Sambūrio Patirtis istorija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Albinas Jasiūnas - 1995 m. balandį pasibaigus mano darbinei kadencijai, būdamas pensininkas buvau išrinktas Lietuvos pensininkų sąjungos ,,Bočiai“ pirmininko pavaduotoju ir pensininkų reikalų Tarybos prie Socialinių reikalų ir darbo ministerijos nariu.

Turinys

Prologas

1999 m. buvo paskelbti ,,Pagyvenusių žmonių metais“.

1999 m. gegužės 31 dieną man paskambino Norvegijos ambasados darbuotoja ir pranešė, kad esu kviečiamas į Tarptautinę pagyvenusių žmonių konferenciją, kuri įvyks birželio 3–6 dienomis Oslo mieste, pakvietė birželio 1 d. atvykti į ambasadą informacijai. Nuvykus paaiškino, kad ambasada mano kelione pasirūpins, rytoj 8 val. ryto prie ,,Lietuvos” viešbučio lauks automobilis ir nuveš į Karmėlavos aerouostą iš kur lėktuvu skrisite į Palangą, iš Palangos į Oslą, ten pasitiks norvegai. Kartu vyks Sveikatos apsaugos ministro pavaduotoja ir du Socialinių reikalų ir darbo ministerijos darbuotojai.

Nuvykęs prie ,,Lietuvos“ viešbučio susipažinau su bendrakeleiviais. Automobiliu mus nuvežė į Karmėlavos aerouostą, prie mūsų prisijungė moteris iš Kauno. Kelionė vyko taip, kaip buvome informuoti. Oslo aerouoste pasitikę norvegai nuvežė ir apgyvendino konferencijų komplekso viešbutyje.

Birželio 3 d. prasidėjusiame konferencijos darbe dalyvavo 11 valstybių delegacijos: Skandinavijos ir Baltijos šalių, dvi Europos Sąjungos, Danijos, Rusijos ir Baltarusijos. Pranešimus iš gyvenimo patirties ir apie veiklą sulaukus garbaus amžiaus, įdomiai skaitė solidaus amžiaus pranešėjai, buvę ministrai ir aukšti pareigūnai. Pasisakęs Rusijos atstovas, pareiškė, kad išėjęs į pensiją tapo nebereikalingu, nurašytu.

Priešingai skambėjo norvegų pasisakymas: būdami pensininkais jie gyvena aktyvų gyvenimą, dirba Stortinge ir vyriausybėje patarėjais yra gerbiami, įsiklausoma jų nuomonės, buriasi į visuomenines pensininkų organizacijas, bendrauja. Baigdamas pareiškė ,,Norvegija šiandien yra tokia dėka pagyvenusių žmonių praeityje ir dabartyje“. Man kilo mintis ir Lietuvoje suburti pagyvenusius, gyvenimo patirtį turinčius žmones.

Įžanga

Grįžus iš konferencijos, mane paskatino parašyti apie konferencijos darbą. Straipsnį išspausdinus ,,Valstiečių laikraštyje“, paskambino iš Dotnuvos žemės ūkio akademijos, pakvietė atvažiuoti ir gyvu žodžiu papasakoti apie ką konferencijoje buvo kalbama. Akademijoje buvo susirinkusi grupė mokslininkų ir akademijos darbuotojų. Bendravome kelias valandas. Jie manęs paklausė ,,Kada pradėsiu rinkti kandidatus į pagyvenusių žmonių organizaciją? Mes jau turime savo kandidatą“. Aš sakau įdomu jį pamatyti. ,,Jis šalia Jūsų sėdi, Jonas Balžekas, biomedicinos mokslų daktaras “.

Jonas Balžekas gimė 1925 m. vasario 4 d. Nuotekų kaime, Pabaisko valsčiuje, ūkininkų šeimoje. Agronomas-bitininkas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras.

1939 m. baigė Lyduokių pradžios mokyklos 6 skyrius. 1945 m. Ukmergės gimnaziją, 1950 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos agronomijos fakultetą. 1950 m. Kauno sodininkystės ir daržininkystės technikumo dėstytojas, 1950-1953 m. LŽŪA aspirantas, 1953-1955 m. LŽŪA dėstytojas. 1954 m. apgynė ž. ū. mokslų kandidato disertaciją, 1955-1959 m. dirbo Radviliškio pelkių bandymo stotyje, 1959 m. Terespolio dvaro parke įkūrė bityną. 1959-1993 m. dirbo Žemdirbystės institute: 1959-1972 m. vyr mokslinis bendradarbis, 1972-1984 m. bitininkystės sektoriaus vedėjas, 1984 m. apgynė habilituoto ž. ū. mokslų daktaro disertaciją, 1977 m. LTSR nusipelnęs agronomas, 1984-1993 m. bitininkystės skyriaus vedėjas, 1959-1989 m. bitininkų sekcijos vadovas, 1989-1991 m. ir nuo 1994 m. Lietuvos bitininkų sąjungos Prezidentas.

Su žmona Milda išaugino tris sūnus: Joną - biomedicinos mokslų daktaras, Valentiną -inžinierius, gyvena JAV, Remigijų- Šiaulių teniso mokyklos direktorius ir dukrą Jolitą- filologė, gyvena JAV. Sulaukė 6 anūkų.
Gyvenimo moto: Bičių pavyzdžiu tarnauti žmonėms ir Tėvynei.

Pradžia

Dotnuvos mokslininkų parinkto kandidato Jono Balžeko pristatymas buvo galutinis impulsas mano sprendimui suburti grupę pensijinio amžiaus žinomų Lietuvos žmonių, intelektualų.

Organizacijos kūrimo principą nutariau paderinti su kolegomis, sužinoti valdžios atstovų nuomonę. Pradėjau nuo vyriausybės visuomeninių organizacijų skyriaus, kur vedėja dirbo mano pažįstama gydytoja. Kai jai papasakojau savo sumanymą, ji pareiškė ,,Albinai, be jokios abejonės geras sumanymas, skaičiau tavo straipsnį ,,Valstiečių laikraštyje“. Pirmas pritarimas yra.

Užėjęs į Seimą sutikau Seimo narį Vidmantą Žiemelį. Pakvietė į kabinetą ir kai jam papasakojau apie savo sumanymą, jis tarė: ,,Albinai, tik pirmyn“.

Aplankiau pažįstamą garsų advokatą Algimantą Dziegoraitį, papasakojau kokią organizaciją sumaniau sukurti ir kaip ji atrodys žiūrint teisininko akimis. Atidžiai išklausęs jis sako ,,Aš noriu būti šios organizacijos nariu“. Likau patenkintas sėkme.

Algimantas Dziegoraitis gimė 1939 m. Kaune. Advokatas, socialinių mokslų (teisės krypties) daktaras, docentas, teisėtyrininkas administratyvistas.

Baigęs Kauno VIII vidurinę mokyklą 1957-1962 m. studijavo Vilniaus universiteto teisės fakultete. 1962 m. advokatas, 1966-1969 m. Leningrado Teisės universiteto aspirantas, apgynė kandidato disertaciją, 1975 m. docentas. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto rengimo darbo grupės narys. Lietuvos teisininkų draugijos Tarybos narys, 1998 m. Mykolo Riomerio universiteto Administracinės teisės ir proceso katedros vedėjas. Vienas iš ,,Rotary” klubo atkūrėjų Lietuvoje ir jo valdybos narys. Lietuvos teisininkų draugijos Tarybos narys, Lietuvos Respublikos Prezidento Malonės komisijos narys. Paskelbė per 160 straipsnių teisinės valstybės kūrimo, konstitucinės, civilinės ir baudžiamosios teisės klausimais.

Knygos ,,Baudžiamoji politika Lietuvoje: dabartis ir perspektyvos” autorius, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Konstitucinio teismo, Referendumo, Advokatūros, Pilietybės, Švietimo, įstatymų bei kitų teisės aktų ir kelių knygų bendraautoris. Lietuvos mokslo Tarybos Mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų nostrifikavimo komisijos narys. Žurnalo ,,Lietuvos advokatūra” ir daugelio teisinių leidinių redkolegijų narys. Tarptautinės kalėjimų draugijos ,,Prison Fellowship International” Lietuvos skyriaus pirmininkas. Vilniaus advokatų Prezidentas. Privačios advokato kontoros savininkas.

Su žmona Regina išaugino sūnus: Vytenį - advokatas ir Vainių - istorikas.

Savivaldybės rūmuose mane užkalbino monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, su juo bendravome kuomet jis buvo arkikatedros klebonas, aš dirbau Vilniaus vicemeru. Monsinjoras pakvietė jį aplankyti šv. Mikalojaus bažnyčios klebonijoje. Apsilankius pas Monsinjorą ilgai šnekėjome apie žmonių gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje, tarpusavio santykius. Monsinjoras prisiminė kaip jis jaunas kunigas buvo pripažintas ,,ypatingai pavojingu nusikaltėliu“.

Jis atidžiai klausėsi pasakojimo apie mano sumanymą ir kai pasakiau, kad jau turiu du kandidatus, monsinjoras pareiškė: ,,Aš noriu būti trečias, jeigu tinku“. Monsinjoras pritarė, kad nariai bus įv. specialybių ir įv. įsitikinimų, juk Lietuvoje žmonės irgi įvairūs. Pritarė ir numatytam narių skaičiui. Aš jį paklausiau, kokį kandidatą galėtų pasiūlyti iš žinomų žmonių. Jis net negalvojęs pasakė profesoriaus Jono Kubiliaus pavardę, jį pažįstantis nuo Smetonos laikų, abu buvę ateitininkų vadovais, Jonas Kubilius Raseinių, o jis Biržų apskrityje.

Kazimieras Vasiliauskas (1922- 2001), gimė Vabalninko valsčiuje, Katališkių kaime. 1941 m. baigęs Biržų gimnaziją, apsisprendė tapti kunigu. Prasidėjus sovietinių okupantų represijoms norėjo pabėgti iš Lietuvos, pažįstamam žmogui padedant perėjo sieną su Vokietija, buvo areštuotas ir pateko į konclagerį. Prasidėjus karui įsidarbino sąskaitininku Karaliaučiaus pieninėje. Grįžęs į Lietuvą 1941 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1946 m. vyskupas Reinys įšventinęs jį kunigu paskyrė vikaru į Kaliesnikus, 1947 m. į Švenčionis, 1948 m. liepą jis vikaras Vilniuje, šv. Trejybės bažnyčioje ir Aušros vartų koplyčioje, po trijų savaičių Dubičiuose. Kulto reikalų įgaliotinis Bronius Pušinis nesutiko su vyskupo paskyrimu, grįžęs į Vilnių kunigavo šv. Kazimiero bažnyčioje. 1948 m. gruodžio mėn. pakiriamas į Rimšę, 1949 m. spalio 6 d. areštuojamas ir kaip ,,ypač pavojingas nusikaltėlis“ nuteisiamas 10 metų lagerio. Kalėjo Intos ir Vorkutos lageriuose, anglies kasyklose.

Išleistas į ,,laisvę“ saugumo persekiojamas 1956 paskiriamas vikaru į Švenčionis. 1958 m. vasarį skiriamas į Linkmenis, bet gavo įsakymą per 24 val. dingti iš Lietuvos. Norėdamas būti netoli tėvynės įsidarbino kroviku Daugpilio rajono kolūkyje ,,Udarnik“. Baigęs buhalterių kursus dirbo buhalteriu ,,Ždanovo“ kolūkyje. Išaiškėjus, kad jis kunigas tremtinys ir ,,ypač pavojingas nusikaltėlis“ iš darbo buvo atleistas. Įsidarbino Daugpilio lokomotyvų depe kroviku, vėliau elektriku. Baigė vairuotojų kursus, bet darbo negavo.

1968 m. spalio mėn. suteikiama teisė dirbti Lietuvoje, skiriamas Varėnos parapijos administratoriumi, Varėnos klebonu. 1975 m. liepą atvyksta dirbti vikaru adjutoriumi į Vilniaus šv. Rapolo bažnyčią. Apsigyveno bažnyčios palėpėje, kur jį aplankė disidentas akademikas Andriejus Sacharovas ir sakė: „Kai pamatai tiesą negali už ją nekovoti, ir tada jau nebesvarbu koks - laurų ar erškėčių - vainikas laukia“.

1988 m. lapkričio 29 d. K. Vasiliauskas paskiriamas komisijos nariu grąžinamai Vilniaus katedrai priimti, 1989 m. sausio 11 d. Vilniaus Arkikatedros Bazilikos klebonu.

1989 m. vasario 1 d. Popiežius Jonas Paulius II suteikia K. Vasiliauskui Monsinjoro – Popiežiaus Kapeliono – garbės vardą.

1993 m. liepą Monsinjoras paskiriamas atkurtos Vilniaus kunigų seminarijos rektoriumi, o 1995 m. rugpjūtį atleistas jo paties prašymu. 1997 m. balandį, po kelių jo prašymų atleidžiamas iš Arkikatedros Bazilikos klebono pareigų ir paskiriamas emeritu prie šv. Mikalojaus bažnyčios.

Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, suteikta Lietuvos Santarvės fondo premija, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Garbės nario vardas, Vilniaus miesto Tarybos sprendimu nominuotas Vilniaus miesto Garbės Piliečiu.

2009 m. liepos 6 d. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko vardas įamžintas ,,Vienybės medyje” tarp šimto iškiliausių Lietuvos žmonių nuo senovės iki XXI amžiaus.

Monsinjoro Credo: Šviesos yra ir tamsoje”. ,,Mes esame maža tauta, mums nereikia susiskaldymo, nereikia neapykantos, pavydo, keršto. Ištieskime ranką vieni kitiems, tegul tarp mūsų būna pasitikėjimas ir darna.

Kandidatų parinkimas

Toliau rinkdamas kandidatus konsultavausi su Monsinjoru Kazimieru Vasiliausku.

Į kuriamą organizaciją pakviečiau kolegas su kuriais buvome kartu Vilniaus miesto I - jo šaukimo Taryboje: gydytoją, med, m. dr doc Joną Stankų ir televizijos žurnalistę Nijolę Angelę Baužytę. Abu mielai sutiko.

Jonas Stankus

Jonas Stankus gimė 1927 m. Šeduvos valsčiuje Siderių kaime. Medicinos mokslų daktaras, docentas, aukščiausios kategorios akušeris-ginekologas, Lietuvos akušerių-ginekologų draugijos Garbės narys.

1945 m. baigė Šeduvos vidurinę mokyklą, 1950 m. Kauno universiteto Medicinos fakultetą, 1950-1952 m. Respublikinės akušerių mokyklos direktorius, 1952-1955 m. gydytojas Raudonojo kryžiaus ligoninėje, 1955-1965 m. Klaipėdos gimdymo namų skyriaus vedėjas, 1965-1996 m. dirbo Vilniaus universiteto gydytojų tobulinikosi fakultete. Tobulinosi: 1959 m. Leningrado Akušerijos ginekologijos institute, 1974 m. Greifsvaldo universiteto moterų klinikoje. 1990-1995 m. Vilniaus miesto pirmojo šaukimo Tarybos deputatas, 1994-2000 m. Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadas, 1995 m. priimtas į tarptautinį šv. Stanislovo ordiną (Londone) suteikiant kavalieriaus (Chevaler) titulą, 1998 m. pakeltas į riterius, 1998 m. išrinktas į tarptautinį saugumo ir taikos parlamentą (Palermo mieste, Italija) suteikiant diplomato statusą. Parašė septynias knygas ir 89 straipsnius medicinos klausimais. 2005 m. išleido prisiminimų knygą ,,Tarp dienoraščio eilučių“.

Jonas Stankus su žmona Danute išaugino sūnų Vidmantą – verslininkas, gyvena JAV ir dukrą Dalilą – medikė.

Nijolė Angelė Baužytė

Nijolė Angelė Baužytė gimė 1938 m. sausio 6 d. Pušaloto miestelyje, Pušaloto valsčiuje. Televizijos žurnalistė.

1954 m. baigė Panevėžio 2-ją vidurinę mokyklą, 1953-1954 m. mokėsi Juozo Miltinio teatro studijoje, 1955-1960 m. studijavo Vilniaus universitete, įgijo lituanistikos specialybę. Nuo 1960 dirba Valstybinėje televizijoje įv. pareigose: laidų redaktore, skyriaus vedėja, vyr. redaktoriaus pavaduotoja, žurnaliste. Sąjūdžio laikais rengė ,,Atgimimo bangą”. Sukūrė daug televizijos filmų, jau dešimt metų kuria populiarius videofilmus ,,Mūsų miesteliai”. Buvo 1- jo ir 2- jo šaukimo Sąjūdžio Seimo narė, 2- jo šaukimo Sąjūdžio Seimo Tarybos narė. Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 m. išrinkta Vilniaus miesto I- jo šaukimo Tarybos deputate (1990-1995 m.) Pirmoji St. Lozoraičio premijos laureate, apdovanota Sausio- 13 sios ir Lietuvos Nepriklausomybės 10- mečio medaliais. Už nuopelnus Lietuvai, 2004 m. vasario 16- ąją apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Nijolė išaugino sūnų Juozą – Vilniaus universiteto filosofijos fakulteto magistrantas, dirba Lietuvos pasienio Vilniaus rinktinėje.

Disidentas Petras Plumpa dirbo Vyriausybės patarėju religijos klausimais. Aplankiau Petrą jo kabinete Vyriausybės rūmuose, papasakojau apie kuriamą organizaciją ir pakviečiau prisijungti. Jis sutiko dalyvauti organizacijos veikloje.

Petras Plumpa

Petras Plumpa gimė 1939 m. Suvainiškio vienkiemyje, Pandėlio valsčiuje, Rokiškio apskr. 1946-1954 m. mokėsi Suvainiškio septynmetėje mokykloje, 1954-1956 m. dirbo Suvainiškio kolūkyje. 1954 m. įsijungė į moksleivių antisovietinę organizaciją. Nuo 1956 m. dirbo Šiaulių, Klaipėdos ir Kauno elektrinėse. 1958 m. vasario 16 d. ant Petrašiūnų elektrinės kamino iškėlė Lietuvos tautinę Trispalvę, kovo 14 d. areštuotas ir kartu su septyniais draugais nuteistas 7 metams. Kalėjo Mordovijos lageriuose, kur baigė vidurinę mokyklą, išmoko rusų ir latvių kalbas, pramoko lenkiškai, prancūziškai ir itališkai. 1965 m. grįžo į tėvynę. 1968 m. Kauno Žemprojekte nelegaliai rotaprintu daugino katekizmus ir Toto knygutę ,,Jaunuolio būdas”.

Nuo 1969 m. perėjo į nelegalų gyvenimą Pluiro pavarde ir užsiiminėjo nelegalios literatūros leidyba. Daugino Maceinos, Griniaus, Ylos knygas, Molotovo-Ribentropo pakto medžiagą ir iš Maskvos disidentų gautą literatūrą. Teikdavo informaciją leidiniui ,,Chronika tekuščich sobytij“, jiems perdavė Lietuvos katalikų memorandumą SNO Generaliniam sekretoriui K. Valdheimui su 17 000 parašų.

Su kun. Sigitu Tamkevičiumi 1972 m. pradėjo leisti ,,Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką”. 1973 m. buvo areštuotas ir nuteistas 8 metams. Kalėjo Permės srities lageriuose ir Čistopolio kalėjime. 1981 m. grįžo į Lietuvą ir iki 1989 m. dirbo Kulautuvos tuberkuliozinėje sanatorijoje. Parašė ir nelegaliai išplatino brošiūrą ,,Gelbėkime tėvynę ir save”.

Nuo 1989 m. rugsėjo mėn. žurnalo ,,Caritas” atsakingasis sekretorius. 1990 m. birželio– laikraščio mėn. ,,XXI amžius” redaktoriaus pavaduotojas. Nuo 1991 m. spalio Kauno miesto kultūros ir švietimo skyriaus inspektorius. Lietuvos Katalikų mokslo akademijos narys. 1992 m. rugpjučio mėn. Lietuvos Respublikos Saugumo tarnybos generalinis direktorius, 1993 m. sausio LR Vyriausybės patarėjas religijų klausimais. 2000 m. Teisės instituto leidiniui ,,Lietuvos Respublikos konstitucijos komentaras” parašė LR konstitucijos 40 ir 43 straipsnių išaiškinimus.

1999 m. už patriotinę veiklą apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.

Su žmona Aldona išaugino sūnus Tomą - darbininkas, Tadą - tarnautojas ir dukrą Teresę - medikė.

Jonas Kubilius

Apie Joną Kubilių sklandė įvairios kalbos, pasidomėjau buvusio politkalinio, metraštininko Albino Kentros nuomonės. Jis iškart pasakė ,,Jokios abejonės, tai geras žmogus“ ir pakomentavo: ,,Kai aš grįžęs iš lagerio pradėjau studijuoti universitete jis būdamas rektorius padėjo ne tik man, bet ir daugelio tremtinių vaikams“. Objektyviai Jono Kubiliaus asmenybę įvertino pasisakyme profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Po tokių atsiliepimų paskambinau prof. Jonui Kubiliui jo namų telefonu, prisistačiau ir pasakiau, kad noriu užeiti. Jis pasakė: ,,Laukiu“. Maloniai priėmė, papasakojau apie kuriamą organizaciją, kandidatų pavardes. Profesorius susidomėjo ir pakviestas prižadėjo atvykti į steigiamąjį susirinkimą.

Jonas Kubilius gimė 1921 m. Eržvilko valsčiaus Fermų kaime, ūkininkų Petro ir Petronelės Giedraitytės Kubilienės šeimoje. Lietuvos Mokslų akademijos tikrasis narys, profesorius, habilituotas mokslų daktaras.

1932 m. baigęs Rutkiškių pradžios mokyklą iki 1935 mokėsi Eržvilko progimnazijoje, vėliau Raseinių gimnazijoje, kurią baigęs1940 m. pradėjo studijuoti matematiką Vilniaus universitete. 1943 okupantams uždarius universitetą mokytojavo Eržvilko gimnazijoje. 1945 m. tęsė studijas ir baigęs 1948 m. išvyko į aspirantūrą Leningrade. 1951 m. apgynęs disertaciją grįžo į Vilnių ir dirbo Vilniaus universitete vyr. dėstytoju, docentu. Tačiau šie metai buvo nelaimingi jų šeimai: mire tėvas, brolį Juozą nuteisus 25 metams į lagerį, motiną ir brolį Antaną ištrėmė į Krasnojarsko kraštą, brolį Bronių pašalino iš Medicinos fakulteto, Vytautą iš laboranto pareigų. Jonas Kubilius neteko teisės dirbti universitete. Ant jo darbo knygelės viršelio užrašė darbo kodekso straipsnį ,,47 c ”. Išgelbėjo mokslinis laipsnis ir MA Prezidento akademiko Juozo Matulio rūpinimasis jaunais specialistais, kuris 1952 m. J. Kubilių priėmė į darbą mokslų akademijoje su teise dirbti antraeininku universitete. J. Kubilius parengė daktaro disertaciją, bet ideologai neleido jos ginti iki TSKP XX suvažiavimo. Disertaciją apgynė 1957 m. Maskvoje. 1958 m. suteiktas habilituoto daktaro ir profesoriaus vardas. 1958 m. liepos mėn. paskirtas Vilniaus universiteto rektorium ir šias pareigas ėjo 33 metus, iki 1991 m. sausio mėn, ilgiausiai, negu buvę rektoriai per visą universiteto istoriją.

Jam vadovaujant universitetas garsėjo kaip žymus lietuvybės centras, išaugo moksliniai kadrai, prasidėjo rimti moksliniai tyrimai. Profesorius specializavosi tikimybių teorijos ir matematinės statistikos, aritmetinių funkcijų reikšmių pasiskirstymo, analizinės ir tikimybinės skaičių teorijos srityse, sukūrė naują matematikos šaką – tikimybinę skaičių teoriją. Dideli jo nuopelnai išgarsinant universitetą jo 400 metų jubiliejaus proga. Rektoriaus J. Kubiliaus pastangomis universiteto jubiliejinis plakatas buvo spausdinamas Maskvoje – ir ne todėl, kad ten geresnė spausdinimo kokybė, bet kad apeiti sovietinės Lietuvos glavlitčikus, kurie nebūtų leidę spausdinti plakatą be visų sovietinių regalijų. Maskvoje plakatas buvo atspausdintas pagal užsakymą, vakarietiškai ,,Alma Mater Vilnensis 400”, be jokių ordinų pavadinimų ir Kapsuko vardo. Už Universiteto pastatų ansamblio, unikalaus architektūros paminklo išsaugojimą 1985 m. Universitetui, antrajam pasaulyje, įteiktas Europos aukso medalis.

1989 m. Jonas Kubilius buvo išrinktas TSRS liaudies deputatu, 1992-1996 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys. Vilniaus universiteto kolektyvas aktyviai dalyvavo Atgimimo procese, 1988 m. rudenį, įveikęs vietinės ir Maskvos komunistinės nomenklatūros priešinimąsi, pirmasis TSRS, atsisakė privalomų ideologinių disciplinų: TSKP istorijos ir ,,marksistinės-lenininės“ filosofijos dėstymo. 1990 m. pavasarį prie universiteto pavadinimo dingo gremėzdiški sovietinių ordinų pavadinimai ir Vinco Kapsuko vardas. Universitetas atgavo savo istorinį pavadinimą - Vilniaus universitetas.

Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius 1962-1992 m. Lietuvos MA prezidiumo narys, apdovanotas Lietuvos valstybinėmis premijomis, nusipelnęs mokslo ir nusipelnęs kultūros veikėjas, keturių užsienio universitetų Garbės daktaras. 1993 m. vasario 16 d. apdovanotas DLK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 2006 m. suteiktas Vilniaus miesto Garbės piliečio vardas ir 2009 m. Jurbarko miesto Garbės piliečio vardas.

J. Kubilius, kaip racionalus žmogus, sudėtingose ir dramatiškose XX a antrosios pusės peripetijose gyveno vadovaudamasis protu, o ne jausmais ir priklauso negausiai samoningiausių lietuvių tautos žmonių grupei.

2000 m. kuriantis intelektualų sambūriui ,,Patirtis” profesorius vienas pirmųjų įsijungė į organizaciją ir tapo vienu jos steigėju.

1950 m. Jonas Kubilius vedė, su žmona Valerija išaugino sūnų Kęstutį – matematikas ir dukrą Birutę – medikė.

Donatas Banionis

Sužinojęs, kad Vilniaus dramos teatre spektaklyje vaidins garsus Panevėžio Miltinio dramos teatro aktorius Donatas Banionis, nuvykau į teatrą. Administratoriaus pasakė, kad Banionis atvyksta ir greit turi pasirodyti. Aš paprašiau suteikti galimybę su juo trumpai susitikti. Mane pristatė Banioniui, pasakiau, kad noriu pakalbėti. Maestro mane nusivedė į teatro palėpę, atidžiai klausėsi pasakojimo apie kuriamą organizaciją retkarčiais užduodamas jį dominančius klausimus ir prižadėjo dalyvauti steigiamajame susirinkime.

Pokalbis užtruko, mus suradusi moteriškė pareiškė: maestro, Jūsų jau ieškome, laikas grimuotis.

Donatas Banionis gimė 1924 m. Kaune, Juozo Banionio ir Onos Blažaitytės- Banionienės šeimoje. Tarptautinės teatro akademijos akademikas, aktorius.

Tėvai buvo žmonės su polinkiu kūrybai, dalyvavo saviveiklinėje veikloje, gerai dainavo. Tėvas buvo kelnių siuvėjas. Tėvams išsiskyrus, Donatas liko gyventi su tėvu, sesuo su motina.

1932-1937 m. lankė pradžios mokyklą, mokėsi labai gerai. Po šešių pradinės mokyklos skyrių trylikametis Donatas įstojo į Kauno amatų mokyklos keramikos skyrių. Paskelbus apie Kauno Darbo rūmų teatro kūrimą Donatas užsirašė į aktorių gretas, tačiau dėl per jauno amžiaus jis nebuvo priimtas. D. Banionis laukė kada užaugs ir galės mokytis. 1940 m. pabaigoje D. Banionis pradėjo dirbti kaip neetatinis artistas Valstybės teatre. Maždaug tuo metu Darbo rūmų teatrinei studijai ėmė vadovauti Juozas Miltinis. Tuo metu buvo atidarytas Panevėžio valstybinis dramos teatras.

1941 m. pavasarį Panevėžio dramos teatrui atvažiavus gastrolių į Kauną, Donatas ryžosi ateiti pas Miltinį. Pastarasis lengvai priėmė D. Banionį į savąjį teatrą. D. Banionis 1941 m. baigęs amatų mokyklos Dailiosios keramikos skyrių išvažiavo į Panevėžį ir pradėjo gauti aktoriaus atlyginimą. Prasidėjus karui, su teatro kūrybine grupe pasitraukė į Žemaitiją, bendravo su Vytautu Mačerniu. 1945 m. baigė Panevėžio dramos teatro vaidybos studiją ir pradėjo aktoriaus darbą.

1946 m. įstojo į Panevėžio suaugusių gimnaziją. 1948 m. baigė visą mokslo kursą, dėl susiklosčiusių aplinkybių negalėjo laikyti brandos egzaminų. 1953 m. įstojo į Respublikinę neakivaizdinę mokyklą, kurioje 1954 m. išlaikė vidurinės kurso egzaminus ir gavo brandos atestatą. 1968 m. suvaidino sovietinį žvalgą kino filme ,,Ne sezono metas“. Šis vaidmuo atnešė jam šlovę Sovietų Sąjungoje. 1974 m. suteiktas TSRS liaudies artisto vardas.

1974-1979 m. LTSR AT deputatas. 1981 m. Panevėžio dramos teatro meno vadovas. 1983 m. įstojo į Lietuvos Valstybinę konservatoriją, per dvejus metus išlaikė dramos teatro aktoriaus specialybės egzaminus ir gavo dramos teatro ir kino aktoriaus diplomą. 1984-1988 m. Panevėžio dramos teatro direktorius. 1988 m. pasitraukė iš Panevėžio dramos teatrui vadovaujančių pareigų ir grįžo prie aktoriaus darbo. Teatre suvaidino apie 120 vaidmenų.

Karjerą kine pradėjo keliuose lietuviškuose filmuose, vėliau daugiausia vaidino rusiškuose ir vokiškuose filmuose. Per visą savo gyvenimą įvairiuose kino filmuose aktorius sukūrė daugiau nei 80 vaidmenų. Didelis jo indėlis į teatro ir kino lobyną susilaukė visuomenės ir valstybės įvertinimo. XV Tarptautiniame kino festivalyje Karlovy Vary jam buvo suteikta geriausio aktoriaus premija už filmą ,,Niekas nenorėjo mirti”. Filmas ,,Soliaris” gavo apdovanojimą Kanų kino festivalyje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Donatas Banionis išėjo iš teatro ir vaidino pagal sutartis.

Donatas Banionis apdovanotas: 1994 m. Gedimino III-jo lapsnio ordinu, 1999 suteiktas Panevėžio miesto Garbės piliečio vardas, 2000 tapo Santarvės premijos laureatu, 2002 Tarptautinė teatro akademija suteikė jam akademiko vardą, 2004 m. vasario 16 apdovanotas ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai” Komandoro didžiuoju kryžiumi.

1948 m. Donatas Banionis vedė aktorę Oną Konkulevičiūtę, susilaukė sūnaus Egidijaus (1948-1993), 1957 m. gimė sūnus Raimondas – režisierius. Turi keturis anūkus ir tris proanūkes.

Kostas Birulis

Klausantis, kaip Atkuriamajame Seime buvo formuojama pirmoji vyriausybė, įstrigo ryšių ministro Kosto Birulio pasisakymas. Paskambinau jam namų telefonu ir prisistatęs kas esu, pasakiau, kad noriu susitikti trumpam pokalbiui jam patogioje vietoje. Jis pasiūlė pas jį namuose Minties gatvėje. Užsukau į jo namus. Birulienė paruošė kavą. Paaiškinus apsilankymo tikslą, Birulis sutiko atykti į steigiamojo susirinkimo posėdį.

Kostas Birulis gimė 1925 m. Panevėžyje, ten ir mokėsi. 1941 m. ištremiant šeimą į Sibirą, Kostas liko Lietuvoje, bet savu noru nuvyko į šeimos tremties vietą. 1943 m. sulaukęs 18 m, buvo mobilizuotas į frontą ir iki karo pabaigos kovėsi atihitlerinės koalicijos pusėje. Buvo sunkiai sužeistas, tapo karo invalidu.

Grįžęs iš fronto 1946 m. eksternu išlaikė brandos egzaminus ir įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto elektrotechnikos fakultetą. Studijuodamas pradėjo dirbti Lietuvos ryšių žinyboje: 1950-1951 m. Sitkūnų radio stotyje, baigęs studijas 1951-1953 Klaipėdos radio tinkluose, 1953-1957 m. Vilniaus radio tinklų vyr inžinierius, 1957-1959 m. Liaudies ūkio taryboje, 1959-1963 m. Ryšių ministerijos technikos valdybos viršininkas, 1963-1965 m. Kauno ryšių kontoros viršininkas, 1965-1990 m. Ryšių ministerijos ryšių valdybos viršininkas ir tarptautinių santykių ekspertas. 1961 m. baigė Maskvos neakivaizdinį užsienio kalbų institutą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990-1992 m. I–os Vyriausybės ryšių ministras. Jo pastangomis Lietuva išsaugojo nenutrūkstamą radio, televizijos ir ryšių sistemų funkcionavimą TSRS blokados ir okupantų kariuomenės siautėjimo metu., o sausio 13 d. apie įvykius Lietuvoje pasaulis operatyviai buvo informuotas palydovinio ryšio pagalba. Lietuvos ryšių sistema buvo atskirta nuo TSRS tinklų, atkurta Lietuvos narystė tarptautinėse telekomunikacijų organizacijose, išleisti lietuviški pašto ženklai. 1995-1998 m. Kostas Birulis Europos ryšių palydovų kompanijos EUTELSAT konsultantas Baltijos valstybėms.

Su žmona Nemira išaugino du sūnus: Narvydą ir Aleksandrą.

Algirdas Stumbras

Energetika vaidina didelį vaidmenį valstybės gyvenime, mūsų organizacijoje būtina turėti energetiką. Paskambinau energetikos valdybos vyr. inžinieriui Algirdui Stumbrui, pasakiau, kad turiu pasiūlymą ir noriu pašnekėti. Jis pakvietė užeiti pas jį į darbovietę, Energetikos ūkio valdybą. Kai papasakojau jam atvykimo tikslą, A. Stumbras sutiko dalyvauti steigiamajame susirinkime ir organizacijos veikloje.

Algirdas Stumbras gimė 1927 m. Kaune. Inžinierius energetikas. 1944 m. pradėjo mokytis Kauno politechnikumo elektrotechnikos skyriuje ir dirbti elektromonteriu Kauno elektros tinkluose. 1946 m. baigęs mokslą dirbo dispečeriu. 1948-1951 m. Kauno politechnikos instituto elektrotechnikos fakulteto studentas, studijas baigęs 1951 m. paskirtas Petrašiūnų elektrinės inžinierium. Baigė Visasąjunginio neakivaizdinio politechnikos instituto energetikos fakultetą. 1957–1958 m. Vilniaus elektros tinklų direktorius. 1958-1990 m. dirbo Lietuvos energetikos ūkio valdyboje. Nuo 1967 m. yra Lietuvos energetikų mokslo ir technikos draugijos pirmininkas. 1990–1992 m. AB „Lietuvos energija“ generalinio direktoriaus pirmasis pavaduotojas – vyriausiasis inžinierius. 1993-2000 m. Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekspertas-konsultantas. Paskelbė daug straipsnių, kelių knygų energetikos klausimais autorius ir bendraautoris.

Su žmona Jolanta išaugino sūnų Algirdą – inžinierius ir dukrą Daivą – miestų statybos specialistė.

Povilas Čibiras

Dirbant savivaldybėje pas mane asmeniškais reikalais kreipėsi labai inteligentiškas gydytojas, profesorius Povilas Čibiras. Susiradęs jo namų telefono numerį paskambinau ir prisistatęs pasakiau, kad noriu susitikti. Jis sakė po pietų būsiąs medicinos bibliotekos skaitykloje, ten galime ir susitikti, sutarėme. Papasakojau apie kuriamą organizaciją ir jau pareiškusiais norą tapti organizacijos nariais iš kurių daugelis jam buvo pažįstami. ,,Kompanija įdomi, reikia prisijungti“ sakė profesorius.

Povilas Čibiras, gimęs 1913 m. Čeikiškėje (netoli Ignalinos) – Lietuvos nusipelnęs gydytojas, profesorius, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras.

Augo ir mokėsi Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte. 1937 m. baigė Vilniaus Stepono Batoro universitetą. Brandžiausi profesoriaus gyvenimo metai ir darbai susiję su universiteto Medicinos fakultetu – infekcinių ligų katedrai vadovavo 1947-1988 metais, iki 1993 metų buvo jos profesorius. 1968 metais jis apgynė mokslų daktaro disertaciją, 1970 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Su kitais mokslininkais Lietuvoje pradėjo parazitologinius tyrimus. Pasiūlė ir įdiegė klinikoje metodų, kaip skubiai kraujuje nustatyti meningokokus.

Jis parašė tris monografijas, per šimtą mokslinių straipsnių, vadovėlių. Virš dvidešimt metų vadovavo infektologų, epidemiologų ir mikrobiologų draugijos, buvo Medicinos fakulteto studentų mokslinės draugijos vadovas.

Kartu su kitais įkūrė visuomeninę Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademiją. Už vadovėlį „Infekcinės ligos“ jam buvo pripažinta daktaro disertacija. Daug metų naudojamas aukštosiose mokyklose, buvo pakartotinai išleistas tris kartus.

Su profesoriumi dažnai susitikdavome ne kartą lankiausi pas jį bute Kaštonų gatvėje, jis pasakojo, kaip jį moksleivį gydė daktaras Jonas Basanavičius. 2000 m. kuriantis pagyvenusių žmonių organizacijai jis vienas pirmųjų pareiškė norą dalyvauti jos veikloje ir buvo aktyvus organizacijos narys.

Be savo profesinės veiklos Čibiras visada buvo užsiėmęs daugybe reikalų, susijusių su jo plačąja gimine, gimtuoju Švenčionių kraštu, Vilniaus miestu. Tai jis pirmasis nustatė savo protėvių žemėje – Senajame Daugėliškyje buvusio piliakalnio vietą – ją patvirtino archeologai.

Jis rašė poeziją, vertė Adomo Mickevičiaus kūrybą, parašė atsiminimų knygą „Prancisiaus ir Nastės Čibirų šeimos atsiminimai“, straipsnius apie Vilnių. Buvo vienas Vilnijos draugijos steigėjų. Vėliau jis inicijavo Vilniečių ainių klubo susikūrimą, vadovavo jam iki 2003 metų – oficialaus jo įforminimo.

Povilo Čibiro credo: „Tarnauti žmonėms ir gimtajam kraštui“. Čibiras sakė: „Gydytojo profesija man atrodė kilni, ir laikau didele laime juo būti Vilniaus krašte“, „Ne viskas, kas juoda, yra tikrai juoda, juoda spalva gali turėti ir baltos“. Tai labai būdingas jam bruožas, o iš tikrųjų tai bruožas, rodantis aukštą žmogaus inteligenciją.

Antanas Stancevičius

Lankydamasis žemės ūkio ministerijoje sutikau profesorių Antaną Stancevičių, su juo esame bendravę turistinėje kelionėje. Jis dėsto žemės ūkio Akademijoje ir yra geras Lietuvos kaimo reikalų žinovas. Papasakojau apie kuriamą organizaciją ir pakviečiau jį prisijungti. Profesorius mielai sutiko.

Antanas Stancevičius gimė 1920 m. Lomių kaime, Batakių valsčiuje, Tauragės apskrityje - profesorius, habilituotas žemės ūkio mokslų daktaras.

Mokėsi Raseiniuose: 1927-1929 m. pradinėje, 1929-1938 m. gimnazijoje. 1938-1943 m. studijavo ž. ū. akademijoje, Dotnuvoje. 1942-1943 m. Augalų apsaugos stoties asistentas Dotnuvoje. 1944- 1946 m. Alytaus apskrities Arieškio tarybinio ūkio direktorius. 1947-1992 m. dirbo Lietuvos žemės ūkio akademijoje: asistentu, vyr. dėstytoju, docentu, katedros vedėju, profesoriumi. 1992-2000 m. Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas. 1966 m. Valstybinės premijos laureatas, 1998 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V - jo laipsnio ordino kavalierius. Žemės ūkio rūmų Garbės pirmininkas. Visuomeninė veikla: Žemės ūkio kooperatyvų ,,Kooperacijos kelias” valdybos pirmininkas, Lietuvos herbologų draugijos valdybos pirmininkas, Europos herbologų draugijos (EWRS) narys, Tarptautinės žemės dirbimo tyrimų organizacijos (ISTRO) narys, Tarptautinės informavimo akademijos (IIA) narys, Lietuvos mokslo tarybos narys, Žemės ir miškų ūkio visuomeninių ekspertų kolegijos narys, Lietuvos botanikų draugijos narys, Lietuvos žemės ūkio universiteto profesorių klubo ,,Scientia” narys, žurnalo ,,Žemės ūkis” redakcinės kolegijos narys.

Likimas apdovanojo profesorių ilgu amžiumi, šviesiu protu, gražia šeima.

Su žmona Natalija išaugino sūnų Antaną - verslininkas ir dvi dukras: Atėnė - medicinos darbuotoja, Eglė - architektė.

Gyvenimo credo: ,,Ką darai, daryk gerai“

Užsukau į Mokslų akademiją pas akademikę–sekretorę prof. V. Vasiliauskienę, kai papasakojau apie kuriamą organizaciją ji parekomendavo akademikus: žymų finansistą, profesorių, Vilniaus universiteto dėstytoją Alfonsą Žilėną ir lituanistą, buvusį švietimo ministrą, prof. Zigmą Zinkevičių. Su profesoriais A. Žilėnu ir Z. Zinkevičiumi susitikome jų darbo kabinetuose, abu pareiškė dalyvausiantys šios organizacijos veikloje. Sekančią dieną man į namus paskambino buvęs MA Ekonomikos Instituto direktorius, profesorius Kazimieras Meškauskas. Sakėsi iš kolegų sužinojęs apie kuriamą organizaciją, pritariąs jos tikslams ir pasiruošęs tapti jos nariu.

Alfonsas Žilėnas

Alfonsas Žilėnas, gimė 1921 m. Kivyliuose, dabar Akmenės rajonas. Lietuvos MA narys korespondentas, profesorius, habilituotas ekonomikos mokslų daktaras.

1940 m. baigė Mažeikių gimnaziją. 1940-1945 m. Vilniaus universitete studijavo finansų ir kredito specialybę, buvo universiteto atstovybės narys. 1945-1987 m. dirbo universitete: laborantu, katedros asistentu, Ekonomikos fakulteto vyr. dėstytoju, docentu, profesoriumi, katedros vedėju, 1970-1979 m. Finansų ir apskaitos (Ekonominės kibernetikos ir finansų) fakulteto dekanas, 1982-1987 m. Fakulteto tarybos moksliniams laipsniams teikti pirmininkas ir Lietuvos mokslinės ekonominės draugijos pirmininkas. 1982 Valstybinio plano komiteto tarybos narys, Lietuvos MA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus narys, žurnalo ,,Lietuvos ūkis“ redkolegijos narys. Daugelio disertantų mokslinis vadovas knygų finansų ir mokesčių istorijos bei teorijos klausimais autorius, parašė per 40 monografijų ir mokymo priemonių. Skaitė paskaitas Australijoje, Egipte ir paskaitų ciklą Rygos universitete, pranešimus – Armėnijos M A, Maskvos, Tomsko, Ukrainos, Tadžikijos mokslo įstaigose. Yra Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas, Vlado Jurgučio ir A. Rimkos premijų laureatas.

Žmona Elena - gydytoja, duktė Dalia - gydytoja, sūnus Leonas - socialinių mokslų daktaras.

Moto: ,,Ką bedarytum, daryk protingai, išlaikydamas doro žmogaus vardą“.

Zigmas Zinkevičius

Zigmas Zinkevičius gimė 1925 m. Juodausių vienkiemyje Ukmrgės rajone. Lietuvos MA tikrasis narys, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras. 1939-1945 m. mokėsi Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. 1945-1950 m. studijavo lituanistiką Vilniaus universitete, studijuodamas 1946 m. pradėjo dirbti laborantu ir universitete dirbo iki 1989 m.: dėstytoju, vyr. dėstytoju, docentu, profesoriumi, Istorijos filologijos fakulteto prodekanu, Lietuvių kalbos ir Baltų filologijos katedrų vedėju. Iki 1995 m. dirbo antraeilėse pareigose: Vilniaus Pedagoginiame institute ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1995-1996 m. Lietuvos MA Lietuvių kalbos instituto direktorius. 1996-1998 m. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras.

Yra keleto mokslo akademijų akademikas: Lietuvos (1990), Švedijos karališkosios humanitarinių mokslų (The Royal Academy of Letters, History and Antiquities) (1982), Norvegijos (1991), Latvijos (1995), Lietuvos katalikų M A akademikas (1995), Latvijos universiteto (1991) ir Vytauto Didžiojo universiteto (1994) Garbės daktaras, Lietuvos valstybinės premijos (1995), K. Būgos premijos (1995) ir Vokietijos Herderio pemijos (1994) laureatas. Produktyviausias pastarųjų dešimtmečių lietuvių kalbininkas, parašęs ir išleidęs daugiau nei 30 knygų (didžiausias veikalas - šešiatomė ,,Lietuvių kalbos istorija“), paskelbė per 500 straipsnių lietuvių ir užsienio kalbomis. 2007 suteikta Tautos pažangos premija, 2008 apdovanotas Jotvingių ordino kryžiumi.

Žmona - Regina, sūnus Vytautas - informatikas, dukra Laima - anglistė. Auga trys anūkai. Credo: Tarnauti Dievui, Tėvynei, artimui.

Kazimieras Meškauskas

Kazimieras Meškauskas gimė 1917 m. Zarankiškio vienkiemyje, Leliūnų apyl.Lietuvos MA tikrasis narys, profesorius, habilituotas ekonomikos mokslų daktaras. Anksti netekęs tėvų negalėjo mokytis, nuo vaikystės užsidirbo sau duoną tarnaudamas pas privatininkus, paaugęs dirbo darbininku kelių priežiūroje, vėliau Žemaičių plento statyboje. 1938 m. baigė Salų žemės ūkio mokyklą. 1939-1940 m. Kaune dirbo naktinių pamainų kūriku. 1940 m. prie Švietimo ministerijos eksternu išlaikė dalį vidurinės mokyklos kurso egzaminų. 1940-1941 m. jis Marijampolės apskrities prokuroro padėjėjas. Vokiečių okupacijos pradžioje 1941 m. buvo areštuotas, išėjęs į laisvę baigė laikyti brandos atestato egzaminus ir 1942 m. įstojo į Vilniaus unversitetą. 1943 m. uždarius universitetą. dirbo buhalteriu Vilniaus tub. dispanseryje. Po karo tęsė studijas ir dirbo. 1948 m. baigęs studijas 1950 apgynė ekonomikos mokslų kandidato, 1962 m. daktarinę disertaciją. Nuo 1947 m. iki 1986 m. dirbo Mokslų Akademijoje: jaunesniuoju ir vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, pramonės sektoriaus vadovu, direktoriaus pavaduotoju moksliniam darbui, 1956-1981 m. MA Ekonomikos instituto direktorius. 1967 m. profesorius. 1962 m. Lietuvos MA tikrasis narys ir iki 1986 m. MA Prezidiumo vyriausiasis mokslinis sekretorius. Respublikos Plano komisijos narys (1958-1983), vienas iš vadovų ruošusių gamybinių jėgų išdėstymo ir išvystymo Lietuvos Respublikoje projektą. Daugelio knygų išleistų lietuvių, anglų, vokiečių ir rusų kalbomis autorius ir bendraautoris. Daugelio kandidatinių ir daktarinių disertacijų disertantų vadovas. Mokslinės tarybos prie Lietuvos MA Ekonomikos instituto moksliniams laipsniams teikti pirmininkas.

Skaitė pakaitas Mechiko universitete ir pranešimus konferencijose Kilyje, Hamburge, Stokholme, Maskvoje, Vilniuje, keliuose miestuose Čekoslovakijoje.

Žmona Malvina - ekonomistė, sūnus Ugnius - ekonomistas, dukra Audronė - inžinierė technologė, dukra Dalia - gydytoja neuropsichologė. Auga šeši anūkai.

Henrikas Zabulis

Monsinjoras K. Vasiliauskas rekomendavo buvusio švietimo ministro prof. Henriko Zabulio kandidatūrą. Su Zabuliu susitikome netoli jo namų, parke. Susidomėjęs išklausė informaciją apie kuriamą organizaciją ir pareiškė, kad mielai taptų jos nariu.

Henrikas Zabulis gimė 1927 m. Virkščių kaime, Žemaitkiemio valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras.

1937 m. baigė Lyduokių pradžios mokyklą, 1939 m. Šešuoliuose baigė šešerių metų mokyklos programą ir įstojo į Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją. 1943 m. tęsė mokslą Ukmergės mokytojų seminarijoje. 1945 m. baigęs seminariją, paskirtas mokytoju Vilniuje. Tais pačiais metais, dirbdamas pradėjo studijuoti Vilniaus universitete lituanistiką, vėliau klasikinę filologiją. Baigdamas universitetą, 1950 m. laimėjo radio pranešėjų konkursą ir porą metų dirbo diktoriumi. 1951 m. Lietuvos ,,Žinijos” draugijos valdybos referentas, nuo 1953 m. atsakingasis sekretorius, kartu ir Vilniaus Pedagoginiame institute lotynų kalbos ir antikinės literatūros dėstytojas. 1955 m. Maskvos Lomonosovo universiteto aspirantas. 1958 m. asistentas Vilniaus universitete. 1962 m. apgynė filologijos kandidato disertaciją, 1965 m. docentas, 1972 m. profesorius, 1983 m. habilituotas filologijos mokslų daktaras. Buvo Vilniaus ir Maskvos Lomonosovo universitetų filologijos fakultetų tarybų moksliniams laipsniams teikti narys. TSRS Pedagogikos mokslų akademijos tikrasis narys ir Milano Akademijos narys korespondentas. 1959 m. paskirtas Aukštojo ir vidurinio mokslo komiteto Aukštųjų mokyklų valdybos viršininku, 1962 m. Komiteto pirmininkas. 1966 m. Lietuvos Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministras. 1988 m. Liaudies švietimo ministras.

1990 m. stažavosi Italijoje, dėstė Romos ir Potencos universitetuose. 1991-2001 m. Vilniaus universiteto profesorius. Išleido 11 knygų, paskelbęs daug straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje. Skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Olandijoje, JAV.

Žmona Laimutė - docentė, dukros: Lolita - menotyros daktarė, Didona - dirba menedžere JAV, Auga trys anūkai.

Credo: Quidquid agis, prudenter agas et respice finem.

Algimantas Antanas Naujokaitis

Sužinojęs, kad Vilniuje gyvenanantis žurnalistas Antanas Algimantas Naujokaitis yra Čikagoje leidžiamo dienraščio ,,Draugas“ korespondentas, paruošęs Jono Meko knygas išleidimui Lietuvoje. Susitikęs su A. Naujokaičiu pakviečiau jį į kuriamą organizaciją. Jis teigiamai įvertino organizacijos tikslus ir mielai taptų jos nariu, jei joje būtų literatūrologas profesorius Vytautas Kubilius. Suradau prof. V. Kubilių, jis sutiko būti kuriamos organizacijos nariu.

Algimantas Antanas Naujokaitis gimė 1932 m. Aukštadarinių kaime, Lukšių valsčiuje, Šakių apskrityje. 1949 m. baigęs Lukšių progimnaziją dirbo Šakių apskrities laikraščio ,,Socialistinis kelias” žurnalistu. Represavus ir į Sibirą ištrėmus jo brolį, jis turėjo palikti gimtąjį kraštą. 1956 m. baigė Šeduvos vidurinę mokyklą, 1965 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete ir dirbdamas ,,Valstiečių laikraščio” korespondentu neakivaizdiniu būdu baigė žurnalistiką Maskvos universitete. Beveik trisdešimt metų laikraščio skaitytojams skelbė ne vien apie kolūkių laimėjimus, bet ir apie dvasines lietuvių tautos vertybes. 1987-1993 m. rengė populiarius kalendorius, kuriuose daug vietos buvo skiriama Lietuvos istorijai ir kultūrai. Apdovanotas žurnalistine V. Kapsuko premija. 1995-1998 m. Laisvosios Europos radio kaimo apžvalgininkas. Nuo 1997 m. Čikagoje leidžiamo laikraščio užsienio lietuviams ,,Draugas” korespondentas, bendradarbiavo su Niujorke gyvenančiu filmininku ir poetu, Lietuvos Nacionalinės premijos laureatu Jonu Meku, parengė septynias jo knygas išleidimui Lietuvoje.

Žmona Stasė - finansininkė, drabužių modeliuotoja, sūnūs: Audrius - dailininkas, Dalius - džiazo muzikantas.

Vytautas Kubilius

Vytautas Kubilius gimė 1926 m. Aukštadvario kaime, Pandėlio valsčiuje. 1946 m. įstojo į Kauno universitetą studijuoti lietuvių filologijos, bet 1948 m. dėl politinių priežasčių tuometinės valdžios buvo pašalintas. Lituanistikos studijas baigęs Vilniaus universitete 1952 m. pradėjo dirbti Lietuvių literatūros ir tautosakos institute: jaunesniuoju, vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, skyriaus vadovu. 1955 m. apgynė disertaciją ir tapo mokslų daktaru. 1972 m. Vilniaus universitete apgynė habilitacinį darbą, bet mokslinis laipsnis dėl politinių priežasčių buvo patvirtintas tik po šešerių priekabių ir vilkinimo metų. Lietuvai atgavus nepriklausomybė dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, vadovavo Naujosios lietuvių literatūros skyriui, profesoriavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, 1992-1995 m. Humanitarinių mokslų fakulteto Lietuvių literatūros katedros vadovas. Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo Senato ir Senato narys, buvo Lietuvos Valstybinio Mokslo ir Studijų fondo Humanitarinių mokslų ekspertų komteto pirmininkas. Įkūrė ir nuo 1991 m. vadovavo Piliečių chartijos tarybai. Profesoriaus mokslinė kūryba sudaro ištisą biblioteką knygų ne vien lietuvių kalba. Buvo dešimčių disertacijų vadovas ir oponentas.

Žmona Janina Žėkaitė - literatūrologė, sūnus Andrius - fizikas, Lietuvos Respublikos Seimo narys, LR Ministras Pirmininkas, duktė Rūta - architektė.

Liudvika Knizikevičienė

Žurnalistė Nijolė Baužytė rekomendavo savo mokslo draugę Liudviką Knizikevičienę, vaikų ligų gydytoją gyvenančią ir dirbančią Panevėžyje. Sužinojęs, kad L. Knizikevičienė atvyksta į Vilnių, su ja susitikęs pasiūliau įsijungti į kuriamos naujos organizacijos veiklą. Abejojo, ar sugebės dalyvauti posėdžiuose gyvendama Panevėžyje, tačiau kitą dieną paskambino ir pranešė, kad sutinka dalyvauti organizacijos veikloje.

Liudvika Knizikevičienė gimė 1936 m. Panevėžyje tarnautojų šeimoje. Gydytoja. Mokėsi Panevėžyje: 1943-1947 m. pradinėje, 1947-1954 m. antroje vidurinėje mokykloje, kurią baigusi sidabro medaliu įstojo į Kauno medicinos institutą. 1960 m. jauna gydytoja nukreipta darbui į Panevėžio vaikų konsultaciją, nuo 1964 m. gimdymo namuose. 1966-1991 m. gimdymo namų naujagimių skyriaus vedėja. 1991-1997 m. naujagimių gydytoja ordinatorė. Sveikatos ministerijos pavedimu, greta pagrindinių pareigų 1970-1993 m. dirbo netatine Panevėžio krašto vyriausiąja neonatologe. Jai suteikta aukščiausia gydytojos kategorija. Būdama pensininkė aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, skaito paskaitas seminaruose ir pranešimus mokslinėse konferencijose. Yra Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus pirmininkė. 2007 m. parengė ir išleido gausiai iliustruotą knygą ,,Pirmųjų Panevėžio bažnyčių ir senamiesčio gatvių istorija”.

Vyras Petras - gydytojas ginekologas, sūnus Marius - inžinierius, informacinių technologijų specialistas, dukra Jolanta - gydytoja infektologė. Auga 5 anūkai.

Iniciatorius Albinas Jasiūnas

Albinas Jasiūnas – inžinierius, gimė 1933 m. mažažemių valstiečių Vlado ir Adelės Jasiūnų šeimoje, Vilkelių kaime, Pandėlio valsčiuje, Rokiškio apskrityje. Mokėsi: 1939–1943 Lydžiūnų pradinėje, 1943–1951 m. Pandėlio vidurinėje mokykloje. 1951-1956 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos mechanizacijos fakultete. 1956-1962 m. Priekulės tarybinio ūkio vyr. inžinierius. 1962 m. Vyriausiosios tarybinių ūkių valdybos prie LTSR Ministrų Tarybos inžinierius rajonų grupei. 1963 m. Respublikinės normatyvų tyrimo stoties direktoriaus pavaduotojas–vyriausias inžinierius. 1965–1990 m. Vilniaus mechanizacijos valdybos Nr. 2 vyriausiasis inžinierius. 1990-1995 m. Vilniaus miesto I-jo šaukimo Tarybos deputatas.

1991 m. sausio 13-sios įvykių dalyvis, televizijos bokšto gynėjas. 1992 m. Aukščiausiosios Tarybos komisijos Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje ištirti Vilniaus konsultacinės darbo grupės narys. 1992 Vilniaus miesto komisijos narys organizuojant ir pravedant referendumą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos valstybės teritorijos. Komisijos, LR pilietybės suteikimui Vilniaus gyventojams, narys. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui prof. Vytautui Landsbergiui susitarus su Rusijos Prezidentu Borisu Jelcinu dėl dalies KGB archyvų grąžinimo Lietuvai, 1992 m. birželio mėn. vienas iš trijų Lietuvos Vyriausybinės delegacijos narių, lydint VRM greito reagavimo rinktinės ,,Aras” ginkluotiems policininkams iš Uljanovsko (Rusija) KGB archyvų priėmė ir į Lietuvą parvežė 47 000 Lietuvos piliečių bylų. 1993–1995 m. Vilniaus miesto vicemeras.

Vilniaus miesto savivaldybės delegacijos vadovas: 1991 m. į Suomijos miestą Joensu, 1994 m. iš socialistinės vergovės išsivadavusių valstybių sostinių socialinių darbuotojų tarptautinėje konferencijoje Budapešte. Vlniaus miesto savivaldybės atstovas Baltijos ir Skandinavijos šalių premjerų, pramonės ir prekybos ministrų konferencijoje vykusioje 1995 m. Karlskronos mieste.

1996–2002 m. Lietuvos pensininkų sąjungos ,,Bočiai” pirmininko pavaduotojas, pensininkų reikalų Tarybos prie Socialinių reikalų ir darbo ministerijos narys. 1997 m. pergyveno didžiulę autokatastrofą.

1999 m. Lietuvos delegacijos narys Oslo mieste vykusioje tarptautinėje konferencijoje ,,Pagyvenusių žmonių integracija į visuomenę.” 2000 m. organizavo pagyvenusių žymių Lietuvos žmonių - intelektualų visuomeninę organizaciją ,,Sambūris Patirtis”.

2004 m. pasiryžo atstatyti gimtosios parapijos bažnyčios bokštus numuštus per Pirmąjį pasaulinį karą, 1915 metais. Iš rėmėjų Lietuvoje ir JAV surinkęs pusę milijono litų, organizavo bokštų gamybą ir 2006 m. Pandėlio Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia pasipuošė naujais bokštais. 2007 m. JE Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, Pandėlio bažnyčioje įteikė Jo Šventenybės Benedikto XVI Ypatingo Apaštališko Palaiminimo raštą: ,,Jo Šventenybė Benediktas XVI suteikia ypatingą Apaštališką Palaiminimą didžiai gerbiamam ponui Albinui Jasiūnui už nepaprastai dideles pastangas atstatant Pandėlio švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčios bokštus.”

2014 m. Rokiškio rajono savivaldybės Taryba ,,Už gimtojo krašto garsinimą, istorinės atminties įprasminimą bei didelį rūpestį atstatant Pandėlio Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčios bokštus“ Suteikė Albinui Jasiūnui Rokiškio krašto Garbės piliečio vardą.

Monografijos ,,Pandėlys” sudarytojas, renka medžiagą apie Pandėlio krašto žmonių gyvenimą nuo XIII a iki šių dienų,

Žmona Regina - buvusi tremtinė Usūrijos taigoje, pedagogė chemikė, chemijos vadovėlių vidurinių mokyklų vyresnėms klasėms autorė.

Su žmona Regina išaugino sūnų Kęstutį - fizikas, vienas iš lazerių firmos ,,Ekspla” įkūrėjų ir generalinis direktorius, Lietuvos mokslo Tarybos valdybos narys ir dukrą Gražiną - ekonomistė, gyvena ir dirba Los Andželo mieste, Kalifornijoje. Auga penki anūkai.

Credo: ,,Duoną taupykime rytojui, o darbus dirbkime šiandien”. Ką darai, daryk protingai išlikdamas doru žmogumi. Tuo vadovaudamasis sovietinės okupacijos metais nenešiojo komjaunuolio ženkliuko ir komunistų partijos bilieto.

Hobi: Kelionės, medžioklė, sodininkystė.

Organizacijos įkūrimas

Neskubant, metų bėgyje surinkus 20 didelę gyvenimo patirtį turinčių žymių Lietuvos žmonių, intelektualų, 2000 m. birželio 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės Baltojoje salėje įvyko organizacijos steigiamasis susirinkimas, kuriam pirmininkavo iniciatorius, inžinierius Albinas Jasiūnas, sekretoriavo žurnalistė Nijolė Baužytė.

Susirinkime dalyvavo: vienas iš šimto žymiausių Lietuvos tukstantmečio žmonių - monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, buvęs ilgametis Vilniaus universiteto rektorius, Lietuvos Respublikos Mokslų Akademijos narys, prof. Jonas Kubilius, Tarptautinės teatro akademijos akademikas, aktorius Donatas Banionis, LR MA akademikai: Kazimieras Meškauskas, Zigmas Zinkevičius, Alfonsas Žilėnas, profesoriai: Povilas Čibiras, Antanas Stancevičius, Vytautas Kubilius, Henrikas Zabulis, habil. dr Jonas Balžekas, advokatas Algimantas Dziegoraitis, disidentas Petras Plumpa, inžinieriai: Kostas Birulis, Albinas Jasiūnas, Algirdas Stumbras, gydytoja Liudvika Knizikevičienė, med. m. dr. doc Jonas Stankus, žurnalistai: Nijolė Baužytė ir Algimantas Naujokaitis.

Albinas Jasiūnas pasveikino susirinkusius ir tarė: ,,Susibūrėme įvairių profesijų, įsitikinimų ir likimų piliečiai, tuo norėdami parodyti Lietuvos žmonėms, kad galima gyventi be susipriešinimo, kurį tautoje pasėjo okupantai. Nuėję didelę gyvenimo kelio dalį, patirtį ir žinias sukaupę, puikiai suprantantys valstybės gyvenimo kasdienybes, žmonių problemas, valdžios teises ir pareigas, negalime būti nuošalyje nuo mūsų valstybės ir jos žmonių gyvenimo. Esame pagrindinių valstybės gyvenimo sričių žinovai, mūsų sukauptas žinių bagažas ir patirtis reikalingi Lietuvos žmonėms ir, kol jėgos leidžia, privalome kuo ilgiau būti pilnaverčiais visuomenės nariais. Neleiskime kad mus nurašytų, o tuo labiau nenusirašykime patys. Nesiimsime jokių valdymo funkcijų, opozicijos nei pozicijos vaidmens, bet viešai pareikšdami savo nuomonę, priminsime, kad yra daug vargų patyrę Lietuvos žmonės, kad yra Lietuva.

Nelengvi bus mūsų žingsniai į pripažinimą, bet tai, ką mes pasiruošę daryti šiandien, turėtų gyvuoti ir ateityje. Mūsų pradėtą darbą tęs nauji žmonės. Keisis valstybės įstatymai, Lietuvos žmonių gyvenimas ir tarpusavio santykiai, ryšium su tuo kis ir mūsų kuriamos organizacijos veiklos pobūdis, bet tikslai turėtų likti tie patys“.

Advokatas Algimantas Dziegoraitis pasiūlė organizaciją pavadinti ,,Sambūris Patirtis“. Pavadinimui susirinkusieji vienbalsiai pritarė.

,,Sambūrio Patirtis“ pirmininku siūloma Albino Jasiūno kandidatūra. A. Jasiūnas pareiškė, kad ,,Sambūrio Patirtis“ priešakyje turi būti garbus ir visuomenėje gerai žinomas žmogus ir pasiūlė į pirmininko postą akademiką, profesorių Joną Kubilių.

,,Sambūrio Patirtis“ pirmininku vienbalsiai išrenkamas prof. Jonas Kubilius. Atsakinguoju sekretoriumi viebalsiai išrenkamas inžinierius Albinas Jasiūnas.

Suderinamas pareiškimo LR Seimui ir LR Vyriausybei tekstas. Jį pasirašius visiems 20 steigėjų jis bus įteiktas adresatams, kai ,,Sambūris Patirtis“ taps juridiniu asmeniu,

Inžinierius Albinas Jasiūnas ir advokatas dr. Algimantas Dziegoraitis parengė organizacijos įstatus, kurie 2000 m. liepos 12 d buvo įregistruoti Teisingumo ministro įsakymu Nr. 101-V. ,,Sambūris Patirtis“ tapo juridiniu asmeniu.

Pirmas pareiškimas

Pirmo pareiškimo tekstas

                              Lietuvos Respublikos Seimui       
                           Lietuvos Respublikos Vyriausybei

Mes beveik visą savo sąmoningą gyvenimą praleidome okupantų valdomoje Lietuvoje. Ne vienam iš mūsų teko patirti tremtinio ir politkalinio dalią, o tie, kurie gyvenome Lietuvoje, stengėmės kuo daugiau gero padaryti jos žmonių labui.

Džiaugiamės Lietuvos nepriklausomybe, nulatos stebime laisvę atgavusios Tėvynės laimėjimus visose gyvenimo srityse. Suprantame, kad okupacijos padariniai–fiziniai, ekonominiai, o svarbiausia dvasiniai yra didelis stabdys kuriant ateities valstybę. Skaudžiai pergyvename nesėkmes, kurias patiria mūsų šalis ir jos žmonės. Mus jaudina opios švietimo, kultūros, sveikatos, socialinio teisingumo, jaunimo, senimo, kaimo ir kitos problemos. Pergyvename dėl sunkumų šalies ūkyje ir finansuose, valdininkų nekompetencijos, nesąžiningumo netgi korupcijos, dažnai pasitaikančių akibrokštų spaudoje, radio ir televizijos laidose. Mus neramina kultūrinės demokratijos būklė, rašinių ir reginių aukėjamoji vertė, žmonių susipriešinimas ir padidėjęs nusikalstamumas. Pergyvename dėl gilėjančio dvasinio nihilizmo, pavojingai menkinamo inteligentijos vaidmens.

Mes ilgus metus dirbę įvairiose gyvenimo sferose ir sukaupę nemažą patirtį, pasiruošę ja dalintis su įstatymų leidėjais, vykdomosios valdžios žmonėmis ir institucijomis, kurios to pageidautų. Taip būtų išvengta pasikartojančių klaidų.

Geranoriškų siekių paskatinti susibūrėme į nepolitinį sambūrį ,,Patirtis“. Nesiruošiame būti opozicija valdžiai, bet pasiliekame teisę pareikšti savo nuomonę svarbiais Lietuvos ir jos žmonių gyvenimo klausimais.Susitelkus galima viską nugalėti Lietuvos žmonių labui, kaip 1990–aisiais metais.

Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, prof. hab. dr. Jonas Kubilius, Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, doc. dr. advokatas Algimantas Dziegoraitis, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, prof. hab. dr. Zigmas Zinkevičius, profesorius, hab. mokslų daktaras Henrikas Zabulis, MA tikrasis narys, prof. hab. dr. Kazimieras Meškauskas, Lietuvos MA narys korespondentas prof. hab. dr. Alfonsas Žilėnas, profesorius hab. dr. Povilas Čibiras, aktorius Donatas Banionis, inžinierius Albinas Jasiūnas, inžinierius Algirdas Stumbras, žurnalistas Algimantas Naujokaitis, doc. dr. Jonas Stankus, Petras Plumpa, prof. habil. dr. Vytautas Kubilius, inžinierius Kostas Birulis, gydytoja Liudvika Knizikevičienė, žurnalistė Nijolė Baužytė, profesorius, ž. ū. m. dr. Antanas Stancevičius, habil. dr. Jonas Balžekas.

Pradėjus veiklą

,,Sambūris Patirtis“ tapęs juridiniu asmeniu pradėjo savo veiklą. Rudenį įvyko pirmasis posėdis, kurio metu buvo numatytos veiklos gairės. Prasidėjo ir mano, kaip atsakingojo sekretoriaus bendravimas su pirmininku, profesoriumi Jonu Kubiliumi. Jis paprašė į jį kreiptis tik ,,Profesoriau“ be jokių kitų titulų, o mane jis vadino Albinu. Daug kartų lankiausi jo namuose, jis keletą sykių lankėsi pas mane sode, kur pavasarį pravesdavome ,,Sambūrio Patirtis“ narių posėdį. Su profesoriumi bendravome vienuolika metų, jis buvo paprastas, natūralus žmogus, tačiau nepaprastai įžvalgus, iš pirmų pokalbio minučių įvertindavo pašnekovą, ar verta su juo bendrauti. Gyvenime vadovavosi protu, o ne jausmais. Sakėsi nemėgtąs karjeristų ir pataikūnų. Man su juo buvo lengva bendrauti, su manim jis buvo atviras, pasakojo apie savo jaunystę, kaip jis pakeleiviniu transportu važiavo į Vilnių ir įstojo į universitetą, kaip Vilniuje jam padėjo kunigas Lipniūnas. Kaip pokario metais tėviškėje mokytojavo, tapo partizanų ryšininku. Dieną mieste bendraudamas su kolaborantais sužinodavo apie stribų ruošiamus reidus, o vakare partizanams pranešdavo ką sužinojęs. Apie vėlesnį laikotarpį pasakojo kukliau, studijos, aspirantūra Leningrade, disertacijos gynimo trukdymas ir aukštų CK pareigūnų įv. priekaištai. Kiek supratau jo mokslininko talentą pastebėjo aukšto rango Rusijos mokslininkai. Jis sakė Lietuvoje nesididžiavęs socialistinio darbo didvyrio vardu, tik nuvykęs į Maskvą žaigždę prisisegdavęs ir jam visos durys būdavę atviros. Džiaugėsi žmona Valerija su kuria išauginę du gerus vaikus ir apie susiklosčiusius jų gyvenimus. Buvau kviečiamas ir dalyvavau jo Jubiliejinių gimtadienių iškilmėse. Su ponia Valerija irgi teko pabendrauti, ji sakėsi esanti stipresnės sveikatos už Joną, tad kai man esant Pandėlyje į mobilų telefoną paskambino profesorius ir pranešė apie žmonos mirtį, nenorėjau patikėti. Dalyvavau jos laidotuvėse. Atšventęs 90–ąjį gimtadienį profesorius gydėsi Santariškių ligoninėje, kur aš aplankiau.

Profesorius man sakė: ,,Į posėdžio darbotvarkę įrašykite klausimą – naujo pirmininko rinkimai“, aš sakau, profesoriau, jūs gerai atrodote, greitai grįšite ir pirmininkausite kitam posėdžiui, jis tarė: ,,Aš esu svečias šioje žemėje, visi mano organai susidėvėję“. Po trijų savaičių atgulė Žymių žmonių kalnelyje, Antakalnio kapinėse. Metams bėgant, daugelis ,,Sambūrio Patirtis“ steigėjų išėjo ten, iš kur niekada nebegrįžtama. Sambūrio papildymui naujus narius rinkome pasitardami ir kandidatūras apsvarstydami.

,,Sambūrio Patirtis“ gretas papildė: Lietuvos MA nariai: prof., habil. dr Antanas Tyla, prof., habil. dr Alfonsas Merkys, prof. hum. m. dr. Eugenijus Jovaiša, prof. habil fizinių (fizika) m. dr. Jonas Grigas. Profesoriai: habil. dr Alvydas Baležentis, habil. dr. Libertas Klimka, habil. soc. m. (teisės) dr. Alfonsas Vaišvila, habil dr. Stasys Vėlyvis, habil. hum. m. dr. Regina Merkienė. Dailės muziejaus direktorius, menotyrininkas Romualdas Budrys, rašytojas - gamtininkas Selemonas Paltanavičius, kun. Edmundas Paulionis, inž. g. m. dr. Romas Pakalnis, buvęs ž. ū. akademijos rektorius, doc. agr. m. dr. Zigmas Urbonas, agr. m. dr. Marija Sereikienė, inž. Vladas Palubinskas, ekonom. Venantas Mačiekus, inž. Alvydas Karalius.

,,Sambūrio Patirtis” nariai ruošia pareiškimus Lietuvos žmonėms aktualiais klausimais, juos pasirašę įteikia Aukščiausiai Lietuvos valdžiai. Albinas Jasiūnas - ,,Sambūrio Patirtis” atsakingasis sekretorius, jo iniciatyva 2004 m. ir 2009 m. išleistos knygutės ,,Sambūris ,,Patirtis”, kuriose patalpinti ,,Sambūrio Patirtis” pareiškimai ir į juos gauti valdžios atsakymai.

Nuorodos, šaltiniai


Autorius: Albinas Jasiūnas, 2016 m. vasario 19 d.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: