 01, JA, b. 982.
    18. Du A. Jucio laiškai E. Proskaueriui („John Wiley and Sons“ leidykla) 1966 m., JA, b.328.
    19. A. Jucio susirašinėjimas su C. Coulsonu 1969–1970 m., JA, b. 269, 663, 894.
    20. A. Jucio susirašinėjimas su B.Bollobasu 1971 m., JA, b. 143, 476.
    21. V.A. Fock. Näherungsmethode zur Lösung des quantenmechanischen Mehrkörperproblems, Zeitschrift für Physik, 1930, Bd. 61, H. 1 –2, S. 126–148.
    22. Научная деятельность А. Юциса, В кн.: А. Юцис. Избранные труды, Вильнюс: Мокслас, 1978, с. 19.
    23. A.P. Jucys, J.J . Grudzinskas. The general scheme of using non-orthogonal radial orbitals in complex electronic configuration of the atom, Int. J. Quant. Chem. 1972, v. 6, No. 3, p. 455–464.
    24. Научная деятельность А. Юциса, В кн.: А. Юцис. Избранные труды, Вильнюс: Мокслас, 1978, с. 22.
    25. V. Vanagas. Teorinės fizikos mokykla Tarybų Lietuvoje, Mokslas ir technika, 1980, Nr. 4, p. 9.
    26. Akademikas Zenonas Rudzikas, Vilnius: Lietuvos mokslas, 2000, p. 40.
    27. Ibid., p. 71.
    28. A. Jucio laiškas A. Puodžiukynui 1973 01 03, JMK.
    29. A. Jucio komandiruotės į Vengriją 1964 m. ataskaita (rusų k.), JA, b. 1831.
    30. Расписание занятий летней школы по квантовой химии, JA, b. 1883, l. 71.
    31. Sąjunginis simpoziumas ir vasaros mokslinė mokykla kvantinės teorijos klausimais Palangoje, Lietuvos fizikos rinkinys, 1966, Nr. 1, p. 153.
    32. K. Ušpalio pasakojimas 1982 05 14.
    33. A. Jucys. Mokslininkai susitinka Palangoje, Švyturys (Kretinga), 1965 06 05.
    34. Расписание занятий летней школы по квантовой химии, JA, b. 1883, l. 71.
    35. Pasitarimų medžiaga (programos, ataskaitos, veiklos planai ir kt.), JMK.
    36. Lietuvos fizikos rinkinys, 1968, Nr. 5 –6, p. 1007.
    37. Akad. A. Jucio veiklos individualinės ataskaitos, JA, b. 1675.
    38. Pasitarimų medžiaga (programos, ataskaitos, veiklos planai ir kt.), JMK.
    39. P.-O.Löwdin laiškas A. Juciui 1965 11 30, JA, b. 696, l. 10.
    40. A. Jucio sutikimas būti konsultantu, laiškas E. Proskaueriui 1966 04 29, JA, b. 328, l. 1.
    41. Akad. A. Jucio veiklos 1970 m. individualinė ataskaita, JA, b. 1675, l. 169.
    42. A. Jucio ataskaita ir kita kelionės medžiaga, JA, b. 743.
    43. А. Юцис, В. Толмачев. Докладная записка по вопросу об организации Европейского института по теории атомов и молекул 1967 07 24, JA, b. 1209.
    44. А. Юцис. Записка об Европейском центре атомных и молекулярных расчетов, JA, b. 1144.
    45. V. Tolmačiovo laiškai A. Juciui 1967–1970 m. JA, b. 875, l. 2 –8.
    46. M. Keldyšo laiškas J. Matuliui 1968 01 04, JA, b. 632.
    47. Lietuvos TSR valstybinės premijos laureato diplomas 1968 08 05, JA, b. 48.
    48. J. Batarūno pasakojimas 1982 05 08.
    49. Kelionės programa (anglų k.), JA, b. 1731.
    50. A. Jucio komandiruotės į Angliją 1969 m. ataskaita (rusų k.), JA, b. 1732.
    51. A. Jucio komandiruotės į Angliją 1969 m. ataskaita (rusų k.), JA, b. 1732.
    52. N. Sokolovo laiškas A. Juciui 1968 08 30, JA, b. 836, l. 20.
    53. A. Savukyno pasakojimas 1982 05 27.
    54. Simpoziumo dalyvių sąrašas, JA, b. 1864, l. 19–33.
    55. A. Savukynas. Atsiminimai (rankraštis, 1981 05 10), JMK, p. 6.
    56. N. Sokolovas. Ataskaita apie O. Sinanoglu viešnagę (rusų k.), JA, b. 1761.
    57. Программа международного симпозиума по теории электронных оболочек атомов и молекул, JA, b. 1865.
    58. A. Karosienės pasakojimas 1982 05 03.
    59. I. Glembockio pasakojimas 1981 11 03.
    60. Теория электронных оболочек атомов и молекул, Доклады международного симпозиума. Вильнюс, 1971.
    61. I. Glembockio pasakojimas 1981 11 03.
    62. Ibid.
    63. A. Jucio komandiruotės į Prancūziją 1969 m. ataskaita (rusų k.), JA, b. 1807.
    64. А. Юцис. Международный коллоквиум по теории структуры атома, Вестник АН СССР, 1970, No. 12, с. 86.
    65. Y. Bordarier laiškas A. Juciui 1970 04 16 ir jo atsakymas 1970 04 30, JA, b. 479, 145.
    66. B.G. Wybourne. Professor Adolfas Jucys, 1904–1974. An Appreciation, JMK, p. 1 (vertimas į lietuvių k. kn.: Akademikas Adolfas Jucys, Vilnius: Lietuvos mokslas, 2004, p. 198).
    67. A. Jucys. Lietuvos ir Naujosios Zelandijos fizikų bedradarbiavimas, Kibirkštis (Plungė), 1973 09. 13.
    68. А. Юцис, А.В . Виноградов, Р.Н . Ильин, III Международная конференция по атомной физике, Вестник АН СССР, 1973, No. 1, с. 116.
    69. Programme of the Third International Conference on Atomic Physics, JA, b. 1770.
    70. U. Fano. Recollections of Professor A. Jucys, JMK, p. 1 (vertimas į lietuvių k. kn.: Akademikas Adolfas Jucys, Vilnius: Lietuvos mokslas, 2004, p. 199–200).
    71. TFK vedėjo A. Jucio ataskaita, JA, b. 1657, l. 8.


    Autorius: Romualdas Karazija

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+1112-0=1112 wiki spaudos ženklai).