Ruponių pradinė mokykla
Ruponių pradinė mokykla | |
Gyvenvietė: | Ruponiai |
Ruponių pradinė mokykla – dieninė, pradinio mokymosi bendrojo lavinimo mokykla, veikusi Ruponiuose (dabar Pakruojo rajone).
Istorija
Ziniūnų pradžios mokykla
Žmonės vadindavo dvaru. Apie 2 km, už Ruponių. Pradinėje mokykloje įvairiais metais dirbo mokytojai: S.Freibergienė, K. Šeperauskienė, K. Olšauskienė. Vėliau mokyklą pervadino į Gedžiūnų, po to atidarė mokyklą Ruponiuose.
Ziniūnų pradžios mokykla buvo Poželų dvare (Juozas Požela)
Ruponių pradinė mokykla
Nuotraukoje mano pirmoji mokytoja Kazimiera Olšauskienė švenčia savo 70-metį. Užrašyta: 1979.I. 28. Vadinasi, mokytoja buvo gimusi 1909 m. Deja, labai mažai apie ją težinau. Ji yra mokiusi ir gerokai už mane vyresnius, taigi Ruponių kaimo pradinėje mokykloje turbūt dirbo daugiau, nei 2 dešimtmečius. Buvau viena iš paskutiniųjų jos mokinių, paskutiniųjų ketvirtokų. Mokslo metai baigėsi turbūt 1971 m. gegužės 24 d. Visi žinojom, kad mokyklą uždaro.Ką kalbėjom klasėje, neprisimenu, po visko buvom susiruošę į Linkuvą fotografuotis. Įsiminiau mokytojos žodžius sporto aikštelėje: „Jūs dar turėsit kitus mokytojus, aš kitų mokinių - jau ne“. Labai greitai mokytoja išsikėlė į Druskininkus. Žinau, kur senosiose Druskininkų kapinėse jos kapas. Aplankydavau ją jau būdama studentė, be abejo, ji pasakojo šį tą apie save, bet neužsirašiau. Prisimenu tik, kad mokslams skolinosi pinigų iš kunigo, o, pradėjusi dirbti, skolą grąžino. Nuėjusi į 5 klasę miestelio vidurinėje, aš nesijaučiau kvailesnė už tenykščius vaikus ir pažymiai nesuprastėjo. O mūsų pradinė buvo senoviška: didelis ištremto ūkininko Jono Brazdžiūno namas kaimo viduryje, viename jo gale gyvena mokytoja su vyru, kitame – mokykla. Bandau prisiminti: iš koridoriaus tiesiai – į salę, ten šokdavom „Bitute pilkoji“, būdavo papuošta eglutė, gal ir sportuodavom, neprisimenu. Gal salėje, o gal viename iš mokytojos kambarių žiemą, per ilgąją pertrauką, iš didelio indo mokytojos vyras pilstydavo mums arbatą. Vieną žiemą gaudavom ir po pusę didelio pakelio sausainių (tarsi kolūkis nupirko). Šiaip – pradinukams keturios pamokos, mokykla čia pat, neišalkdavom, mamos įdėdavo sumuštinį ar tų pačių sausainių. Į dešinę iš koridoriaus – klasė, kurioje kartu mokėsi visi: ir pirmokai, ir ketvirtokai. Turbūt užteko dviejų suolų eilių. Suolai juodi, atlenkiamom lentutėm, su duobute rašalinei ir įduba pieštukui ar plunksnakočiui. Kas buvo ar nebuvo pakabinta ant sienų, neprisimenu. Tarsi žemėlapis, bet ar jo vieno užteko? Ir iš klasės, ir iš salės galima įeiti į biblioteką-pionierių kambarį. Toji biblioteka – didelė knygų spinta; kas kambary pionieriška, neprisimenu. Mokyklos varpelis buvo ne metafora, o tikras varpelis, kuriuo mokytoja, stovėdama ant laiptukų, sukviesdavo mus į klasę, švarius gražius ar suplukusius besiaučiant, purvinus ar snieguotus. Mokytojai ir tėvai - tie žmonės, už kuriuos esu nuoširdžiai dėkinga likimui. |
1952-1956 m. mokiausi Ruponių kaimo pradinėje mokykloje. Namas buvo ilgas, su veranda (gonku). Kitame namo gale gyveno mokytojos šeima: vyras (buvo ūkvedys, kūreno pečius ir viską tvarkė), du sūnūs (Algis ir Henrikas). Algis tuo metu dar mokėsi kartu su mumis mokykloje. Mokytoja man neatrodė sena, bet buvo labai griežta: jei jos sūnus nusikalsdavo, tai ir už ausies papešdavo... Prieš mokyklą kieme buvo didelis pastatas, gal sandėlys ar klėtis. Dar atokiau kieme - tvartas. Toliau nuo gatvės - sodas. Buvo pasakyta prie obelų nelįsti, neskinti obuolių. Galima pasiimti tik nukritusį. Labai norėjosi slyvų, nes namuose jų neturėjom, tai, anksčiau atėję į pamokas, lėkdavom patikrinti, ar nėra nukritusių slyvų. Papurtyti medžio neleisdavo. Mokytojos visi mokiniai klausė. Klasėje buvo didelė, gal 1 m. ilgio liniuotė. Mokytoja dažnai stovėdavo, į ją pasirėmusi. Tada, jei kurį mokinį pabardavo ar ką pakeltu tonu kuriam pasakydavo, visiems labai baisiai ta liniuotė atrodė. Suolų buvo dvi eilės. Visų keturių klasių mokiniai sėdėjo grupėmis. Per muzikos pamoką mokinės Liumaitė ir Šeiningaitė labai gražiai dainuodavo dainą „Jei ne auksinės vasaros“ (http://dainutekstai.lt/r2964/aidas-giniotis-jei-ne-auksines-vasaros-partizanu-daina.html). Ši melodija ir žodžiai paliko gilų įspūdį. Baigiant 4 klasę, teko laikyti egzaminus. Su dviračiais važiavome į kitą mokyklą, gal į Gataučius. Ten ir laikėme tuos egzaminus. Atėjęs į Linkuvos vidurinę, jaučiausi nedrąsiai, bet žinios visai nesiskyrė nuo linkuvių penktokų. |
Mokiniai baigę Ruponių pradinę mokyklą
- Donata Mitaitė, vėliau Linkuvos gimnazijos 54 laida
- Valentinas Mitė, vėliau Linkuvos gimnazijos 52 laida
- Angelė Janužytė, vėliau Linkuvos gimnazijos 42 laida
- Danutė Elena Janužytė, vėliau Linkuvos gimnazijos 40 laida
- Zenonas Stanevičius, vėliau Linkuvos gimnazijos 39 laida
- Alfonsas Stanevičius, vėliau Linkuvos gimnazijos 34 laida
- Juozapas Balčiūnas 1942, vėliau Linkuvos gimnazijos 45 laida
Nuotraukos
Antroje eilėje mokytoja Kazimiera Olšauskienė, dešinėje pirmoje eilėje Valerija Garnienė, viršuje vyras A.Garnys
Sigitas Alenčikas, Roma Mockūnaite, Kristina Stankevičiūte, Virgina Jarašiunaite, Vilma Jarašiūnaite, mokytoja, Vilmantas Mockūnas, Rolandas Mockūnas, Vaidotas Jurgelionis, Algimantas Žukauskas, Kęstutis Sabalis, Rita Garnytė, Arvydas Bitėnas, Rimantas Jarašiūnas, Valentas Stančiauskas, Danguole Jurgelionytė, Gintautas Jesiūnas, Lina Žukauskaitė, Donata Mitaitė, Irena Narvydaitė, Vytautas Brazdžiūnas.1970 m.