Rumunijos ekonomika

Apžvalga

Prieš II-ąjį pasaulinį karą Rumunijoje vyravo žemės ūkis. 1948 metais atėję į valdžią komunistai perėmė į savo rankas beveik visus ekonomikos aspektus ir įgyvendinę keletą penkmečio planų, pavertė Rumuniją industrine valstybe. Jiems valdant Rumunijos ekonomika gana sparčiai augo, tačiau apie 1980 m. patyrė nuosmūkį – trūko plataus vartojimo prekių, stipriai pablogėjo aplinkos būklė. 1989 m. nuvertus komunistų valdžią, Rumunijos ekonomika faktiškai žlugo. Naujoji vyriausybė, kurioje dominavo buvę komunistai, 1990 metų pradžioje padėjo pirmuosius žingsnius reformuojant Rumunijos ekonomiką. Šiuos žingsnius sudarė nacionalinės valiutos devalvacija, valstybinių subsidijų nutraukimas plataus vartojimo prekėms bei kai kurių valstybinių įmonių privatizavimas.

Labiausiai Rumunijos ekonomika buvo nusmukusi 1990 metų pradžioje. Gegužę Jonas Iljeskus laimėjo pirmuosius laisvus nuo Antrojo Pasaulinio karo rinkimus šalyje. Pereidama link laisvos rinkos ekonomikos, valdžia nutraukė subsidijas, lėja buvo devalvuota, o kainoms leista laisvai svyruoti. Pramoninis eksportas krito, daugėjo streikų ir protestų, kol valdžia sutiko atidėti kainų liberalizacijos programą. Emigrantai toliau išvykdavo iš šalies, o 1990 metų gruodį ir 1991-ųjų metų sausį vyko demonstracijos prieš vyriausybę, ypač Timšoaroje ir Bukarešte.

Nepaisant prekybos profsąjungos protestų prieš smarkiai kylančius pragyvenimo kaštus ir nedarbo lygį (daugiau nei 1 mln.), 1991 metų balandį prasidėjo antroji kainų liberalizavimo stadija. Tuo pat metu tam, kad patenkintų Tarptautinio Valiutos Fondo reikalavimus dėl paskolos, buvo 72 kartus devalvuota lėja. Rugpjūčio mėnesį Iljeskus pasirašė įstatymą, kuriuo leidžiama privatizuoti visas valstybines įmones, išskyrus tiekiančias komunalines paslaugas. Tų metų lapkritį lėja tapo laisvai konvertuojama šalies viduje. Kainos išaugo 400 kartų, šimtai tūkstančių šalies gyventojų dirbo trumpalaikius darbus. BVP per 1991 m. nukrito iki 12 kartų.

Po keleto nuosmukio metų 1993 metais bendras vidaus produktas (BVP) išaugo 1 %. 1994 metų gegužę Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF) suteikė Rumunijai 700 milijonų JAV dolerių paskolą, kuri iki 1995 metų padėjo sumažinti šalies infliacijos lygį. Nors privatus sektorius Rumunijoje sparčiai plėtėsi, ypač aptarnavimo sferoje, tačiau didžioji šalies sunkiosios pramonės dalis vis dar buvo valstybės rankose. Tai kėlė nerimą tarptautiniams kreditoriams, todėl TVF atidėjo kitas paskolas, o tai atbaidė užsienio investuotojus.

1990-ųjų metų birželio mėnesį Rumunijos parlamentas patvirtino masinės privatizacijos programą, kurios tikslas buvo į privačias rankas perduoti daugiau nei 2000 kompanijų. Dėl lėtai vykstančių ekonomikos reformų 1996 metais TVF paskolos Rumunijai nebuvo atnaujintos, o užsienio investicijos buvo nežymios. 1997 m. Rumunijos vyriausybė pažadėjo vykdyti griežtas reformas ir TVF atsižvelgdamas į tai skyrė šaliai 430 milijonų JAV dolerių paskolą. Tačiau vyriausybei, prieš privatizacijai vėl užstringant, tepasisekė sureguliuoti nuolat kylančias kainas. 1998 metų sausį TVF vėl užšaldė paskolų išmokas Rumunijai. Dauguma kompanijų išliko valstybės rankose iki 1999-ųjų pabaigos. Šiuo metu Rumunija yra TVF, bei Europos Rekonstrukcijų ir Plėtros Banko (ERPB) narė. 1993 metų gegužę įsigaliojo Laisvos prekybos sutartis su Europos Laisvos Prekybos Asociacija.

Darbo jėga

Bedarbystė buvo didelė problema Rumunijoje nuo pat Komunizmo žlugimo 1989 m. Po komunistų valdžios žlugimo buvo liberalizuoti įstatymai, reglamentuojantys profsąjungų veiklą, o tai 1990 metų pradžioje sukėlė darbininkų bruzdėjimą, kuris buvo ypač juntamas kalnakasių tarpe. Maždaug 22 % darbuotojų priklauso vienai iš daugelio naujų profesinių sąjungų Rumunijoje. Didžiausia tokia organizacija yra Nacionalinė Rumunijos laisvų profesinių sąjungų konfederacija (arba CNSLR-Fratia), kuri buvo įkurta 1993 metais. 2000 m. 10,8 % gyventojų sudarė bedarbiai. 42 % darbuotojų dirba žemės, miškų ar žuvininkystės ūkyje, 28 % dirba gamybos, kalnakasybos arba statybų pramonėje ir 31 % aptarnavimo sferoje.

Žemės ūkis

Pasėliai bei sodai užima apie 43 % Rumunijos žemės. 1980-ųjų metų viduryje daugiau nei 80 % ūkių Rumunijoje priklausė valstybei arba kolūkiams; kolektyviniuose ūkiuose darbininkai gaudavo atlyginimą, ūkio produktų bei dalį ūkio pelno. Dėl komunistų valdžios išskirtinio dėmesio pramonės augimui, buvo apleistas žemės ūkio vystymas, į ji nebuvo investuojama. Dėl šios priežasties 1980 metais atsirado maisto stygius. Nuvertus komunistinį režimą, naujoji Rumunijos valdžia ėmė naikinti kolektyvinius ūkius, žemę paskirstydama individualiems ūkininkams. Nors valstybiniai ūkiai nebuvo išardyti, tačiau žemdirbiams, kurių žemė buvo prijungta prie valstybinių ūkių, buvo kompensuota. Iki 1994 metų apie 46 % dirbamos žemės buvo sugrąžinta tikriesiems savininkams ar jų įpėdiniams, o iki 1995 metų daugiau nei trys ketvirtadaliai Rumunijos dirbamos žemės buvo privatizuota. 1992 metais dėl ilgalaikės sausros stipriai sumažėjo žemės ūkio produkcijos išeiga, tačiau jau kitais metais žemės ūkis ganėtinai atsigavo. 1990 metų pradžioje Rumunija daugiausia augino grūdines kultūras: kukurūzus, kviečius, miežius ir rugius, bulves, vynuoges, bei cukrinius runkelius. Daugiausiai buvo auginami galvijai, kiaulės, avys, arkliai ir naminiai paukščiai. Reikšmingą vaidmenį Rumunijos žemės ūkyje turi vyno pramonė.

Miškininkystė ir žuvininkystė

Miškai, kurie dengia 28 % Rumunijos bendro ploto, yra valstybės nuosavybė. Šalies miškas yra pagrindas medienos, popieriaus ir baldų pramonei vystytis. Juodoji jūra bei Dunojaus delta yra žinomi dėl didelio kiekio sugaunamų eršketų. Rumunija taip pat imasi didelių žvejybos operacijų Atlanto vandenyne.

Kasyba

Nafta yra svarbiausia gamtinė iškasena Rumunijoje, o Ploiesti miestas yra naftos pramonės centras. Tačiau naftos gavyba mažėja dėl nuolat mažėjančių išteklių. Svarbūs nauji telkiniai buvo rasti Juodojoje jūroje 1980 metais, tačiau naftos klodai išlieka nedideli. Dideliais kiekiais išgaunamos gamtinės dujos. Kitos gamtinės iškasenos yra lignitas (rausvosios anglys), akmens anglys, geležies rūda, boksitas, varis, švinas ir cinkas.

Gamyba

Komunistų valdymo metais, Rumunijos lyderiai vykdė sparčios industrializacijos politiką, didelį dėmesį skirdami sunkiosios pramonės vystymui, ypač mašinų ir chemijos pramonei; mažiau dėmesio buvo skiriama plataus vartojimo prekėms. 1990 metų pradžioje pagrindiniai Rumunijos gaminiai buvo mašinos, chemikalai, cementas ir kitos statybinės medžiagos, geležis ir plienas, medienos produktai, maisto pusfabrikačiai, tekstilės gaminiai ir drabužiai bei avalynė. Daugelio pramonės šakų, o ypač geležies ir plieno, vystymą stabdo elektros ir žaliavos trūkumas.

Energija

Šiluminių elektrinių jėgainės, naudojančios naftą, dujas bei anglį kaip kurą, pagamina 63 % elektros Rumunijoje, tuo tarpu likusi elektros energija daugiausia gaunami iš hidroelektrinių. Šalis turi dvi pajėgias hidroelektrinės, kurios yra eksploatuojamos drauge su Serbija prie siauro Geležinių Vartų tarpeklio Dunojuje. 1996 metais Cernavodoje atidaryta atominė elektrinė.

Turizmas ir užsienio prekyba

Turizmas Rumunijoje smarkiai išsiplėtė, po komunistinio režimo žlugimo. Labiausia turistus masina Karpatų kalnai, Dunojaus deltos regionas ir Juodosios jūros kurortai bei paplūdimiai. Komunistinio valdymo pradžioje Rumunijos užsienio prekyba vyko beveik vien tik su TSRS ir kitomis komunistinėmis valstybėmis. Tačiau 1960 metais prekybos suvaržymas buvo kiek sumažintas ir Rumunija ėmė plėtoti santykius su Vakarų šalimis. 2000 metais eksportas siekė 10,4 mlrd. JAV dolerių, o importas 13,1 mlrd. JAV dolerių. Didžiąją eksporto dalį sudaro metalai ir metalo produktai, naudingųjų iškasenų produktai, tekstilės gaminiai ir elektros mašinos bei įrengimai. Daugiausia importuojama naudingųjų iškasenų, įvairių mašinų bei įrengimų, tekstilės gaminių ir žemės ūkio produktų. Svarbiausi Rumunijos eksportuojamų prekių pirkėjai yra Vokietija, Italija, Prancūzija, Turkija, Nyderlandai, ir Kinija. Pagrindiniai importuotojai – Vokietija, Italija, Rusija, Prancūzija, JAV ir Egiptas. Daugiausia kapitalo į Rumunijos rinką investuoja tokios šalys kaip Nyderlandai, Vokietija, Italija, Prancūzija, bei JAV.

Valiuta ir bankininkystė

Rumunijos piniginis vienetas yra lėja, ją sudaro 100 banių. Lėja buvo devalvuota 1990-ųjų spalį, tačiau nuo 1991-ųjų jos vertę lemia atvira rinka. 1990 metais 1 JAV doleris kainavo apie 22 lėjas; iki 2001-ųjų šių valiutų santykis vidutiniškai buvo 29,061 lėjos už 1 JAV dolerį. Valiutą į apyvartą leidžia Valstybinis Rumunijos bankas, įkurtas 1880 metais. Jis taip pat atsakingas už monetarinę politiką bei visų valstybinių įmonių finansines operacijas. Nuo 1990-ųjų metų buvo įkurta daug privačių bankų. 1995 m. birželį Bukarešte atidaryta Rumunijos fondų birža.