Saiga
| Saiga tatarica | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Saiga (Saiga tatarica) | ||||||||||||||||
| Apsaugos būklė | ||||||||||||||||
 Grėsmingai nykstantys (IUCN 3.1), [1] | ||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| Mokslinis pavadinimas | ||||||||||||||||
| Saiga tatarica Linnaeus, 1766 |
Šis straipsnis apie antilopę. Apie šautuvą skaitykite straipsnyje Saiga (šautuvas)
Saiga (lot. Saiga tatarica, angl. Saiga Antelope) – porakanopių (Artiodactyla) būrio, dykaraginių (Bovidae) šeimos žinduolis. Saigos gyvena Vidurio Azijos stepėse nedidelėje Rusijos teritorijoje, Mongolijoje ir Kinijoje.
Saigos aukštis 60 – 80 centimetrų, kūno ilgis 100 – 145 centimetrai, svoris – 20 – 50 kilogramų.
XVII amžiuje į vakarų pusę jos buvo paplitusios iki Karpatų. XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje saigos buvo beišnykstančios dėl besaikės medžioklės. Kinijoje žmonės ilgą laiką manė, jog tarytum gintariniai patinų ragai turi gydomųjų savybių, todėl masiškai medžiojo saigas, kol jų beveik neliko. Nuo 1919 metų jos saugomos. Šiandien šių gyvūnų populiacija išaugo iki 1,3 milijono, tačiau jie paplitę palyginti nedidelėje teritorijoje.
Gyvenimo būdas
Nuo kitų dykaragių saigos skiriasi tik joms būdinga didele nosimi (veikiančia kaip efektyvus filtras dulkėms sulaikyti), labai panašia į trumpą straublį. Jos laikosi didelėmis bandomis, nuo kelių šimtų iki tūkstančio gyvūnų ir nuolat klajoja ieškodamos maisto. Gyvūnai juda maždaug 6 kilometrų per valandą greičiu ir per dieną nukeliauja apie 50 kilometrų. Dažniausiai saigos neskubėdamos vaikštinėja ir dairosi tinkamo maisto, tačiau išgąsdintos puola bėgti dideliu greičiu, nekreipdamos dėmesio į jokias kliūtis. Jeigu netikėtai pasikeičia oras, jos tuoj pat traukia į saugesnes vietas. Saigos gali išvystyti iki 60 kilometrų per valandą greitį.
Artėjant žiemai saigos traukia į pietus ieškoti vešlesnių ganyklų. Rudeninių migracijų metu būriai nukeliauja nuo 250 iki 400 kilometrų. Pavasario pradžioje iš žiemos ganyklų pirmi sugrįžta patinai. Truputį vėliau atkeliauja patelės su jaunikliais.
Maistas
Vasarą, žiemą ir migruodamos saigos maitinasi žolėmis, daugiamečiais augalais ir žemaūgiais krūmais. Saigos minta ir nuodingais arba nemalonaus skonio augalais, kurių neėda kiti žolėdžiai. Ėsdamos sultingus lapus saigos gauna pakankamai skysčių. Jos gali ilgą laiką ištverti negėrusios, tad saigoms labai retai tenka ieškoti vandens. Vasarą gyvūnai didesnę dienos dalį ilsisi, ganosi tik švintant ir saulei leidžiantis. Žiemą saigoms tenka ieškoti maisto visą dieną.
Dauginimasis
Saigos pradeda poruotis gruodį. Kiekvienas patinas surenka haremą, kuriame būna 4 –6, kartais net 15 – 20 patelių. Tarp patinų vyksta nuožmios kovos dėl patelių. Jie kaunasi iki mirties. Patinai būna taip užsiėmę patelių viliojimu ir poravimusi, kad net neėda. Todėl pasibaigus tuoktuvėms jie būna labai nusilpę ir išsekę, kai kurie žūsta. Likę gyvi prisijungia prie savo haremo arba susiburia į atskiras grupes. Prieš pat gimdymą patelės grįžta į vasaros ganyklas. Jos susiranda pačias atokiausias stepės vieteles, apaugusias neaukšta žole, iš kurių gerai matosi besiartinantys priešai. Trys iš keturių patelių susilaukia dviejų jauniklių. Labai retai saigos atsiveda vieną arba tris jauniklius. Tuoj po gimimo jaunikliai stojasi ant kojų ir gali bėgioti, tačiau pirmomis gyvenimo dienomis jie mieliau guli ant plikos žemės, kurios spalva beveik tokia pati kaip ir jų kailis. Gulinčius jauniklius sunku patebėti net už kelių žingsnių. Motinos palieka jauniklius ir traukia ieškoti maisto. Jos dažnai grįžta pas jauniklius, kad pamaitintų pienu. Po 8 – 10 dienų patelės su jaunikliais prisijungia prie bandos. Vikiteka
Šaltiniai
- ↑ "IUCN Red List - Saiga tatarica." IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2011-10-27.
| ||||||