Ruandos istorija

Viktorijos ežero valstybės
Bantų migracijos, Ureve kultūra
Batembuzi dinastija
Kitaros imperija
Nilotų migracija
Karalystės:
Bunjoras, Buganda, Toras, Busoga, Ankolė, Ruanda, Burundis, Karagvė, Kiamutvara
Kolonijos:
Vokietijos Rytų Afrika, Britų Rytų Afrika, Uganda, Ruanda, Burundis
Nepriklausomybė:
Uganda, Ruanda, Burundis, Kenija, Tanzanija

Šis straipsnis aprašo Ruandos istoriją.

Ankstyvoji istorija

Spėjama, kad seniausi Ruandos gyventojai buvo pigmėjai tva, kurie dabar Ruandoje sudaro apie 1 % visų gyventojų. Tva išstūmė dabartinių hutų protėviai.

Istorikai nesutaria dėl tutsių imigracijos dydžio ir svarbos. Paprastai tutsiai vaizduojami kaip pavieniai gyvulininkyste besiverčiantys žmonės atvykę iš rytų Afrikos. Tačiau dabartiniai šios migracijos tyrinėjimai nėra galutiniai. Kolonijiniai XX a. pr. mokslininkai buvo greiti sutikti su šia migracijos versija, nes ji patvirtino jų rasistines teorijas. Pasak jų, karingieji tutsiai į dabartinę Ruandos teritoriją atkeliavo XIV–XV a. ir nukariavo hutus. Jie sudarė valstybines bei karinės struktūras ir engė bei išnaudojo žemdirbyste besiverčiančius hutus. Dabartiniai tyrinėjimai labiau koncentruojasi į daugelį kultūrinių bei genetinių panašumų tarp hutų ir tutsių. Daugelis tyrinėtojų mano, kad vaizduotieji skirtumai buvo labai perdėti. Jie pastebi, kad abi grupės gyvena toje pačioje vietovėj, kalba ta pačia kalba, tuokiasi tarpusavyje ir turi daug kultūrinių panašumų. Tradiciškai skirtumai tarp šių dviejų grupių buvo labiau darbiniai (hutai vertėsi žemdirbyste, o tutsiai gyvulininkyste) nei etniniai.

Apskritai, tutsiai yra šalies elitas, tačiau yra žinoma daug atvejų, kai asmenys ar šeimos pakeisdavo savo grupę. Tai sustiprina idėją, kad tutsiai ir hutai yra klasės ar kastos, o ne gentys ar etninės grupės, kaip paprastai vaizduoja masinės informacijos priemonės.

Kolonizacija

Skirtingai nei didžiosios Afrikos dalies, Ruandos ir Didžiųjų ežerų regiono likimas nebuvo nuspręstas Berlyno konferencijoje 1884 m. Šis regionas buvo padalintas 1890 m. pagal Heligolando-Zanzibaro sutartį. Vokietijos imperijos protektoratui atiteko Ruanda ir Burundis. Pagal šią sutartį, mainais į Heligolando salą Vokietija atsisakė visų pretenzijų į Ugandą. Prastas žemėlapis, nurodytas šioje sutartyje, leido Belgijai reikšti pretenzijas į vakarinę šalies dalį ir, po kelių pasienio susirėmimų, galutinės kolonijos sienos nebuvo nustatytos iki 1900 m.

Nepriklausomybė

1959 m. hutų sukilimas prieš tutsių valdžią padarė didelę įtaką Ruandos politiniam gyvenimui. Apie 150 000 tutsių buvo ištremti į kaimynines šalis Burundį ir Ugandą. Šalyje likę tutsiai neturėjo jokių galimybių dalyvauti šalies valdyme. 1962 m. Ruanda tapo nepriklausoma respublika, valdoma hutų lyderių. 1963 m. dešimt tūkstančių anksčiau pabėgusių tutsių mėgino susigrąžinti prarastą valdžią. Tačiau šis mėginimas buvo žiauriai numalšintas. Kruviname pilietiniame kare buvo nužudyta daugybė tutsių. Šalyje pasilikusių tutsių skerdynės tęsėsi dar ne vienerius metus.