Sėlių kalba

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sėlių kalba
Kalbama: -
Kalbančiųjų skaičius: išnykusi
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: -
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

Indeuropiečių
 baltų

Rašto sistemos:
Oficialus statusas
Oficiali kalba: -
Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1: -
ISO 639-2: bat
ISO 639-3: sxl

Sėlių kalba yra baltų kalba, kuria iki XV a. kalbėjo sėliai. Sėlių kalba buvo paplitusi dabartinėje pietryčių Latvijoje ir šiaurės rytų Lietuvos dalyje, vadinamojoje Sėloje (apie Biržus, Kupiškį, Rokiškį, Zarasus, sėlių riba siekė Salaką, Tauragnus, Uteną, Svėdasus, Pasvalį, Saločius ir dabartinės Latvijos pietryčiuos (padauguviu bemaž ligi Rygos). Būta sėlių ir dešiniajame Dauguvos krante – tai rodo dabartinių aukšzemiekų tarmės sėliškųjų patarmių arealas. Kairiajame Dauguvos krante, kaip matyti iš metraščių, svarbus sėlių centras buvęs Sėlpilis. Rašto paminklų sėliai nepaliko, todėl apie jų kalbą, išnykusią apie XIVXV a., sprendžiama iš tos pačios rūšies šaltinių, kaip ir apie žiemgalių ar kuršių kalbas.

Manoma, kad sėliai, kaip ir kuršiai, buvo išlaikę sveikus an, en, in, un dvigarsius, tačiau minkštuosius k, g, priešingai negu dalis žiemgalių, buvo pavertę į c, dz. Vietoje š, ž jie taip pat tarę s, z. Tai rodo sėliškos kilmės ežerų pavadinimai: Zirnajai, Zalvas, kurių atitikmenys kitur tariami su ž: Žirnajai, Želva, taip pat Zarasų miesto vardas, kuris kilęs iš sėliško bendrinio žodžio ezaras ar azarasežeras, nukritus žodžio pradžios balsiui.

Nuorodos

Taip pat skaitykite


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: