Senasis Daugėliškis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Senasis Daugėliškis
Senasis Daugeliskis dabar.JPG

Senasis Daugėliškis
Koordinatės:55°20′31″N 26°16′52″E / 55.342°N 26.281°E / 55.342; 26.281 (Senasis Daugėliškis)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Utenos apskritis
Savivaldybė: Vėliava Ignalinos rajono savivaldybė
Seniūnija: Naujojo Daugėliškio seniūnija
Gyventojų: 26 (2021 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Senàsis Daugėlìškis
Kilmininkas: Sẽnojo Daugėlìškio
Naudininkas: Senájam Daugėlìškiui
Galininkas: Sẽnąjį Daugėlìškį
Įnagininkas: Senúoju Daugėliškiù
Vietininkas: Senãjame Daugėlìškyje
Istoriniai pavadinimai

Senasis Daugėliškis (iki XIX a. pabaigos tiesiog Daugėliškis) – gatvinis kaimas Ignalinos rajono savivaldybėje, 3 km nuo Naujojo Daugėliškio, 7 km į rytus nuo Ignalinos. Seniūnaitijos centras. Praeityje buvo svarbus prekybos ir strategijos centras. Stūkso Senojo Daugėliškio piliakalnis.

Istorinis palikimas

  • Senojo Daugėliškio piliakalnis (dar vadinamas „Kiškio bažnyčia“)
  • Senojo Daugėliškio senkapiai
  • Salelė – taip vadinama pietinė kaimo dalis, įsikūrusi kalvoje stačiais šlaitais. Manoma, kad tai buvusi piliavietė, savo laiku galėjusi būti ir saloje. Likusi kaimo dalis vadinama Miesteliu.
  • Niemčiakalnis. Važiuojant iš Senojo Daugėliškio ir pravažiavus kapines kelias eina į aukšta kalvą. Rytinėje kelio pusėje – kalva su tarptautiniu įvaizdžiu – Niemčiakalnis. Tačiau ji nesiejama nei su Pirmojo pasaulinio karo „germanais“ (taip buvo vadinami vokiečiai), nei su Antrojo pasaulinio karo vokiečiais. Vietovardis senas. Daugėliškėnų daugelio kartų kartotas. Niemčiakalnis – atėjūnų iš Padauguvio kapinynas. Vietinių žmonių kalva kasinėta. Rasta daug žmonių kaulų. Jie labai stambūs. Ypač ilgi galūnių kaulai. Manoma, kad tai rinktinių karių palaikai. Pasakotojai teigia, jog Niemčiakalnis priglaudė narsiausių Livonijos ordino karių palaikus. Apylinkės žmonės juos vadino „niemčiais“. Iš to kildinamas ir pakelės kalvos pavadinimas. Niemčiakalnis apylinkėse išsiskiria savo aukščiu. Kalvos aukštis aukščiausioje vietoje yra 241 m virš jūros lygio. Gali būti, kad ši kalva buvo ir vadinamuoju signaliniu kalnu – prireikus nuo jo perduodavo pavojaus ženklą. Nuo Niemčiakalnio atsiveria labai gera apžvalga į Dauguvos upės pusę, už kurios buvo įsikūrę kalavijuočiai: plika akimi yra matoma Ignalinos atominė elektrinė, esanti už 35 km, Visagino televizijos bokštas (32 km), Vidžių bažnyčios stogas (23 km).
  • Totorių kapai
  • Žydų kapai
  • Parko tuopų alėjos likučiai
  • Granito luitas su užrašu „Casimiri Plater et Isabella Borch memor ac utriqve cratus 1815 A.H.T“ (Kazimierui Pliateriui ir Izabelei Borch dėkingas ir abiejų išaugintas 1815 A. H.T.) Mykolo Matkevičiaus (Matusos) sodyboje
  • Jekaterinos kelias. Istorinėje literatūroje minima, kad keliu, einančiu per Senajį Daugėliškį, keliavusi rusų carienė Jekaterina II. Jos garbei kelias buvęs beržais apsodintas. Nukaršus pirmąjai medžių kartai, jų vietoje buvo sodinami nauji berželiai. Medžiai šalikelėje primindavo žmonėms carienės kelionę. Kelio atkarpos, kur beržai ilgiau kerojo, buvo vadinamos Jekaterinos keliu.[3]
  • Velniakelis, Napoleono kelias. Napoleono Bonaparto žygio per Aukštaitiją metu per šimtametį eglyną Senojo Daugėliškio kaime buvo nutiestas akmenimis, ąžuolinėmis kulbėmis grįstas kelias. Seni žmonės pasakoja: jį nutiesė Napoleono kareiviai, kai jie ėjo Švenčionių kryptimi. Dabar tuo keliu žmonės vengia važiuoti. Sako, kas juo pasuks, tam velniai ratus numaus. Todėl tas kelias ir vadinamas ne tik Napoleono keliu, bet ir Velniakeliu.

Geografija

Išsidėstęs prie Virėkštos ežero ir Karališkės, Didžiagirio miškų.

Aplinkinės gyvenvietės

Blank-50px.png Vidiškės – 6 km Naujasis Daugėliškis – 3 km Mažėnai – 14 km Blank-50px.png
Ignalina – 7 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus Vaizdas:RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Mikalavas – 4 km
Kazokinė – 8 km Ceikiniai – 10 km Mielagėnai – 14 km


<tabber> OpenStreetMap=


Žiūrėti didesniame žemėlapyje
Senasis Daugėliškis OpenStreetMap žemėlapyje

|-| SSRS genštabas (1985–1990)=

Senasis Daugėliškis TSRS topografiniame žemėlapyje[4][5].

|-| Retromaps=

'00 '10 '20 '30 '40 '50 '60 '70 '80 '90
1800s 1808 1812 1822 1832 1842 1854 1867 1871 1885 1896
1900s 1909 1915 1922 1936 1940
1942
1954 1967 1975 1985 1990
OpenStreetMap

</tabber>


Istorija

Pavadinimo kilmė

Daugėliškio, vėliau Senojo Daugėliškio pavadinimas senas, atsiradęs Lietuvos valstybės kūrimosi išvakarėse.

Daugėliškio (pirminis pavadinimas galėjo būti ir Daugėriškis, Daugirdiškis) pavadinimo kilmė sietina su XII-XIII a. valdžiusio kunigaikščio Daugeručio (Dangeručio) vardu. Tikėtina, kad Daugėliškis – buvusi Daugeručio valda. Tokiai išvadai palankūs toponimikos, t. y. vardo ir vietovardžio sugretinimai bei kai kurios veiklos analizė.

Rytų Lietuvoje vietovardžių, atitinkančių Kunigaikščio Daugeručio vardą, daugiau nežinoma. Senovės kronikos mini, kad jo veikla susijusi su Šiaurės Rytų Lietuvos pakraščiu. Spėjama, kad Daugeručio centrinė pilis galėjo stovėti ant Senojo Daugėliškio piliakalnio.

Iki XVI a.

Gyvenvietės įsikūrimo pradžia, matyt, buvo piliakalnis, dabar stūksantis kaimo centre, datuojamas m. e. I tūkst. viduriu.

Jau nuo XIV a. Daugėliškis priklausė Lietuvos didikams Goštautams. Goštautai Daugėliškio apylinkėse turėjo medžioklės plotus, vienas miškas iki nesenų laikų vadintas Žvėrynu.

XVI a.

1511 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Vilniaus vaivada Geranainių seniūnas Albertas Vaitiekus Goštautas pastatė dvarą-tvirtovę ant nedidelio Virėkštos ežero kranto.[6] Manoma, kad tuo metu Daugėliškis vis dar buvo stambiausias ekonominis ir administracinis centras kelio VilniusPolockas, dar vadinamo Batoro ir Napoleono traktu, atkarpoje ŠvenčionysVidžiai. Daugėliškio valsčiui, o vėliau ir parapijai priklausė plačios apylinkės, siekiančios Rimšės, Palūšės ir tolimesnius kraštus. Daugėliškio tvirtovę saugojo ir gynė totorių kariai, dar Vytauto atkeldinti iš Krymo (yra likę jų kapai).

1526 m. už kelių šimtų metrų nuo dvaro rūmų, prie pat kelio į Vidžius Albertas Vaitiekus Goštautas pastatė pirmąją medinę bažnyčią, vėliau prie jos įsteigta mokykla. Jos parapijai buvo priskirtos ir į rytus nuo Daugėliškio esančios Kačergiškės parapijai priklausiusios Goštautų valdos: nemažai žemės, pievos su baudžiauninkais, 3 smuklės, Visagino ežeras ir kt., nes bažnyčia savo lėšomis privalėjusi išlaikyti vikarą ir mokytoją, aptarnauti Seniškio filiją ir atlikti kitas prievoles.[7]

Sumažintas Kačergiškės parapijos plotas sumenkino jos įtaką ir ji tavo Daugėliškio bažnyčios filija.

Dokumentuose pažymima, kad 1533 m. Daugėliškis buvo ir valdovinės žvejojimo institucijos punktas.

1542 m. mirus paskutiniam Goštautų giminės palikuoniui Trakų vaivadai Stanislovui Goštautui, dvaras atiteko jo žmonai – Barborai Radvilaitei, kuri dvarą užrašė antrajam savo vyrui Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui. Taip įkurta Daugėliškio seniūnija. Bažnyčia sušaukdavo žmones iš gana tolimų apylinkių. Susirinkę imdavo prekiauti. Totoriai, pirmieji tapę vietos amatininkais, apdirbinėjo odą, siuvo batus ir pakinktus, gamino pasagas, kaustė arklius, kalė plūgams noragus. Kalvystės amatas Daugėliškyje klestėjo ir iki totorių įsikūrimo. Totorių palikuonys buvo labai rimti konkurentai vietiniams kalviams, turėjusiems dirbtuves prie karčiamų.

1589 m. Motiejaus Strubičiaus Lietuvos žemėlapyje „Magni Ducatus Lithuaniae, Livoniae et Moscoviae descriptio“ Daugėliškis (Dolgelißski) žymimas greta tokių svarbių to meto vietovių, kaip Vilnius, Krėva, Anykščiai. Žemėlapyje nupiešti rūmai-tvirtovė, tada buvusi svarbi krašto gynybai.

XVII a.

1603 m. kartografiniuose dokumentuose Daugėliškis vadinamas miestu.

1613 m. Mikalojaus Kristupo Radvilos Lietuvos kunigaikštystės žemėlapyje „Magni Ducatus Lithuaniae, et Regionum Adiacentium exacta Descriptio“ Daugėliškis (Daugielißskij) išpieštas dar platesne panorama, virš kurios kyla tvirtovės bokštas.

1664 m. Daugėliškis gavo karaliaus Jono Kazimiero privilegiją ir tapo seniūnijos centru. Seniūnai buvo Lietuvos didikai Rudaminos, Pacai, Chodkevičiai, Pliateriai. Privilegija suteikė teisę rengti turgus, steigti amatininkų dirbtuves, laikyti karčiamas. Miestelyje virė judri prekyba. Prekiauta ne tik su vietinių apylinkių gyventojais. Daugėliškio užvažiuojamuose namuose nakvodavo Rygos pirkliai, prekiavę linais ir sėmenimis. Sustodavę pro šalį važiuojantys Talino, Daugpilio, Svyrių ir Vilniaus pirkliai ir kitų miestų pirkliai, mat per Daugėliškį tuomet ėjo svarbiausiais kelias iš Vilniaus į Vidžius, kažkada jungęs Padauguvį ir Polocko kunigaikštystę su Naugarduko ir Krėvos žemėmis.

XVIII–XIX a.

Daugėliškio seniūnija

XVIII a. pradžioje Seniūnijai priklausė 48 dvarai su 1882 žmonėmis. Seniūnija tęsėsi į rytus nuo dabartinio Vilnius–Daugpilis geležinkelio iki dabartinės Lietuvos–Baltarusijos sienos (be Tverečiaus apylinkių) ir nuo Švenčionių bei Adutiškio pietuose iki Drūkšių ežero šiaurėje).[8]

XVIII a. viduryje aštuonis Seniškio palivarko kaimus (Taujūnus, Plėniškę, Mažviliškę, Pipėniškę, Praciūnus, Liekius, Jureliškę, Degutiškę) – 29 valstiečių kiemus su 230 gyventojų paskyrė Daugėliškio klebonijai. Taip susidarė Daugėliškio klebonijos Seniškio dvarelis. Daugėliškio dvaras turėjo 10 dešimtinių miško Garšvinėje ir 7 dešimtines – Grybėnuose. Gedžiūnėliuose stovėjo vandens malūnas, buvo kelios smuklės: viena dvare, antra miestelyje, kitos Jonėnuose, Maksimonyse, Mikalave ir Ožionyse.

1771 m. Daugėliškio parapija gavo iš popiežiaus Siksto V leidimą įkurti šv. Onos broliją.

1774–1802 m. vėl dirbo mokykla. 1781 metais joje mokėsi 8 mokiniai.[9] Parapijai tada priklausė 5459 asmenys.

Už nuopelnus valstybei paskutiniam LDK vicekancleriui (1792–1794 m.) Kazimierui Konstantinui Pliateriui (1746–1807 m.) buvo paskirta valdyti Daugėliškio seniūnija ir padovanotas Daugėliškio dvaras. Pagrindiniam Daugėliškio dvarui priklausė 27 kaimai (Maksimonys, Ožionys, Jonėnai, Mikalavas…) ir 12 palivarkų (su jiems priklausančiais kaimais). Palivarkai:

  1. Ceikinių (Dainiai, Juršėnai, Šilaikiškė…),
  2. Izabelinės (Grigiškė, Jurkiškė, Kačergiškė…),
  3. Senosios Izabelinės (Daubariškė, Upis),
  4. Seniškio (Grybėnai, Garšvinė, Gaveikiškė…),
  5. Rimšės (Bieniūnai, Antalgė, Jonavas…),
  6. Kazimieravo (Mažėnai, Medeišiai, Gervelės…),
  7. Mikalavo (Rizgūnai, Žilėniškė, Pamališkė…),
  8. Stanislavavo (tik Daubariškė),
  9. Viktarinės (Kūjiškė, Deniūnai, Vaitėniškė),
  10. Konstantinavo (Činčikos, Želabai),
  11. Sudota (Žeimena, Grybai, Dotinėnai, Mėžionėliai…),
  12. Guntaunykų.

Visi valstiečiai, priklausę Daugėliškio iždinio dvaro palivarkams, buvo vadinami valstybiniais valstiečiais. Jų gyvenimo sąlygos buvo kiek geresnės, negu valstiečių, kurie priklausė privatiems dvarams.

„Akt wizyt od bytych w Plebaniji Dowgieliszkiej 1820“ [10] pateikiamas išpažįstančių Romos katalikų tikėjimą parapijos žmonių skaičius – 7635. Atskirai nurodoma, kad Daugėliškio parapijos teritorijoje dar gyvena 971 rusas sentikis ir 346 žydai. Iš viso parapijoje gyveno 8952 žmonės: apie 85 % katalikų, apie 11 % rusų sentikių ir apie 4 % žydų. Žydai daugiausia nuomojo smukles (karčemas) ir gyveno jose arba netoli jų. Apie Daugėliškį buvo apie 20 smuklių. Daugėliškio parapijoje visi gyvenusieji rusai buvo sentikiai.

1881 metais Daugėliškio gyventojai kartu su Linkmenų gyventojais pirmieji Lietuvoje parašė prašymą Rusijos valstybės institucijoms, kad būtų panaikintas spaudos draudimas.

1886 m. žaibas sudegino bažnyčią.

Daugėliškio nykimo pradžia

Kada sunyko rūmai–tvirtovė, istoriniai šaltiniai nemini. Manoma, kad didelės įtakos turėjo XVIII a. pabaigos įvykiai. 1795 m. žlugo Lietuvos–Lenkijos valstybė. Lietuva tapo didžiulės Rusijos imperijos atkampiu kraštu. Daugėliškį valdę kilmingieji didikai neteko įtakos.

XIX a. dvaro šeimininkai išsirinko patogesnę vietą, bet ne toje pačioje vietoje, o 3 km į šiaurę nuo miestelio, labai panašią į senąją – taip pat daubos dugne, tik ne prie ežero, nes jau buvo nesvarbus gynybinis motyvas, o prie upelio, kuris galėtų sukti malūno ratą, užpildyti tvenkinius. Prie dvaro kūrėsi nauja gyvenvietė, pasisavinusi Daugėliškio vardą. 1899 m. ten buvo pastatyta nauja Šv. Joakimo ir Šv. Onos bažnyčia, vietoje tos, kuri buvo sudegusi 1886 m. Ne toje pačioje vietoje ją statė esą todėl, jog parapija neturėjusi caro valdžios leidimo statyti bažnyčią. Todėl teko pasirinkti vietą toliau nuo pagrindinio kelio, atseit toliau nuo valdžios akių. Ten iš kaimų nusikėlė žydai prekybininkai bei amatininkai. Išaugęs naujas miestelis pradėtas vadinti Naujuoju Daugėliškiu, o senasis miestelis imtas vadinti Senuoju Daugėliškiu arba Miesteliu. Tuo metu iš Senojo į Naująjį Daugėliškį persikėlė mokykla, kuri čia tapo dviklase (5 skyrių). Bažnyčios persikėlimas paskatino Naujojo Daugėliškio augimą ir padėjo užmiršti Senąjį Daugėliškį.

Tačiau lemiamą įtaką Senojo Daugėliškio gyvenvietės raidai turėjo geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva nutiesimas. Pro Naująjį Daugėliškį ėjęs kelias į Vidžius pasidarė tinkamesnis pasiekti Ignaliną, naują ūkinės traukos centrą, išaugusį prie geležinkelio. Tas galutinai nulėmė Naujojo Daugėliškio pranašumą. Senasis Daugėliškis ėmė nykti.

Carinės Rusijos laikais Daugėliškis buvo valsčiaus centras ir priklausė Švenčionių apskričiai.

1867 m. atidaryta rusiška liaudies (trijų skyrių) mokykla.[11] 1889/1890 mokslo metais joje mokėsi 71 berniukas ir 4 mergaitės (susirinkdavo iš visos parapijos). Dirbo vienas mokytojas. 1892/1893 m. m. – 82 berniukai ir 4 mergaitės. Dirbo irgi vienas mokytojas.[12]

XX a.

Pirmojo pasaulinio karo metais pro Senąjį Daugėliškį ėjo Vokietijos kariuomenės pafrontės siaurasis geležinkelis Ignalina – Senasis Daugėliškis – TverečiusVidžiai, aprūpinęs Daugpilio frontą. Geležinkelis taip pat jungė Tverečiuje esantį fronto štabą ir pirmąsias fronto linijas su Mielagėnais ir Salomianka. Jį statė tiek vokiečių belaisviai, tiek vietiniai gyventojai. Senajame Daugėliškyje prie geležinkelio vokiečiai buvo pasistatę lentpjūvę. Iš daubos apačios į lentpjūvę vamzdžiais buvo pumpuojamas vanduo. Vietiniai žmonės ir dabar stebisi: ko jie ant tų vamzdžių buvo užpylę, kad išarta žemė toje vietoje ir dabar – juoda kaip derva. Vokiečiai ir siaurąjį geležinkelį, ir lentpjūvę pasitraukdami sunaikino.

Po I pasaulinio karo Senojo Daugėliškio apylinkėse vyko lietuvių – lenkų kovos. 1920-1939 m. kaip ir visas Vilniaus kraštas Senasis Daugėliškis buvo okupuotas lenkų. Tuo metu dar buvo likę apie 500 gyventojų. Lenkų okupacijos metu gyventojai laikėsi vieningai ir priešinosi okupacijai. Senajame Daugėliškyje buvo įsteigtas Šv. Kazimiero draugijos skyrius. Tokie skyriai lenkų okupacijos metais apjungė didžiąją dalį lietuvių jaunimo, kuris švietėsi skyriuose, lavinosi, skaitė naudingas knygas, prenumeravo lietuviškus laikraščius, šaukė susirinkimus, ruošė paskaitas vakarus. Senojo Daugėliškio skyrius turėjo 52-60 narių. Pastatė medinį kryžių. Prie skyriaus veikė Jaunųjų ūkininkų kuopelė. Nariai prenumeravo lietuvišką spaudą. Skyrius uždarytas 1936 metų spalio 8 dieną.

1923-1939 m. veikė valdiška pradinė mokykla, buvo žydų maldos namai vadinami škala.

1932 m. rugsėjo 25 d. Daugėliškis įėjo į istoriją kaip vieta, kurioje nusileido 20-tųjų Gordono Beneto oro balionų lenktynių nugalėtojai amerikiečiai Thomas G. W. Settle ir Winfield Bushnell. Pakilę iš Bazelio Šveicarijoje jie per 41 val. 20 min nuskrido 1550 km ir pasiekė pasaulio rekordą. Gordono Beneto oro balionų lenktynės yra seniausios ir prestižiškiausios oro balionų lenktynės pasaulyje, prasidėjusios 1906 m. Paryžiuje ir besitęsiančios iki šiol.

Iki Antrojo pasaulinio karo Senajame Daugėliškyje gyveno apie 10 žydų, 1 totorių ir apie 40 lietuvių šeimų. Nacių okupacijos metu visi žydai buvo išvaryti į Švenčionis ir daugiau nė vienas nebegrįžo. Totorių šeima išsikėlė į Lenkiją. Įsitvirtinus tarybų valdžiai dauguma žydų namų buvo išardyti ir sukūrenti. Škala buvo paversta lentpjūve, o vėliau sunyko.

1940 m. ties Senuoju Daugėliškiu ėjo Lietuvos ir Baltarusijos laikinoji siena (Senasis Daugėliškis atiteko Baltarusijai). Salelė pateko į pasienio ruožą, todėl visi Salelės gyventojai buvo iškelti į Miestelį.

Po Antrojo pasaulinio karo kaimas liko nuošalėje kaip apleistas nykstantis kaimas. Nuo 1941 m. priklausė Švenčionių apskrities Daugėliškio valsčiui, buvo apylinkės centras, vėliau – Ažušilės apylinkei. Nuo 1950 m. – Ignalinos rajono apylinkės centras, vėliau priklausė Naujojo Daugėliškio apylinkei, dabar Naujojo Daugėliškio seniūnijai.

Apie 1953 m. Senajame Daugėliškyje įsteigtas kolūkis „Lenino keliu“. Kolūkis nuskurdo, buvo reorganizuotas ir 1964 m. kaimas buvo prijungtas prie Naujojo Daugėliškio tarybinio ūkio, kuriam priklausė iki šio tarybinio ūkio subyrėjimo.

1963 m. Senojo Daugėliškio kaimas elektrifikuotas.

XXI a.

2008 m. birželio 29 d. atidengtas Čibirų pavardės akmuo.

2009 m. sausio 28 d. įkurta Senojo Daugėliškio seniūnaitija. Ją sudaro Paringio, Grigiškės, Cicėniškės, Daniūnų, Mikalavo, Pajurgiškės, Senojo Daugėliškio, Pekoriškės, Kalviasalio, Andrikavo, Kūtiškės ir Baušiškės kaimai (256 gyventojai).[13] Pirmuoju seniūnaičiu išrinktas Algirdas Cicėnas.

Gyventojai

P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1865 m. ir 2021 m.
1865 m.*[2] 1905 m. 1931 m. 1959 m.sur. 1970 m.sur.[14] 1979 m.sur.
270 481 201 166 134 86
1982 m.[15] 1986 m. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur. 2021 m.
103 80 59 33 31 26
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Žymūs žmonės

Senajame Daugėliškyje gimė:

Galerija

Šaltiniai

  1. Vietovardžių žodynas (Lietuvių kalbos institutas, 2007 m.)
  2. 2,0 2,1 Даугелишки. Географическо-статистический словарь Российской империи (Rusijos imperijos geografinis-statistinis žodynas), T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 15 psl. (rus.)
  3. Kviklys B. Mūsų Lietuva. V., 1989, p. 675.
  4. Senasis Daugėliškis SSRS genštabas 1985–1990 m.
  5. Senasis Daugėliškis loadmap.net
  6. Lietuviškoji enciklopedija, K., 1937, T. V, Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, Tom XV cz.1, 1880,T.I.
  7. Polski słownik geograficzny królewstwa Polskiego,1885 01 01
  8. LVIA F. 752. Vilniaus gubernijos rusų tautybės gyventojų surašymo komisija Ap. 13 B.104.
  9. Kviklys B. Mūsų Lietuva. V., 1990, p. 721.
  10. LMA biblioteka, F 11-45.
  11. Памэтная книжка Виленского учебного округа 1877 г.
  12. Памэтная книжка народныхъ училищь 1892/93 у. г.
  13. Ignalinos rajono savivaldybės savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. T-396 „Dėl Ignalinos rajono savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų vietovių ar jų dalių suskirstymo į seniūnaitijas patvirtinimo“.
  14. Senasis Daugėliškis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 182 psl.
  15. Senasis Daugėliškis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas. - 99 psl.
  • Senasis Daugėliškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. - 651 psl.
  • Daugėliškis. Mūsų Lietuva, T. 1. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. - 720 psl.
  • Umbražiūnas K. Naujasis Daugėliškis // Nauja vaga.-1971, rugs. 25.;
  • Kudirkienė R. Daugėliškis, kurio jau nėra // Kultūros barai.-1972, Nr. 7 ; Nauja vaga.-1972, rugp. 10.;
  • Kudaba Č. Ignalinos rajonas. V., 1987;
  • Daugėliškis // Kviklys B. Mūsų Lietuva. V., 1990, p. 721;
  • Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. V tomas, II dalis;
  • Grudzinskas L. Napoleono kepurė // Lietuvos aidas, 1993, gruodis 10;
  • Grudzinskas L. Žiedas su briliantu ir grafo širdis // Švyturys, 1996, gruodis;
  • Daugudis V. Iš Daugėliškių praeities // Gimtinė, 1997, bal. 1-30, p. 3;
  • Šiaudinis V. Paringio krašto praeitis. V., 1997;
  • Lonskaitė J. Daugėliškis – dalis Aukštaitijos // Nauja vaga, 2000, rugs. 2 ;
  • Karmonas A. Lietuvių genties didkelis (Šiaurės Rytų Lietuva). Švenčionys, 2005;
  • Ignalinos miškų urėdija. Ignalinos girių paunksmėje. K., 2005;
  • Šiaudinis V. Daugėliškio mokykla// Voruta, 2006, sau. 7, Nr. 1 (595); p. 4;
  • J. Gordon Vaeth They Sailed the Skies – U. S. Navy Balloons And the Airship Program. Naval Institute Press, 2005, p. 84.;
  • Čibiras M., Čibirienė M. Lyg sietu atsijota… V., 2007;
  • Čibiras P. Senasis Daugėliškis – Čibirų giminės lopšys // Voruta, 1997, Nr. 5;
  • Čibiras P. Prancisiaus ir Nastės Čibirų šeimos atsiminimai. V., 2005.;
  • Senasis Daugėliškis // Nauja vaga.-2009, geg. 16, Nr. 37.
  • Daugėliškio sentikiai
  • Naujojo Daugėliškio Šv. Joakimo ir Onos Romos katalikų bažnyčios metrikų aktų knygos


Pavyzdinis straipsnis Straipsnis „Senasis Daugėliškis“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Enciklopedijos Lietuvai ir pasauliui straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 132% (+35501-211=35290 wiki spaudos ženklai).
  • KS – redaktorius – 0% (+38-8498=-8460 wiki spaudos ženklai).
  • Aloyzas Rapševičius – redaktorius – 0% (+29-0=29 wiki spaudos ženklai).