Romualdas Ozolas Tikiu nes žinau

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Romualdas Ozolas
    Vaizdas:Romualdas Ozolas 19xx.jpg
    Romualdas Ozolas ... m.

    AUTOBIOGRAFIJA „Tikiu nes žinau“

    Arba trumpas gyvenimo darbų apsirašymas bičiuliui Arvydui Šliogeriui reikalaujant

    Įvadas

    Ką gali aprašinėti kaip savo gyvenimo darbus, kai plušai visą gyvenimą kaip juodas jautis, o gi nieko nepadarei taip, kaip buvai norėjęs, arba nieko dorai neužbaigei, bet vis dar tikiesi!? Nebent kalbėtum su humoru, kurio ne kaži kiek. Arba su melancholija, nes saulė horizonte jau tikrai beveik liečia medžių viršūnes.

    Neliūdžiu.

    Savo svarbiausią gyvenimo darbą padariau: kartu su bendražygiais atkūriau ir kūriau mūsų valstybę. O kad Lietuvos Respublika nuėjo ne tuo keliu, kurį jau maniau ir manau teisingai patarinėjęs – tai juk ir vaikus kartais pats turi laidoti...

    Antro didžiausio užsimojimo, kuris suėdė visą mano laiką – prašviesinti protą ir sau, ir tautai, taip ir nepavyko įveikti. Nebent suvokimas, kad tautos, kaip ir asmens, sąmonė skaidrėja tik personaliai patiriant mąstymo ribas, ir būtų tas prašviesėjimas? Tada ir čia ne viskas taip jau beviltiška...

    Yra dar vienas daiktas, kurį laikau rimtu darbu. Be jokio humoro ir įvertinant visus savo negalėjimus. Tai – pats gyvenimas. Nežinau, kokia bus buvusi jo trukmė. Bet atlaikiau jau dvi epochas: okupacijos ir nepriklausomybės. Ir vienoj, ir kitoj teko inkšti kaip suspardytam šuniui. Dabar kankina tik nemigos, bet yra kur kas lengviau, nes nebesu atsakingas už Valstybę, tik už Tautą, kuri – tikiu, nes žinau – panorės geresnės valstybės.

    Įvado pakaks. Dabar – apie socialiai respektuojamus „darbus“.

    Mokslų metai

    Baigiau (1957 m.) Šiaulių rajono Bazilionų vidurinę mokyklą sidabro medaliu. Buvau mokyklos kapelos smuikininkas, šaudymo čempionas. Už elgesį vengrų revoliucijos dienomis sumažintas elgesio pažymys, tačiau atstatytas suteikiant galimybę siekti medalio mokyklos garbei ir šlovei.

    19571962 m. studijavau lietuvių filologiją Vilniaus universiteto Istorijos filologijos fakultete.

    Priklausiau fakulteto literatų būreliui. Nuo 1958 m. Universiteto laikraštyje „Tarybinis studentas“ – apsakymai, teatro, fotografijos parodų, knygų recenzijos, kelionių apybraižos. Dalyvavau Filologijos fakulteto studentų dailės darbų parodose (berods, buvo dvi).

    Nuo 1958 metų – Vilniaus universiteto lietuvių liaudies dainų ir šokių ansamblio dalyvis (1961–1962 m. – ansamblio tarybos pirmininkas). 1959 m. su Jungtiniu Vilniaus studentų liaudies instrumentų orkestru Vienoje, VII-jame pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje laimime aukso medalį liaudies muzikos ansamblių kategorijoje. Prieš tai – nugalim keliolika rusų, ukrainiečių, gruzinų ansamblių visasąjunginiame konkurse Maskvoje. Grįžtant iš Vienos Vilniaus geležinkelio stoties perone nebuvo kur nukristi obuoliui; vėliau taip tepriiminėti krepšininkai. LTSR AT Prezidiumas seksteto narius apdovanojo Garbės raštais (aukščiausias „lietuvių valstybės“ apdovanojimas).

    Su sekstetu (ir ansambliu) apvažinėjom visą Lietuvą, gastroliavom Latvijoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Azerbaidžane, Lenkijoje, Čekoslovakijoje. Sekstetas kartu su kitais Lietuvos menininkais koncertavo Kremliaus teatre, Suvažiavimų rūmuose. Metus sekstetas koncertavo kaip profesionalus Lietuvos filharmonijos kolektyvas. Aš vienerius metus grojau Lietuvos konservatorijos liaudies instrumentų orkestre. Taigi, studijų metais dirbau muzikantu profesionalu.

