Septynerių metų karas
| Septynerių metų karas | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Sainte-Foy mūšis, George B. Campion paveikslas | |||||||
| |||||||
| Priešininkai | |||||||
 Prūsija Didžioji Britanija ir jos kolonijos.svg){kind=small} Hanoveris Irokėzų konfederacija Portugalija Brunsviko kunigaikštystė Hesė-Kaselis
|
 [1] Prancūzija ir jos kolonijos.svg){kind=small} Šventoji Romos imperija Rusijos imperija Švedija Ispanija ir jos kolonijos Saksonija.svg){kind=small} Sardinija
| ||||||
| Vadai | |||||||
 Frydrichas II Friedrich Wilhelm von Seydlitz John Manners Edward Boscawen Robert Clive James Wolfe † Jeffrey Amherst Edward Braddock † Kunigaikštis Ferdinandas Brunsvikietis
|
Liudvikas XV Louis-Joseph de Montcalm † Count von Daun Franz Moritz von Lacy Charles Alexander of Lorraine Ernst von Laudon Jelizaveta Pyotr Saltykov Augustas III
| ||||||
Septynerių metų karas vyko 1756–1763 metais Europoje ir jame dalyvavo visos galingiausios to meto Europos valstybės. Jame Didžiosios Britanijos, Prūsijos ir kelių smulkių Vokietijos valstybėlių sąjunga kovėsi su Austrijos, Prancūzijos, Rusijos, Saksonijos ir Švedijos koalicija. Abiejų Tautų Respublika karo metu liko neutrali, nors per ją žygiavo svetimos kariuomenės, o Rusija laikinai pakeitė sąjungininkus karo pabaigoje.
Portugalija (Didžiosios Britanijos pusėje) ir Ispanija (Prancūzijos pusėje) įstojo į karą vėliau, neutralių Nyderlandų pajėgos buvo užpultos Indijoje. Dėl karo globalaus masto jis buvo vadinamas "pirmuoju Pasauliniu karu". Jo metu žuvo 900 - 1400 tūkst. žmonių, pasikeitė galingųjų šalių jėgos balansas ir kai kurios teritorijos.
Karas prasidėjo, kai Frydrichas II įsiveržė į Saksoniją. Kova tarp britų, prancūzų ir jų sąjungininkų Šiaurės Amerikoje prasidėjo 1754 m., dveji metai prieš karo pradžią Europoje kaip imperialistinės konkurencijos dalis. Karas Amerikoje kartais laikomas atskiru karu ir vadinamas Prancūzijos ir indėnų karu.
Nepaisant to, kad konfliktas daugiausiai vyko Europoje, čia jis baigėsi kruvinom lygiosiomis ir praktiškai nepakeitė prieškario status quo, o jo pasekmės Azijoje ir Amerikoje buvo platesnio masto ir ilgalaikės. Po karo Prancūzija nustojo būti pagrindine kolonijine jėga Amerikoje (kur ji prarado beveik visas valdas žemyne ir kai kurias Vest indijos salas). Prūsija parodė, kad priklauso stipriausioms Europos valstybėms, kai išlaikė Austrijos provinciją Sileziją. Didžioji Britanija sustiprino savo valdas Indijoje, Amerikoje ir tapo stipriausia kolonijine imperija.
Strategijos
Beveik visą XVIII a. Prancūzija kovojo tuo pačiu būdu: ji palikdavo kolonijas gintis pačioms, nusiusdama labai mažai karių arba nepatyrusius, nes manydavo, kad jos vis tiek bus prarastos. Ši strategija iš dalies buvo primesta Prancūzijai, dėl geografinės padėties ir Britų karališkojo laivyno pranašumo Prancūzijos laivynui buvo sunku aprūpinti kolonijas kariais ir resursais. Tačiau dėl kelių ilgų sausumos sienų Prancūzijai buvo reikalinga stipri armija. Tad vyriausybė dėjo visas viltis į sausumos armiją Europoje, tikėdama, kad tai atneš pergalę. Prancūzija planavo po karo per derybas išmainyti savo kolonijas į užimtas sritis Europoje. Planas nepasiteisino, ners ji iš tiesų prarado beveik visas kolonijas, bet nieko svarbaus neužėmė, ką galėtų į jas išmainyti.
