Saliamonas Banaitis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Saliamonas Banaitis
Saliamonas Banaitis.jpg

Gimė 1866 m. liepos 15 d.
Rusija Vaitiekupiai, Sintautų valsčius, Rusijos imperija
Mirė 1933 m. gegužės 4 d. (66 m.)
Lietuva Kaunas

Motina Eva Liuver
Sutuoktinis(-ė) Marijona Pranaitytė-Banaitienė

Veikla
spaustuvininkas, leidėjas, visuomenės veikėjas

Vikiteka Saliamonas BanaitisVikiteka
Saliamonas Banaitis, Valstybės Tarybos narys.
Lietuvos albumas, 1921 m.
Namas Kauno senamiestyje, kuriame veikė Banaičio spaustuvė

Saliamonas Banaitis (1866 m. liepos 15 d. Vaitiekupiuose, Sintautų valsčius, Šakių apskritis – 1933 m. gegužės 4 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse) – spaustuvininkas, leidėjas, signataras.

Turinys

Kilmė ir šeima

Tėvai – ūkininkai Ieva Liover ir Simonas Banaičiai.

Ieva Liover dalyvavo 1863 m. sukilime, buvo Sintautų parapijos sukilėlių būrio narė. Jos tėvai, prancūzų kilmės persikėlėliai, gyveno Rytų Prūsijoje, Pilkalnio (vok. Landkreis Pillkallen) apskrities Briedžių kaime, bet dėl nesutarimo su vietine vokiečių valdžia 1830 m. persikėlė į Lietuvą ir nusipirko ūkį Padraustinės kaime, Šilgalių valsčiuje.

Simonas – suvalkietis ūkininkas. Būsimo signataro protėviai iš tėvo pusės galėjo persikelti iš Rytų Prūsijos, kur Banaičių pavardė buvo paplitusi. Būdamas vos trejų, neteko tėvo. Našlaičiai liko keturi vaikai: dvi seserys ir du broliai.

Šeima – ... m. vedė Marijoną Pranaitytę (1872–1931), kunigo Justino Boneventūro Pranaičio seserį.

Vaikai – Salomėja Banaitytė (nuo ... m. Nasvytienė, 1892–1971); – Justinas Saliamonas Banaitis (1894–1948); – Kazimieras Viktoras Banaitis (1896–1963); – Bronius Banaitis (1898–1967); – Vytautas Banaitis (1900–1980).

Išsilavinimas

Mokytis Saliamonas pradėjo kaime prie „daraktorių“ - skaityti iš maldaknygių ir elementorių“. Saliamonas trejus metus mokėsi Sintautų pradžios mokykloje, o 1879 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją, kuri buvo įkurta 1867 m. Prie lietuviškos veiklos gimnazijoje svariai prisidėjo ir S. Banaitis, ragino moksleivius domėtis Lietuvos istorija, priešintis brukamai kirilicai. Jis mokėsi vienoje klasėje ir net sėdėjo viename suole su būsimuoju Lietuvos prezidentu K. Griniumi.

1883 m. baigęs trečią gimnazijos klasę, Saliamonas buvo priverstas nutraukti mokslus, nes mirus broliui reikėjo motinai padėti ūkio darbuose. Ūkis buvo didelis (apie 70 ha žemės). Tačiau būti vien ūkininku jis netroško, nors mylėjo žemę ir ūkininkavimo neapleido visą gyvenimą.

S. Banaitis nuo jaunų dienų savo tėviškėje aktyviai darbavosi kaip ūkininkas, vėliau ir kaip verslininkas, tačiau nuolat jautė, kad jam trūksta žinių praktinei veiklai plėtoti. Jau būdamas 34 metų amžiaus ir turėdamas penkis vaikus, jis nesidrovėjo pasikviesti gerokai jaunesnius kraštiečius – Peterburge besimokiusį poetą, žmonos sesers Julijos Pranaitytės sužadėtinį P. Vaičaitį ir Seinų seminarijos klieriką Feliksą Martišių, paprašęs rengti jį gimnazijos baigimo egzaminams.

P. Vaičaičio patartas, 1900 m. S. Banaitis įstojo į buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge. 1902 m. juos sėkmingai baigė, grįžo į Lietuvą ir įsidarbino Roko Šliūpo įsteigtame kooperatyve „Nemunas“.

Jau senatvėje, 1926 m., turėdamas 60 metų Saliamonas Banaitis įstojo į Lietuvos universiteto Teisės fakultetą, bet studijų nebaigė.