    19611962 m. įsidarbinau Liaudies meno rūmų Organizacinio skyriaus metodininku. Baigdamas „muzikanto liniją“ pasakysiu, kad po studijų dirbau literatūrinės dalies vedėju ansamblyje „Lietuva“, choro „Varpas“ literatūriniu konsultantu. Su šiais kolektyvais gastroliavome Jugoslavijoje ir Vokietijoje.

    Darbų pradžia

    Už liaudies meno rūmų atlyginimo pliusavimą prie padidintos stipendijos per paskutinį Universiteto kursą buvau nubaustas – paskirtas mokytoju į Biržus. Gal ir nebūtų tokia pikta buvusi skirstymo komisija, jeigu iš Lietuvos komjaunimo Centro komiteto nebūtų atėjęs pageidavimas skirti mane komjaunimo CK žinion, ir tik tada išryškėjus, kad nesu nei komjaunimo, nei kompartijos narys.

    Mokykloje padirbėjęs pusmetį, sugrįžau Vilniun. Beveik metus buvau bedarbis, kol 1963 metų pabaigoje „Kraštotyros draugijos“ vadovas A. Stravinskas priėmė dirbti draugijos metodininku. Čia be kitų darbų metodininkei E. Balionienei padėjau rengti pirmąjį „Kraštotyros“ biuletenio numerį.

    Pradėjau bendradarbiauti kaip autorius žurnaluose „Meno saviveikla“, „Švyturys“. 1964 metų kovo mėnesį gavau pasiūlymą užimti „Meno saviveiklos“ meninio redaktoriaus vietą. Per metus pavyko visai pakeisti žurnalo maketą, (dabar sakytų – dizainą), sutelkti būrį naujų autorių (A. Patašius, A. Kunčius, V. Jurkštas, V. Kalinauskas, A. Ruzgaitė, J. Lingys ir daug kitų), suformuluoti naujas liaudies meno problemas ir įgyti pritarimo tiek Liaudies meno rūmuose (vadovas S. Sverdiolas), tiek Kultūros ministerijoje (ministras J. Banaitis, pavaduotojas V. Jakelaitis) siūlymui „Meno saviveiklą“ reorganizuoti į kultūros žurnalą, kuris su J. Banaičio pasiūlytu pavadinimu „Kultūros barai“ pasirodė 1965 m. sausio mėnesį.

    Greta darbo su šiais žurnalais suredagavau pirmuosius „Muziejų ir paminklų“ numerius, „Lietuvos“ meno vadovui V. Bartusevičiui padėjau parengti knygą „Lietuvių liaudies instrumentai“, iš siaurajuostės kino kameros juostų parengiau keletą kelionių televizinių filmų.

    Darbas „Kultūros baruose“ buvo šviesiausias žurnalistinio darbo laikotarpis. Dirbom neskaičiuodami valandų. Redakcija minimali: vyriausioji redaktorė – buvusi „Meno saviveiklos“ vadovė E. Kulakauskienė, aš – atsakingas sekretorius, meninis redaktorius A. Patašius, dramos reikalų vedėjas A. Vengus, muzikos – K. Trečiakauskas, fotografas – A. Kunčius. Bendradarbiai – Arūnas Tarabilda, V. Kalinauskas, S. Sondeckis, F. Samukas, F. Bajoras, V. Landsbergis ir kiti.

    Jau po pirmojo numerio „Tiesoje“ pasirodė recenzija: „Kaukė yra. O veidas?“ Po antrojo numerio, kuriame per du atvertimus puikavosi V. Mykolaičio–Putino mintys apie prometėjizmą, o viršelis vėl buvo netikęs „formalistinis“ (A. Tarabildos raižinys), redakcija buvo LKP CK nurodymu išformuota, trečiasis numeris sunaikintas, o redaktorium paskirtas rašytojas A. Baltrūnas su įgaliojimais išvaikyti visus „kavinių berniukus“.

    Po paros diskusijų prie konjako rašytojas apsisprendė neatleisti nė vieno. Vyriausioji redaktorė jau buvo atleista ir be jo.

    „Kultūros baruose“ dirbau 19651968 m. Po kurio laiko buvau „pažemintas“ į muzikos redaktorius (K. Trečiakauskas atleistas), dar vėliau pervestas kultūros bendrųjų („filosofinių“) klausimų vedėju. Vienu metu (1967 ruduo – 1968 pavasaris) buvau iš redakcijos išėjęs („rašyti romano“ – paskui ta patirtim remdamasis parašiau apysaką „Pievų žydėjimas“; ji nebuvo išspausdinta; tas biografijos darbo įrašais neliudijamas laikas viename 1992 m. skunde buvo bandomas aiškinti taip: jis tuo metu studijavo Minsko saugumo mokykloj:), bet 1968 m. pavasarį grįžau, kol Prahos pavasaris parodė, kad atsakymų, kaip gyventi, reikia ieškoti ne žurnalistikoje.

    „Kultūros barai“ suteikė galimybę vidujai subręsti labai apibrėžtiems klausimams: ar socializmas turi alternatyvą bent jau teoriškai? koks nacionalinio gyvenimo būdas optimalus režimo sąlygomis? ir pan.

    Mano straipsnių žurnale komplektas buvo užskaitytas kaip kvalifikacinį minimumą atitinkantis darbas stoti į Universiteto filosofijos aspirantūrą. Aspirantūrą tirštėjančios reakcijos sąlygomis laikiau priimtiniausiu kito savo gyvenimo tarpsniu: „pasikalbėti su senaisiais“ buvo būtina.

    Kai kas „Baruose“ ir suformuota. Mes norėjom perdaryti „Kultūros barus“ jaunimui, pavyzdžiu imdami vokiečių „Neues Leben“. A. Baltrūnas pakeitė žurnalo formatą, struktūrą ir į savo metą bandė adaptuoti „Naująją Romuvą“. Turėjo jos numerius savo stalo stalčiuje, ne viena „Ars“ reprodukcija į „Barus“ atkeliavo iš ten. „Kultūros barai“ jo suformuoti į nacionalinį kultūros žurnalą.

    Svarbiausias 19651968 m. žurnalo darbas – vadinamosios „pagrindinės temos“, kurias buvom sumąstę nuo KB 1965 m. trečiojo numerio (sunaikintojo). Jos ilgainiui išplėtotos į kompleksinius aktualių klausimų aptarimus: paprastai būdavo pokalbis prie „apskritojo stalo“ ir keletas jį konkretizuojančių straipsnių. Už Lietuvos rytinio regiono problemų iškėlimą ir aptarimą Maskva susilaukė Varšuvos notos, Vilniuj buvo didelis kinkadrebis, bet su kultūros autoritetų pagalba pavyko atsilaikyti.

    Džiaugiuosi, kad „Kultūros barai“ eina iki šiol.

    Aspirantūra

    1968 m. rudenį, išlaikęs tris stojamuosius egzaminus, įstojau į Vilniaus universiteto filosofijos aspirantūrą. Iškart buvau įtrauktas į žurnalo „Problemos“ leidybą. Parengiau penkis ar šešis jo numerius, likviduodamas leidybos atsilikimą.

    Iš „Problemose“ skelbtų naujausių laikų filosofijos klasikos tekstų sudarėme pirmąją „Filosofijos istorijos chrestomatijos“ knygą.

    Iš viso jų išleidome šešetą tomų: „Antika“, 1977; „Viduramžiai, 1980; „Renesansas“, 2 knygos, 1984 ir 1986; „Naujieji amžiai“, 1987; XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija“ (1979). Sudarytojas buvo prof. B. Genzelis. Viduramžių, renesanso ir naujųjų amžių tomams rašiau įvadus, buvau redkolegijos narys. „Chrestomatijos“ tomais į lietuvių raštiją įjungti/.../ autoriai, /.../ puslapių naujų pasaulio filosofijos tekstų. Dirbdami kaip „chrestomatijos“ bendradarbiai išaugo puikūs vertėjai, vertimų sąjūdžio atmosferoje brendo originalūs lietuvių jaunosios kartos mąstytojai: V. Solovjovo spiritualizmo ir Vakarų egzistencializmo įveikos į savarankišką kūrybą iškėlė A. Šliogerį, pozityvizmas ir neopozityvizmas sugestijavo R. Pavilionį, E. Nekrašą ir pan. Filosofijos intelektinė sugestija buvo svarbus Atgimimo motyvas.

    1973 m. „Problemų“ redkolegija buvo sukritikuota dėl nekritiškumo buržuazinės filosofijos atžvilgiu ir „reorganizuota“.

    Nuo 1973 m. rudens semestro iki 1988 m. pavasario Vilniaus universiteto istorikams ir filologams skaičiau filosofijos istorijos paskaitas. Parengiau jų rankraštį (362 p., Šiaulių apskrities archyvas)., išleidau (trys leidimai) „Medžiagą filosofijos istorijos studijoms“ (56 p., III leid. 1979 m.).

    Parašiau ir „Vyturio“ leidykloje išleidau „Pasakojimus apie filosofus ir filosofiją“ (1988). Sudariau, redagavau ir Vilniaus universiteto leidykloje išleidau „Lietuvių filosofijos istorijos bruožus“ (252 p, 1978), redagavau ir išleidau K. Rickevičiūtės „Antikos filosofijos bruožus“.

    „Lietuvos pionieriuje“ paskelbiau vaikams skirtą ciklą straipsnių iš filosofijos istorijos, „Komjaunimo tiesoje“ vedžiau „Jaunojo mąstytojo universitetą“, kur paskelbti ciklai straipsnių sociologijos, etikos, estetikos, lietuvių filosofijos istorijos klausimais. „Jaunimo gretose“ skelbiau straipsnius apie mąstymo procesą.

    Dalyvavau mokslinėse konferencijose, padarydamas pranešimus apie K. Markso istorijos sampratą, pažinimo vertybių pagrindimą H. Rikerto filosofijoje, Vakarų filosofijos antro pologizmo ištakas ir kt.

    Tačiau švietėjiška veikla pareikalavo daugiau laiko, negu jo buvo būtina disertacijai parengti, o paskui rašyti ją nebebuvo prasmės: prasidėjo „dainuojanti revoliucija“.

    Be to, maniau Nepriklausomoj Lietuvoj habilitaciją būsiant išvaduotą nuo didžiosios dalies sąlyginumų, gal net pripažįstamą už darbų visumos kokybę. Deja, „ne tau, Martynai, mėlynas dangus!“ Dabar elgčiausi kitaip jau vien dėl tų, kuriems kokioj nors viešumoj mane reikia apibūdinti pagal socialinį statusą: signataras? – tai kad Signataras yra kitas, vienas ir vienintelis, o signatarais bando vadintis trokštantieji ordinų!

    Aspirantūros metais (1968–1973, metus buvau paėmęs akademinių atostogų, kad galėčiau visai atsidėti „Problemų“ leidimui) dalyvavau Ramuvos vasaros ekspedicijose iki buvo „prispaustas“ jos vadovas J. Trinkūnas.

    19641972 m. įvairiuose žurnaluose paskelbiau keliolika apsakymų, kuriuos surinkau Rašytojų sąjungos leidžiamai „Pirmajai knygai“. Kai mano „Ėjimas“ ir trečią kartą buvo atmestas kaip „nacionalistinis“, gaišti laiko bejėgėms diskusijoms nebetekau jokio noro.

    Kitų darbų metai

    Išardžiusi „Problemų“ redakciją Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija nusprendė „komandiruoti“ mane į LTSR Ministrų Tarybą padėjėjo prašiusiai L. Diržinskaitei, Ministro Pirmininko pavaduotojai. Sunkiai, tačiau apsisprendžiau „pažiūrėti, kas daro socializmą“. 19751980 metus laikau specifiniu įkalinimu. Dalį įspūdžių cikle publikacijų jau Nepriklausomybės metais paskelbiau „Lietuvos ryto“ laikraštyje, pavadinęs juos „Pilkieji rūmai, arba kas dėjosi anuo metu po dešine Lenino ranka“.

    1980 m. vasario 16 d. (užfiksuota 18 d.) savo paties pastangomis buvau paleistas ir savo paties pastangomis įsidarbinau „Minties“ leidykloje. Čia vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju dirbau iki to meto, kai Sąjūdžio rekomenduotas 1989 m. buvau išrinktas į LTSR Aukščiausiąją Tarybą.

    „Minties“ leidykla buvo antrasis šviesus gyvenimo tarpsnis. Dirbau be atokvėpio. Per porą metų parengiau nacionalinės leidybos schemą (ją pavadinimu „Nacionalinės leidybos sistemos metmenys“ aprašiau „XXVII knygos mėgėjų metraščio“ III tome, 2004).

    Ją kuriant ir paskui jau su jos pagalba tvarkant „Minties“ darbą, pavyko beveik užbaigti filosofijos leidinių sistemą, teisės, ekonomikos, kultūros ir meno leidinių visumų konstravimą. Kaip pavyzdžius galiu pažymėti jau minėtos „Filosofijos istorijos chrestomatijos“ išleidimą, filosofijos klasikos seriją „Iš filosofijos palikimo“ (30 tomų), „Iš Lietuvos filosofijos palikimo“ (leidžiama ir dabar), „Etikos etiudų“, „Estetinės kultūros“, „Filosofijos istorijos etiudų“ tęstinių leidinių leidimą, daugiašakių populiarizacinių „Filosofijos skaitinių“ seriją ir pan.

    Pradėta leisti „Lietuvos teisės paminklai“, „Iš Lietuvos ekonominės minties palikimo“, „Raštijos paminklai“ (Herodotas, Karlailis, Pačatantra), „Esė“ (Hesė, Morua, Čestertonas), monografijų serija „Civilizacijos metmenys“, žymiausių Lietuvos fotografų autoriniai albumai ir t. t. Daugybė pradmenų, įdiegtų per tą dešimtmetį „Minties“ leidykloje, buvo perimta ir tęsiama Lietuvos leidyboje iki šiol.

    „Mintyje“ skelbiamas lietuvių filosofijos palikimas, „Pradai“, o vėliau „Margi raštai“ nepamainomo filosofinės literatūros organizatoriaus ir redaktoriaus A. Rybelio rūpesčiu perleido dalį pasaulio filosofijos palikimo jau pagal šiuolaikinius kriterijus. Autoriniai fotografų darbai nepalyginamai aukštesniu poligrafijos lygiu leidžiami įvairiose vaizdikos leidyklose. Ilgą laiką nė neabejojau, kad savo darbinę biografiją baigsiu kaip knygų leidėjas.

    1985 metų pavasarį su manim atsitiko štai kas. Mokslų akademijos didžiojoje salėje vyko „kultūros fronto žmonių pasitarimas“, kuriame dalyvavo „svečias iš Maskvos“. Kadangi jis nemokėjo lietuviškai, pirmininkaujantis paprašė salės leidimo pereiti prie rusų kalbos. „Ar galėsi gyventi taikoj su savim?“ paklausė kažkas viduj, aš atsikėliau, nuėjau į tribūną ir pirmininkaujančiam pasakiau, kad teisingiausia būtų, jeigu svečiui būtų duotas vertėjas, o mes galėtume bendrauti lietuvių kalba. Nebeatsimenu, berods buvo kalbama vis dėlto rusiškai. Kitą dieną leidykla šušėjo, o aš dvi valandas buvau auklėjamas Knygų leidybos komitete. “Pasekmės“ buvo tokios, kad „Knygos bičiulių draugija“ ėmė kviestis į išvykas po Lietuvą ir mes aplankėm visus didesnius Lietuvos miestus, o apie 1987 metus Panevėžyje J. Vaičekauskienės dėka dirbome beveik pastoviai. Susitikimai Panevėžio teatre buvo anšlaginiai.

    1987 m. vasarai baigiantis su A. Tytmonu iš Klaipėdos surengėm pirmąjį Tomo Mano seminarą Nidoje. Jis veikė dar ir Nepriklausomybės metais, kol renginį perėmė kiti, pavadindami Tomo Mano festivaliu. Seminare per keletą metų buvo perskaityta po keliolika pranešimų, išleistos pranešimų tezės.

    Analogiškas seminaras, tik orientuotas į etninę problematiką, su V. Umbraso pagalba buvo įkurtas Rumšiškėse, kuriame mano „atviros Lietuvos“ koncepcijai pirmąsyk oponavo A. Patackas.

    1987 m., vykdami namo iš Nidos su B. Genzeliu ir B. Kuzmicku sutarėm steigti panašų seminarą Vilniuje. Spalio mėnesį B. Genzelis jį ir sukvietė. Gruodį „Žinijos“ salė jau sunkiai talpino žmones. 1988 m. kovo mėn. LKP CK sprendimu mūsų seminaras buvo uždarytas. Mus priglaudė Dailininkų sąjunga. Čia balandžio 20 d. A. Juozaitis perskaitė pirmąjį viešą politinį pranešimą.

    Visą žiemą ir pavasarį organizavau Tilto gatvės kraštinio namo gynybą. Griovimą pavyko sustabdyti, o paskui – ir pasiekti jo atstatymo. Apie 1998 metus bandyta namą dar kartą suniokoti pristatant papildomą aukštą. Ir tam pavyko pasipriešinti.

    Paminklosauginių batalijų įkarštį buvusiuose Pionierių rūmuose 1988 m. pavasarį įkūrėme Vilnijos draugiją, kur dar spėjo susirinkti senieji lenkų okupacijos laikų vilniečiai – Razmukas, R. Mackonis, I. Šimelionis, A. Vengris ir kiti. Į paminklosaugininkų gretas plūdo jaunimas – N. Puteikis, G. Songaila (suorganizavęs „Talkos klubą“). Pirmajame paminklosaugininkų suvažiavime buvau išrinktas pirmininku.

    Persitvarkymo sąjūdžio aušroje

    1988 m. birželio 2 d. Verkių rūmuose dalyvavau diskusijoje „Ar įveiksime biurokratizmą“ – ten sutarėm rytojaus dieną rinktis Mokslų Akademijoje ir kurti judėjimą persitvarkymui remti. Tai ir buvo padaryta, įkuriant Lietuvos persitvarkymo sąjūdį.

    Sąjūdžio istorija žinoma. Jo vyksmą iki Steigiamojo suvažiavimo esu nuosekliai aprašęs knygoje „Kelias į Nepriklausomybę“ (2010). Dalyvavau Sąjūdžio įviešinimo derybose su LKP CK, Rašiau pirmuosius dokumentus, straipsnius, daviau „lojalumo paliudijimo“ interviu. Buvau Įstatų ir Bendrosios programos, Švietimo programos redakcinės grupės narys. Dariau pagrindinį pranešimą Steigiamajame suvažiavime, vadovavau visų trijų dešimčių rezoliucijų priėmimui. Rinkimuose į Sąjūdžio seimo tarybą surinkau daugiausia balsų, tačiau pirmininku paskelbtas nebuvau: vadovavimas Sąjūdžiui buvo numatytas kitam.

    19881990 metais iki Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo svarbiausi darbai: „Atgimimo“ laikraščio įsteigimas ir vadovavimas jam (laikraštis leidžiamas ir dabar); darbas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu nuo 1989 m. rudens, kartu su J. Marcinkevičium, K. Motieka ir Z. Vaišvila vedant Valstybinės kalbos ir Pilietybės, Rinkimų ir kitų Sąjūdžio inicijuotų įstatymų priėmimą; darbas TSRS liaudies deputatų suvažiavimo darbe; darbas LTSR AT Prezidiume rengiant Nepriklausomybės atkūrimo programą (buvau vienas iš 5 komisijos pirmininkų kartu su J. Marcinkevičium, A. Žukausku, K. Motieka ir A. Brazausku), kuria, deja, nepasinaudota.

    Iš visuomeninių akcijų svarbiausia buvo tuometinio okupacinio saugumo komiteto (KGB) blokavimas, archyvų naikinimo paviešinimas AT ir saugojimo organizavimas. Nežinojau, kad to nereikia niekam!

    Rinkimuose į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, kuri buvo pervadinta į Lietuvos Respublikos AT, o dar vėliau – į Atkuriamąjį Seimą, laimėjau .... proc. 49 Rėkyvos apygardos (Šiaulių miestas) balsų.

    Buvau pasiūlytas į Aukščiausiosios Tarybos pirmininkus kartu su A. Brazausku, K. Motieka, V. Landsbergiu. Sąjūdžio deputatų vienybės labui atsisakiau. Nors Sąjūdžio prezidiumas rekomendavo, į pavaduotojus nebuvau pasiūlytas.

    1990 m. kovo 17 d. buvau paskirtas LR Ministrų Pirmininko pavaduotoju.

    Nepriklausomybės išvakarėse dalyvavau redaguojant Nepriklausomybės Akto tekstą, Laikinąjį pagrindinį įstatymą ir kitus valstybės atkūrimo tekstus.

    Visą Sąjūdžio laikotarpį dirbau kaip Baltijos Tarybos Lietuvos delegacijos narys, pastoviai važinėdamas į Estiją arba Latviją.

    Darbo Vyriausybėje barai buvo teisė, gynyba, kultūra ir regioninės problemos. Kartu su visu kabinetu du kartus per dieną vykstančiuose posėdžiuose sprendėm blokados įveikimo problemas. Buvau Gynybos vadovybės narys, Derybų su TSRS delegacijos narys ir Darbo grupės vadovas. Vėliau, jau grįžus į parlamentą, buvau ir Derybų su Rusija delegacijos narys, kompensacijų už okupacijos padarytus nuostolius kariuomenei ir gamtinei aplinkai grupių vadovas (parengta Lietuvos kariuomenės sunaikinimo kompensavimo studija ir žalos aplinkai kompensavimo metodika). Daugiausia laiko teko skirti tautinių mažumų problemoms. Vadovavau Valstybinei komisijai Rytų Lietuvos problemoms spręsti, vėliau – Regioninių problemų komisijai. Pavyko izoliuoti „raudonuosius lenkus“ nuo Maskvos, o Rytų Prūsijos (Kaliningrado) rusus patraukti Lietuvos pusėn (pastaroji tendencija išlieka ir šiandien, lenkai, deja, pakrypo Varšuvon).

    Darbas Seime

    Po Vyriausybės atsistatydinimo grįžęs į parlamentą dalyvavau Centro frakcijos veikloje iki to momento, kai išryškėjo socialdemokratų socializmas. Tada subūriau grupę parlamentarų (G. Ramonas, P. Vaitiekūnas, M. Laurinkus, A. Januška, S. Kašauskas, K. Motieka, E. Bičkauskas ir kiti) ir įkūrėme Lietuvos centro judėjimą, paskui tapusį „Lietuvos centro sąjunga“, kuri susijungė su liberalais, o aš 2003 metais atkūriau „Lietuvos centro partiją“. Dabar ją esu paleidęs savarankiškam gyvenimui. Esu jos Garbės pirmininkas.

    Svarbiausi Aukščiausiosios Tarybos darbai yra Lietuvos Konstitucijos teksto parengimas ir sąlygų konstitucijai priimti organizavimas. Jeigu nebūtume kategoriškai priešinęs autoritariniam variantui, šiandien „prezidento su nepakankamomis galiomis“ problemos neturėtume.

    Dvi 19922000 metų kadencijos Seime (abu kartus buvau išrinktas vienmandatėse apygardose) – nuolatinis įstatymų diskutavimas, Lietuvai vis giliau klimpstant į privatizacijos godulius, užsienio kapitalo diktatą ir korupciją.

    Mano tuometinį buvimą Seime pateisina darbas Derybų su Rusija valstybinėje delegacijoje, kurios dėka buvo pasiekta, kad okupacinė kariuomenė iš Lietuvos išvesta anksčiau, negu iš Vokietijos – 1993 m. rugpjūčio 31 d. Antras didelis darbas, pradėtas „sukilimo“ prieš A. Šleževičiaus korupcinius „penkis procentus“ (dabar už kokio nors finansavimo skyrimą reikalaujama 10 proc. ir daugiau), yra Nacionalinių tyrimų biuro (NTB) įstatymo sukūrimas. Sumažinus NTB galias ir pervardinus į Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) įstatymą Specialiųjų tyrimų tarnyba buvo įkurta prie Vidaus reikalų ministerijos. Vėliau jai suteiktas savarankiškumas.

    Kiti du darbai – Nacionalinio saugumo koncepcijos ir Visuomenės informavimo įstatymų konceptualinių nuostatų suformulavimas ir įstatymų projektų parengimas bei jų priėmimas Seime.

    19962000 metų Seime kurį laiką buvau Seimo Pirmininko pavaduotoju. Partijai pralaimėjus 2000-jų Seimo rinkimus iš Lietuvos centro partijos pirmininko posto atsistatydinau.

    Visuomenės aktyvumo skatinimas

    Nuo to laiko užsiėmiau visuomenės aktyvumo skatinimu, dalyvaudamas įvairių visuomeninių organizacijų kūrimesi ir veikloje. Dalyvavau steigiant „Pilietinių organizacijų forumą“, „Nacionalinę tautinę tarybą“, „Lietuvių tautinį centrą“, atgaivinant „Lietuvos kultūros kongresą“ (1990) ir plėtojant jo veiklą vėliau.

    Esu Signatarų klubo narys, Iniciatyvinės grupės klubo narys, Pirmosios vyriausybės klubo narys, XXVII knygos bičiulių draugijos narys, Savasties klubo narys, Kaimo išlikimo tarybos pirmininkas, Lietuvos valstybės atkūrimo istorijos tyrimo ir atmintinų datų paminėjimo komisijos narys, Tautos namų santaros narys.

    Kūrybinis palikimas

    Daugiausiai laiko skiriu rašymui. Esu išleidęs 18 knygų (sąrašas – atskirai), parengęs spaudai 20012002 m. Vilniaus pedagoginiame universitete skaitytų paskaitų santraukų „Civilizacijos ribos“, atnaujintą filosofijos istoriją jaunimui, apybraižą apie Sąjūdį „Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įsikūrimas“ bei straipsnių rinkinį apie Sąjūdžio istoriją ir jos šiandienines refleksijas, etnologinį rankraštį „Sodyba“ ir kt. Spaudoje yra 19901992 metų dienoraščių tomas „Aušros raudoniai“. Baigiu parengti 19641968 metų dienoraščius apie „Kultūros barų“ kūrimo peripetijas.

    Dirbu prie svarbiausio savo gyvenimo darbo – „Didžioji lietuvių revoliucija“. Leonardas da Vinčis nevilties momentais savo „Užrašuose“ sakė: popieriai, popieriai, vien tiktai popieriai! Galima pagalvoti, kad po mirties vien tik popieriai ir teliks.

    Nuo 1955 metų rašau dienoraštį, kurio šiandien apie 15 000 kompiuterinių puslapių. Nuo 1956 metų rašau filosofines pastabas, kurių apžvalginį rinkinį „Supratimai“ išleidau 2007 metais.

    Gyvenimas neleido susitelkti vientisiems veikalams. „Supratimų“ pastabos tiesiog iškentėtos. Visais požiūriais. Man jos – ne tik popieriai.

    Nuo 1956 metų fotografuoju. Lietuvoje daug suvokusiųjų fotoaparato kerus. Nerungtyniauju įžvalgomis su niekuo. Savo foto aparatais tebandžiau fiksuoti per Lietuvą einantį laiką. Lietuvą man tekusioje jos trukmėje. Kai ką esu publikavęs. Pamažu klostau dėmesio ne tik man vertas akimirkas.

    Nuo 1986 metų darau audio įrašus. Mano užfiksuoti garsai turės nenykstančią vertę, jei juostos nespės išsimagnetinti, kol rasiu suinteresuotuosius jas suskaitmeninti arba perrašyti. Apie dešifravimą nesvajoju.

    Esu sukaupęs didelius „Kultūros barų“, „Problemų“, LTSR Ministrų Tarybos, „Minties“ leidyklos, „Atgimimo“, Sąjūdžio, LR Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės, Seimų, Baltijos Tarybos ir Baltijos Asamblėjos, Derybų delegacijų, Centro partijos, įvairių visuomeninių organizacijų archyvus, kuriuos maloniai sutiko priglausti Šiaulių apskrities archyvas. Jam tuos dokumentus pamažu ir rengiu.

    Ką daryti su didele lituanistikos biblioteka – kol kas nežinau. Taigi, kol kas kai kas lieka ir „už popierių“.

    Pabaigai – apie patį sunkiausią darbą, kuris dirbamas visą gyvenimą, o gal nesibaigia ir po jo: išsaugoti sielą. Tą daiktą, kurį atsineši ateidamas ir nusineši išeidamas. Nežinau, kas tai. Žinau, kad be jo nebūna buvimo, kad iš jo kyla tai, ką vadinam dvasia. Išsaugoti sielą – tai jos niekam neatiduoti, neparduoti, neužstatyti, nepamesti. Nes iš jos, iš to gyvasties šaltinio per sąžinę ir skleidžias dvasia. Kad ir į kokius kompromisus sąžinę įvaro išorinių daiktiškumų spaudimas, tik išlaikydamas save sieloje išsilaikai pats. Kai suspurda sąžinė, žinai, kad esi.

    Darbai – tam tikros išpirkos už kompromisus. Gal atsiprašymai. Nežinau, ką gera padariau, ką kam bloga. Žinau, kad dirbau sąžiningai.

    P.S.

    P.S. Dabar, kai jau aiškūs kvalifikaciniai rėmai (ne už darbų visumą, o už pastarųjų 5–7 metų darbus), pretendavimas į premiją, mano galva, galėtų būti apibūdinamas taip: už valstybės gyvenimo kroniką, kurią sudaro ciklas „Istorija karštomis pėdomis. 1990–2004“ (septynios knygos, išleistos 2001–2008 metais) ir ciklas „Lietuvos gyvenimas Europos Sąjungoje. Faktai ir mąstymai. 2004–2009“ (keturios knygos, išleistos 2005–2010 metais).

    Valstybės gyvenimo kronikos niekas daugiau nerašo, mano viskas fiksuojama neatvėsus faktams, su datomis ir šaltiniais, tad šiuo požiūriu gali būti kalbama apie metraščių tradicijos tąsą mūsų dienomis, o tų kronikų ar metraščių turinio vertė laikui einant tikrai nesumenks.

    Manau, kad autoriaus pažiūros, kurios vieniems priimtinos, kitiems – ne, neturėtų uždengti žanro šiandieninėje lietuvių raštijoje išskirtinumo, darbo apimties (Kronika per visas 11 knygų apima 20 pastarųjų Lietuvos Respublikos metų) bei darbų skelbimo intensyvumo (2007 m. – 3 knygos, 2008 m. – 3 knygos).

    Be tų dviejų Kronikų ciklų, per pastaruosius penketą metų paskelbti du tomai 19871992 metų dienoraščių („Žvaigždės blėsta auštant“, 2007, Vaga ir „Aušros raudoniai“, 2010, Rašytojų Sąjungos leidykla) bei penkias dešimtis metų aprėpiantis metafizinių pastabų rinkinys „Supratimai“ (2007, Naujoji Romuva).

    Šaltiniai

    Biografinis puslapis


    Autorius: Romualdas Ozolas

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Edvinas Giedrimas – autorius ir redaktorius – 100% (+29850-83=29767 wiki spaudos ženklai).