Senoji bažnytinė slavų kalba

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Senoji bažnytinė slavų kalba
Словѣньскъ ѩзыкъ
Kalbama: vartota Balkanuose
Kalbančiųjų skaičius: vartojama kaip liturginė kalba
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: -
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

indoeuropiečių
 - slavų
   - pietų slavų

Rašto sistemos: kirilica, glagolica
Oficialus statusas
Oficiali kalba: -
Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1: cu
ISO 639-2: chu
ISO 639-3: chu

Senoji bažnytinė slavų kalba (senoji bulgarų kalba) – dirbtinė kalba, sudaryta X a. Salonikų graikų makedonų tarmės pagrindu slavų apaštalų Kirilo ir Metodijaus.

Senąja bažnytine slavų kalba, buvusia suprantama visų slavų, parašyta seniausi slavų tekstai.

Abėcėlės

Vartojamos buvo dvi abėcėlės: glagolica ir naujesnė kirilica; iš pastarosios kilo rusų, gudų, ukrainiečių, serbų, bulgarų ir slavų makedonų abėcėlės. Naujesnis (gudų) šios kalbos variantas buvo viena iš oficialių LDK kalbų.

Senosios bažnytinės slavų kalbos išsaugota nemažai senosios slavų kalbos archaiškumų, pvz., absoliutinis naudininkas, nosiniai balsai, atributiškai vartojamos trumpos būdvardžių formos.

Nuorodos


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 104% (+3863-158=3705 wiki spaudos ženklai).