Lietuvybės keliu

Būdamas vos septyniolikos, Saliamonas jau platino pirmą lietuvišką laikraštį „Aušra“ (kurią užsisakinėdavo ir skaitydavo jo motina) ir knygnešių atgabentas lietuviškas knygas, kurias išvežiodavo po gretimus kaimus. S. Banaičio namai Vaitiekupiuose vienu metu buvo tapę tarpine stotimi į Prūsiją ir iš Prūsijos keliaujantiems knygnešiams ir žymiems lietuvių visuomenės veikėjams.

Saliamonas anksti pajuto turįs verslininko gyslelę – įsteigė krautuves Sintautuose, Griškabūdyje ir Lukšiuose. 1886 m. jis susipažino su žymiu aušrininku ir spaustuvininku Martynu Jankumi ir jo paskatintas įstojo į Mažojoje Lietuvoje veikusią „Birutės“ draugiją.

Nuo 1888 m. S. Banaičiui didelę įtaką darė Vincas Kudirka, kuris skatino dar aktyviau darbuotis skleidžiant lietuvybės idėjas. Anot S. Banaičio, jie abudu „pradėję varyti tautinio atgimimo propagandą kaimuose“. 1889 m. sausį vokiečių policijos persekiojamas iš Tilžės atvyko žinomas to meto lietuvių publicistas ir knygnešys Juozas Adomaitis-Šernas, kuris Vaitiekupių ūkyje gyveno iki pavasario.

1890 m. jis padėjo laikraščių „Varpas“ ir „Ūkininkas“ redakcijoms tvarkyti jų administracinius ir redakcinius reikalus.

Nuvykęs į Varšuvą pas Nobelio firmos prekybos įmonių filialo vadovą ir būsimą Nepriklausomybės Akto signatarą Joną Smilgevičių, nusipirko centrifugą, separatorių ir grįžęs savo tėviškėje bandė modernizuoti pieno ūkį, į šią veiklą įtraukti vietinius valstiečius. Nors pelno tai neatnešė, nes nesulaukė deramo konservatyvių ūkininkų pritarimo, matome siekį visur, kur tik galima, skleisti naujoves. Martynas Yčas savo prisiminimuose Banaitį vadino pirmuoju Lietuvos kooperatininku ir pienininkystės pradininku.

Lietuviško rašto skleidėjas

Bene pati reikšmingiausia S. Banaičio veiklos sritis buvo jo įkurta pirma lietuviška spaustuvė Kaune.

1904 m. iš gimtinės jis persikėlė į Kauną, dirbo kooperatyve „Nemunas“, bendradarbiavo savaitraštyje „Žvaigždė“. Dažnai lankydavosi Ragainės ir Tilžės spaustuvėse, kaupė žinias apie jų įrengimą ir darbą.

1905 m. vasarą jis kreipėsi į carinės Rusijos švietimo ministrą su prašymu leisti Kaune atidaryti lietuvišką spaustuvę. Leidimas buvo gautas ir tų pačių metų rudenį Banaičio spaustuvė pradėjo darbą, o 1906 m. pradžioje išėjo pirmosios knygos.

Tai buvo pirmoji spaustuvė mieste, kurioje panaikinus spaudos draudimą buvo spausdinami periodiniai leidiniai ir knygos lietuviškais rašmenimis.

Kad išlaikytų spaustuvę ir jos darbuotojams sumokėtų algas, S. Banaitis užstatė savo ūkį Vaitiekupiuose. Atsižvelgiant į to meto aplinkybes, carinę spaudos cenzūrą, tai buvo drąsus žingsnis. Dar mokydamasis Peterburge, jis susipažino su poligrafijos technika, tad pats dažnai ėjo ir raidžių rinkėjo, ir korektoriaus pareigas.

Iš Peterburgo jis įsigijo pirmą ją ranka sukamą su dideliu smagračiu spausdinimo mašiną „König und Bauer“, taip pat ir šriftus. 1914 m. spaustuvė jau turėjo keturias spausdinimo mašinas ir vieną rinkimo mašiną, joje dirbo daugiau nei 30 darbininkų, buvo spausdinama dešimties pavadinimų laikraščių ir daug knygų.

Siekdanas šviesti kaimo žmones S. Banaitis 1910 m. savo lėšomis 75 tūkst. egzempliorių tiražu išleido sodiečiams skirtą kalendorių, kuris kainavo vos tris kapeikas.

19051914 m. šį spaustuvė išspausdino ir savo lėšomis išleido 300 knygų ir brošiūrų, kurių tiražas siekė 1 mln. 300 tūkst. egzemplioriųbei ir 1,7 mln. egz. laikraščių. Daugiausia spausdino Šv. Kazimiero draugijos leidžiamas knygas ir periodinius leidinius.

Spaustuvėje buvo spausdinama tiems laikams daug vertingų leidinių, pvz., „Nedėldienio skaitymas“, „Ateitis“, „Vienybė“, „Pavasaris“, „Viensėdis“, „Garnys“, „Lietuvaitė“, išleista kun. Antano Aleknos Lietuvos istorija, Trumpas lietuvių kalbos vadovėlis ir kt. Daug vietos buvo skiriama religinės ir blaivybės literatūros leidybai.

S. Banaičio spaustuvė pradėjo spausdinti kun. Juozapo Skvirecko iš lotynų kalbos išverstą Šventą jį Raštą. Jo spausdinimą užbaigė S. Banaičio spaustuvės perėmėja – „Šviesos“ spaustuvė. Spaustuvėje leidiniai buvo spausdinami pigesne kaina nei kitose Kauno spaustuvėse.

Tiesa, kokybe buvo kiek nusileista, tačiau viską atpirkdavo dideli tiražai. Anot nepriklausomos Lietuvos teisininko ir Kauno viceburmistro J. Pikčilingio, S. Banaičio spaustuvė buvo lyg lietuvybės tvirtovė Kaune. Kaip jis rašė, „kai beveik visa inteligentija buvo ištremta ar pati išvažiavo į Rusiją, S. Banaitis, sąmoningai likęs Kaune, buvo budrioje lietuvių reikalų sargyboje“.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, spausdino slaptus atsišaukimus, nukreiptus prieš vokiečių okupaciją.

19151917 m. lietuvių, lenkų ir vokiečių kalba leido laikraštį „Kauno žinios“.

1918 m. lapkričio 1 d. perdavė spaustuvę Šv. Kazimiero draugijai. S. Banaičio spaustuvės veiklos tesėja – spaustuvė „Šviesa“.

Kultūrinio gyvenimo organizatorius

Aplink S. Banaitį bei jo spaustuvę sukosi ir Kauno lietuvių kultūrinis gyvenimas. Jis organizuodavo teatro vaidinimus – šioje srityje bendradarbiavo su lietuvių ateitininkų studentų draugija „Rūta“.

Plataus atgarsio to meto lietuvių spaudoje sulaukė 1914 m. sausio 6 d. parodytas spektaklis pagal Liudvikos Didžiulienės-Žmonos komediją „Lietuvaitė“, kuriame vaidino „Rūtos“ studentai.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, spaustuvės darbą reikėjo priderinti prie naujų, gerokai pasunkėjusių sąlygų. Okupacinei vokiečių valdžiai davus leidimą, 1915 m. vasarą S. Banaitis ėmė leisti laikraštį „Kauno žinios“ trimis – lietuvių, lenkų ir vokiečių – kalbomis. Tačiau išėjo tik keli jo numeriai.

Iš prigimties muzikalus (amžiaus pradžioje vienu metu dainavo „Dainos“ draugijos chore), S. Banaitis suorganizavo kanklininkų ansamblį, kuriame grojo spaustuvės darbuotojai. Sunkiai gavus iš vokiečių valdžios leidimą surengti kanklių muzikos koncertą Kauno miesto teatre ir šį sumanymą sėkmingai įgyvendinus, S. Banaičio globojami kanklininkai buvo pakviesti koncertuoti Karaliaučiuje rengiamoje Lietuvos ūkio parodoje. Apie kanklininkų ansamblio koncertą palankiai atsiliepė ir vokiečių spauda.

Jau nepriklausomoje Lietuvoje, 1925 m., šio ansamblio pagrindu buvo įkurta Lietuvos kanklininkų draugija. S. Banaitis draugijai perleido kanklininkų ansamblio naudotus instrumentus.

Mokyklų organizatorius

1915 m. rudenį S. Banaitis talkino steigiant Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrių Kaune, buvo vienas iš jo vadovų.

Rugsėjį mieste pradėjo veikti pirmoji lietuviška gimnazija. Po sunkių derybų su vokiečiais S. Banaitis išsirūpino leidimą pirmajai lietuviškai Kauno „Saulės“ gimnazijai kurti. Gimnaziją įsteigė kaip privatus asmuo.

Įsteigė 12 pradžios mokyklų, kurias pats inspektavo, rūpinosi patalpomis ir mokytojais.

Vienas iš buhalterijos kursų, išlaikomų jo šeimos lėšomis, steigėjų, pats dėstė kursų lankytojams.

Pradžioje gimnaziją finansavo Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, vėliau mokyklos rėmimą perėmė „Saulės“ draugija, kurios vardu ši gimnazija ir buvo pavadinta.

Be gimnazijos, Kaune Banaičio dar buvo įsteigtos ir sėkmingai veikė dvylika pradžios mokyklų, kurias jis pats inspektavo.

Taip pat jo dėka buvo organizuojami gimnazijos vakariniai kursai suaugusiems.

