Senoji bažnytinė slavų kalba
Senoji bažnytinė slavų kalba Словѣньскъ ѩзыкъ | |
---|---|
Kalbama: | vartota Balkanuose |
Kalbančiųjų skaičius: | vartojama kaip liturginė kalba |
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: | - |
Kilmė: | |
Rašto sistemos: | kirilica, glagolica |
Oficiali kalba: | - |
ISO 639-1: | cu |
ISO 639-2: | chu |
ISO 639-3: | chu |
Senoji bažnytinė slavų kalba (senoji bulgarų kalba) – dirbtinė kalba, sudaryta X a. Salonikų graikų makedonų tarmės pagrindu slavų apaštalų Kirilo ir Metodijaus.
Senąja bažnytine slavų kalba, buvusia suprantama visų slavų, parašyta seniausi slavų tekstai.
Abėcėlės
Vartojamos buvo dvi abėcėlės: glagolica ir naujesnė kirilica; iš pastarosios kilo rusų, gudų, ukrainiečių, serbų, bulgarų ir slavų makedonų abėcėlės. Naujesnis (gudų) šios kalbos variantas buvo viena iš oficialių LDK kalbų.
Senosios bažnytinės slavų kalbos išsaugota nemažai senosios slavų kalbos archaiškumų, pvz., absoliutinis naudininkas, nosiniai balsai, atributiškai vartojamos trumpos būdvardžių formos.
Nuorodos
- chu Etnologijos kalbos kodo „chu“ informacija (angl. Ethnologue information on language by code „chu“)
- chu Linguist kalbos kodo „chu“ informacija (angl. The Linguist List: Information by code: „chu“)
- chu MultiTree kalbos kodo „chu“ informacija (angl. MultiTree: A Digital Library of Language Relationships: Information by code: „chu“)
|
|