Britai dėl pragmatiškų priežasčių nenorėjo veltis į didelius sausumos mūšius Europoje. Jie bandė nusverti trūkumus žemyne per sąjunga su viena ar keliomis galingomis valstybėmis, kurių interesai būtų priešingi Prancūzijai. Septynerių metų karo metu Didžioji Britanija tapo Frydricho II, galingiausio to meto stratego, sąjungininke ir financiškai jį rėmė. Priešingai nei Prancūzija, britai ketino pasinaudoti visais laivyno pranašumais ir sėkmingai kautis kolonijose. Jie blokuodavo ir bombarduodavo priešų uostus, be to ypač išnaudodavo galimybę laivais perkėlti savo karius. Puldami priešų laivus ir kolonijas Didžioji Britanija dažnai naudodavo greta esančių savo kolonijų gyventojus.
Prieš karo pradžią kilo konfliktas Amerikoje, kai britų kolonijos, besiplėsdamos į vakarus susidūrė su prancūzais, kurie reiškė pretenzijas į Misisipės slėnį XVIII a. viduryje. Norėdami sustabdyti britų kolonijų (ypač Pensilvanijos ir Virdžinijos) plėtrą į vakarus, prancūzai pastatė virtinę tvirtovių, o britų pastangos jas pašalinti sukėlė Prancūzijos ir indėnų karus (vadinamąjį Septynerių metų karą Amerikoje).
Karas Europoje
1756 m.
Britų ministras pirmininkas Niukaslio kunigaikštis manė, kad karo bus išvengta sudarius naujas sąjungas Europoje[2]. Tačiau prancūzai surinko didelę armiją Tulone ir užėmė Menorkos sąlą Viduržemio jūroje. Britų pastangos atmušti ataką Menorkos mūšyje buvo nesėkmingos ir birželio 28 d. prancūzai užėmė salą (už tai britų admirolas Džonas Byngas buvo nuteistas mirties bausme)[3]. Karas tarp Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos buvo paskelbtas gegužės 18 d.[4] praėjus dviem metams po susirėmimų Ohajuje pradžios.
Sužinojęs apie susirėmimus Amerikoje ir užsitikrinęs Didžiosios Britanijos paramą, Frydrichas II įsiveržė į Saksoniją, vokiečių valstybę, kuri buvo Austrijos sąjungininkė. Saksonijos ir Austrijos armijos buvo nepasiruošusios ir jų pajėgos išblaškytos. Frydrichas II neleido gauti Saksonijai pastiprinimą iš Maximilian Ulysses Browne vadovaujamos austrų armijos. Po to jis apsupo Saksonijos armiją, kuri pasidavė Pirnoje 1756 m. pabaigoje. Vienintelė austrų sėkmė buvo dalinė Silezijos okupacija.
Britanija buvo nustebinta staigaus Prūsijos puolimo, bet parėmė savo sąjungininkę. Kumberlando kunigaikštis suorganizavo jungtines vokiečių pajėgas apginti Hanoverį nuo prancūzų. Britai pabandė įtikinti savo istorinius sąjungininkus Nyderlandus prisidėti prie jų, bet olandai panoro likti visiškai neutralūs. Nepaisant didesnių priešo pajėgų, metai buvo sėkmingi Prūsijos armijai, o Didžiąjai Britanijai nelabai sekėsi Amerikoje.
1757 m.
1757 m. pradžioje Frydrichas II įsiveržė į Bohemija|Bohemiją, tikėdamasis galutinai nugalėti austrų karius. Po kruvino Prahos mūšio prūsai apgulė miestą, bet turėjo atsitraukti po austrų kontratakos ir pirmo Frydricho pralaimėjimo Kolino mūšyje. Tą vasarą rusai įsiveržė į Rytų Prūsiją ir nugalėjo mažas prūsų pajėgas permainingame Gros-Jagersdorfo mūšyje. Po to sekė kiti pralaimėjimai, tad Frydrichas turėjo palikti Bohemiją[5].
Prūsijos reikalai atrodė prasti, nes Austrija ruošėsi rimtai kontratakai, o Karolio de Rohano vadovaujami prancūzai artėjo iš vakarų. Dėl to, ką Napoleonas pavadino "manevrų ir ryžto šedevru", situacija Vokietijoje pasikeitė. Frydrichas iš pradžių nusiaubė prancūzų armiją Rosbacho mūšyje, o po to nugalėjo žymiai didesnę austrų armiją Leuteno mūšyje. Šiom pergalėm jis įrodė esas geriausiu to meto generolu. Nepaisant šių pergalių dabar Prūsija buvo apsupta iš keturių pusių: Prancūzijos vakaruose, Austrijos pietuose, Rusijos rytuose, o Švedijos šiaurėje. Padėtį apsunkino Hanoverio armijos pralaimėjimas Hastenbeko mūšyje ir visiškai pasidavė Kloster-Zeven susitarimu[6]. Po susitarimo Brunsvikas ir Hanoveris pasitraukė iš karo ir Prūsija tapo pažeidžiama iš vakarų. Frydrichas paprašė britų svaresnės paramos, nes Vokietijoje niekas nebepadėjo jo kariams[7].
Britai toliau pralaiminėjo Amerikoje, ypač prie Viljamo Henriko tvirtovės. Nuo 1756 m. pasitraukė Niukaslio kunigaikščio ir Viljamo Pito vyriausybės. 1757 m. rugpjūtį abu vyrai susitarė ir suformavo koalicinę vyriausybę, kuri labiau dėjo pastangas į karą. Nauja strategija susidėjo iš Niukaslio pažado padėti vokiečiams žemyne ir Pito ambicijų užimti visas prancūzų kolonijas visam žemės rutuly. "Dviguba strategija" dominavo Didžiosios Britanijos politikoje visus likusius karo metus.
1758-1760 m.
1758 m. pabaigoje karo eiga buvo palanki prūsams ir britams. Vakaruose Prancūzija pralaimėjo Krefeldo mūšį Ferdinandui Brunsvikiečiui. Vėliau tais pačiais metais Frydricho vadovaujama prūsų armija, kurią sudarė 35 tūkst. karių, kovėsi Zorndorf o mūšyje iki išsekimo su 46 tūkst grafo Fermoro vadovaujamais rusais, kurie apleido mūšio lauką. Tarnovo mūšyje rugsėjo 25 d. švedai atmušė šešias prūsų atakas.
"Pulk ir traukis" taktika tęsėsi iki spalio 14 d., kai maršalo Dauno vadovaujami austrai užklupo prūsų pagrindinę armiją Hochkircho mūšis|Hochkircho mūšyje. Frydrichas prarado daug artilerijos, bet gan tvarkingai atsitraukė dėl miškingos vietovės.
1759 m. prūsai patyrė keletą triuškinančių pralaimėjimų. Kėjaus (Paltcigo) mūšyje grafas Saltykovas su 47 tūkst. rusų karių nugalėjo 26 tūkst. prūsų, vadovaujamų Carl Heinrich von Wedel. Nors hanoveriečiai nugalėjo 60 tūkst. prancūzų armiją Mindeno mūšyje, generolas Daunas privertė pasiduoti 13 tūkst. prūsų Makseno mūšyje. Pats Frydrichas prarado pusę armijos Kunersdorfo mūšyje, kuris buvo didžiausias pralaimėjimas jo karjeroje. Po to jis ilgai svartė apie sosto atsisakymą ir savižudybę. Katastrofa iš dalies įvyko todėl, kad jis neįvertino rusų, nors šie gerai kovėsi ankstesniuose mūšiuose.
1759 m. prancūzai ketino įsiveržti į Britų salas, tad telkė karius Luaros žiotyse ir Bresto bei Tulono laivynus. bet du pralaimėjimai jūroje užkirto tam kelią. Rugpjūtį Viduržemio jūroje Edward Boscawen vadovaujamas didelis britų laivynas išblaškė Jean-François de La Clue-Sabran vadovaujamus prancūzus Lagoso mūšis|Lagoso mūšyje. Kviberono įlankos mūšyje admirolo Edward Hawke 23 linijiniai laivai užpuolė 21 maršalo de Conflans linijinį laivą ir daug jų nuskandino ar užėmė taip užkirsdamas kelią prancūzų planams.
1760 m. prūsus užklupo dar daugiau nelaimių. Prūsų generolas Fouqué buvo nugalėtas Lanshuto mūšyje. Prancūzai užėmė Marburgą, o švedai - Pomeranijos dalį. Hanoveriečiai vėl nugalėjo prancūzus Varburgo mūšyje. Jų sėkmė neleido Prancūzijai padėti austrams kovoje su Prūsija rytuose. Nepaisant to austrai, vadovaujami Loudono užėmė Glacą Silezijoje. Frydrichas Lygnico mūšis|Lygnico mūšyje laimėjo prieš tris kartus gausesnį priešą. Saltykovo vadovaujami rusai ir Lacio austrai trumpam buvo užėmę jo sostinę Berlyną spalio mėnesį. Metų pabaigoje Frydrichas nugalėjo talentingą austrų generolą Dauną Torgau mūšyje, bet patyrė didelius nuostolius, o austrai atsitraukė smarkiai nenukentėję.
1761-1762 m.
Prūsija pradėjo 1761 m. su 100 tūkst. karių, iš kurių dauguma buvo nauji rekrūtai[8]. 1762 m. į karą įsitraukė dvi naujos šalys. Didžioji Britanija paskelbė karą Ispanijai 1762 m. sausio 4 d. o Ispanija atsakė paskelbdama karą britams sausio 18 d. Portugalija įstojo į karą britų pusėje.
Vilinghauseno mūšyje Ferdinandas Brunsvikietis nugalėjo 92 tūkst. prancūzų armiją. Zakhar Chernyshev ir Pyotr Rumyantsev vadovaujami rusai užėmė Kolbergą Pomeranijoje, o austrai užėmė Švaidnicą. Praradus Kolbergą, Prūsija neteko visų savo uostų Baltijos jūroje[9]. Didžiojoje Britanijoje buvo galvojama, kad visiškas Prūsijos žlugimas neišvengiamas.
Britams grasinant nutraukti subsidijas, o Prūsijos armijai sumažėjus iki 60 tūkst. Frydricho išgyvenimas atrodė miglotas. Tada 1762 m. sausio 5 d. mirė Rusijos imperatorienė Jelizaveta. Jos prūsofilas įpėdinis Petras III atšaukė armiją iš Berlyno (1762 m. Sankt Peterburgo sutartis) ir tarpininkavo paliauboms su Švedija. Tad Frydrichas Fraibergo mūšyje (1762 m. spalio 29 d.) išvijo austrus iš Silezijos, o sąjungininkas Brunsvikas užėmė svarbų Giotingeno miestą.
Ilga prancūzų uostų blokada pakirto jų moralę, kuri dar labiau smuko, kai žinia apie nesėkmę Niufaundlande pasiekė Paryžių[10].
1763 m.
1763 m. Frydrichas atgavo Sileziją ir užėmė Austrijos sritis. Naujas britų premjeras lordas Butas nutraukė subsidijas prūsams, o Rusijos carą nuvertė jo žmona Jekaterina II, kuri vėl pradėjo remti austrus ir pradėjo naują Prūsijos puolimą. Bet Austrija buvo nusilpninta karo ir kaip daugelis jo dalyvių patyrė financinę krizę. 1763 m. taika buvo pasiekta Hubertusburgo sutartimi ir karas centrinėje Europoje baigėsi.
Karas kolonijose
Kova dėl kolonijų tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vyko Indijoje, Šiaurės Amerikoje, Europoje, Karibų salose, Filipinuose ir Afrikos pakrantėje. Per karą Didžioji Britanija gavo daugybę teritorijų ir įtakos prancūzų sąskaita.
1756 m. prancūzai užėmė britų valdomą Menorką Viduržemio jūroje, bet prarado koloniją Senegale 1758 m. Britų Karališkasis laivynas užėmė prancūzų cukrų išgaunančias Gvadelupą ir Martiniką bei ispanų miestus Havaną Kuboje ir Manilą Filipinuose.
Šiaurės Amerika
1757 m., po trejų metų karo Ohajo slėnyje, britai iš sausumos ir jūros užpuolė Naująją Prancūziją. Prancūzai atmušė britus Hudsono slėnyje, o prancūzų laivynas apgynė svarbią Liudvikburgo tvirtovę Keip Bretono saloje bei kelius į Kvebeką. Tačiau antrąkart puolę britai 1758 m. užėmė Liudvikburgą. Po to 1759 m. rugsėjo 13 d., po trijų mėnesių Kvebeko apgulties generolas James Volfe nugalėjo prancūzus Abrahamo lygumos mūšyje už miesto ribų. 1760 m. pavasarį prancūzai gan sėkmingai kontratakavo, bet nesugebėjo atgauti Kvebeko dėl mažos laivyno paramos. Prancūzų pajėgos atsitraukė į Monrealį, kur rugsėjo 8 d. pasidavė dėl didelio britų kiekybinio pranašumo. Šis pralaimėjimas iki šių dienų atsimenamas Kanadoje.
1762 m., karo pabaigoje, prancūzai užpuolė Sent Džonsą Niufaundlande. Sėkmės atveju jie būtų sustiprinę savo pozicijas per derybas. Nors prancūzai užėmė Sent Džonsą ir nusiaubė gretimas gyvenvietes, jie pralaimėjo britams Signalinės kalvos mūšyje. Tai buvo paskutinis mūšis Šiaurės Amerikoje, privertęs prancūzus pasiduoti britų leitenantui pulkininkui Viljamui Amherstui. Britai dabar valdė visą Šiaurės Amerikos rytinę pakrantę.
Indija
Septynerių metų karas Indijoje atnaujino seną konfliktą tarp britų ir prancūzų prekybos firmų kovoje dėl įtakos regione. Karas iš pietų Indijos išplito į Bengalija|Bengaliją, kur Robert Clive vadovaujami britai atgavo Kalkuta|Kalkutą, kurią buvo užėmęs navabas Siraj ud-Daulah, prancūzų sąjungininkas ir jį nuvertė nuo sosto Plasėjaus mūšyje. Tais pačiais metai britai užėmė prancūzų koloniją Čandanagare.
Karas taip pat buvo nulemtas ir pietuose. Nors prancūzai užėmė Kudalorę, bet Madraso apgultis nepavyko, o seras Eyre Coote nugalėjo de Lalio grafo vadovaujamus prancūzus Vandivašo mūšyje 1760 m. Prancūzų Pudučerį britai užėmė 1761 m., o užėmus mažesnes gyvenvietes Karikalą ir Mahe, prancūzai prarado įtaką Indijoje.
Šaltiniai
- ↑ George Ripley, Charles Anderson Dana, The American Cyclopaedia, New York, 1874, p. 250, "…the standard of France was white, sprinkled with golden fleur de lis…". *[1] The original Banner of France was strewn with fleurs-de-lis. *[2]:on the reverse of this plate it says: "Le pavillon royal était véritablement le drapeau national au dix-huitième siecle…Vue du chateau d'arrière d'un vaisseau de guerre de haut rang portant le pavillon royal (blanc, avec les armes de France)."[3] from the 1911 Encyclopedia Britannica: "The oriflamme and the Chape de St Martin were succeeded at the end of the 16th century, when Henry III, the last of the house of Valois, came to the throne, by the white standard powdered with fleurs-de-lis. This in turn gave place to the tricolour."
- ↑ West p.129
- ↑ Rodger p.265-67
- ↑ West p.170
- ↑ West p.176
- ↑ West p.211-12
- ↑ West p.176-77
- ↑ West p.491
- ↑ West p.492
- ↑ West p.498
| ||||||