Valstybės kūrėjas

S. Banaitis dalyvavo 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje vykusiame Didžiajame Vilniaus Seime. Su J. Basanavičiumi ir kitais lietuvių visuomenės veikėjais įsijungė į Draugiją lietuvių kalbos teisėms Lietuvos bažnyčiose ginti, buvo jos valdybos narys.

1909 m. bendradarbiavo dienraštyje „Vilniaus žinios“.

1915 m. pabaigoje su kitais parašė „Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos konfederacijos atsišaukimą“, 1916 m. pradžioje – kunigaikštystės konstitucijos projektą (jie išspausdinti, išversti į užsienio kalbas, paskelbti Šveicarijos, JAV spaudoje).

1915 m. pabaigoje kartu su Aleksandru Dambrausku-Jakštu ir Jonu Kriaučiūnu parengė ir 1916 m. sausį paskelbė „Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos konfederacijos atsišaukimą“, kuriuo siekta atkurti Lietuvos valstybę ir įteisinti monarchinę santvarką. Projektas 800 egzempliorių tiražu atspausdintas S. Banaičio spaustuvėje, išplatintas Kaune, Suvalkijoje ir išvežtas platinti į Šveicariją bei Prancūziją.

1916 m. vasario mėnesį slaptame lietuvių susibūrime ragino paskelbti krašto nepriklausomybę vadovaujantis šiais dokumentais. Tačiau platesnio atgarsio šis dokumentas nesulaukė dėl tos paprastos priežasties, kad Europoje jau buvo monarchizmo saulėlydis.

S. Banaitis dalyvavo 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusioje Vilniaus konferencijoje ir iš 222 delegatų buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu.

Pasirašant 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybės atkūrimo aktą pagal abėcėlę turėjęs teisę pasirašyti pirmas, bet užleido šią garbingą vietą tautos patriarchui J. Basanavičiui.

Banaitis dar Organizacinio komiteto lietuvių suvažiavimui sušaukti susirinkimo 1917 m. rugpjūčio 2 d. posėdyje dėl taktikos Lietuvos nepriklausomybei pasiekti svarstė: „Kad Lietuva lieka [turi būti] nepriklausoma, tai aišku, bet ekonomija mes vis tiek turėsime rištis su vokiečiais. Politikos žvilgsniu mes galime jungtis su kitais. Kad būtų paskelbtas Lietuvos klausimas – reikia ko nors prisižadėti, kad Lietuva būtų išreklamuota, reikia kokiu nors būdu prisidėti prie vokiečių.“

Vykstant Nepriklausomybės kovoms 1919 m., S. Banaitis, tuo metu paskirtas Šakių apskrities viršininku, suorganizavo 120 savanorių būrį ir atvedė į Kauną, kur įjungė į Lietuvos kariuomenę.

1918 m. vienas iš Lietuvos prekybos ir pramonės banko steigėjų, jo valdybos narys. Vykstant kovoms dėl Lietuvos Nepriklausomybės, kaip vienas iš Prekybos ir pramonės banko kūrėjų, šio banko lėšomis rėmė Lietuvos kariuomenę.

Jis buvo vienas iš Valstybės Tarybos Apsaugos komisijos narių. Keturi jo sūnūs taip pat stojo į Lietuvos kariuomenės eiles ginti nepriklausomybės.

1920 m. grįžo į Kauną. Prisidėjo kuriant Lietuvos garlaivių bendrovę.

1919 m. įkūrė Lietuvos žemdirbių sąjungą.

19191923 m. leido ir redagavo sąjungos savaitraštį „Žemdirbių balsas“.

Jo pastangomis atidaryta Kauno užmiesčio autobusų stotis. Paskutiniais gyvenimo metais dirbo Kauno užmiesčio autobusų stoties viršininku.

Atminimo įamžinimas

  • 1996 m. sodybos vietoje Vaitiekupių kaime atidengtas paminklinis akmuo.
  • 1996 m. vasario 15 d. prie namo Kaune (Rotušės a. 23), kuriame leidėjas gyveno, atidengta memorialinė lenta su bareljefu (skulpt. Kazimieras Švažas, archit. Jonas Lukšė).
  • 1997 m. spalio 2 d. gatvė Romainiuose pavadinta S. Banaičio vardu.
  • 2001 m. išleistas pašto ženklas (dail. Jokūbas Zovė).

Literatūra

  • Vilius Užtupas. Saliamono Banaičio spaustuvė. – Vilnius, 1996. – 43 p. – ISBN 9986-425-19-0
  • Vilius Užtupas. Saliamonas Banaitis: spaustuvininkas, kultūros veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. – V.: VDA leidykla, 2002. – 319 p.: iliustr. – ISBN 9986-571-78-2

Nuorodos, šaltiniai

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: