Sergejus Eizenšteinas

Sergejus Eizenšteinas
Vaizdas:Sergei Eisenstein 01.jpg
Gimė	1898 m. sausio 23 d. Ryga (Rusijos imperija)
Mirė	† 1948 m. vasario 11 d. Maskva (Tarybų Sąjunga)
Tėvai	Michailas Osipovičius Eizenšteinas (Михаил Осипович Эйзенштейн) ir Julija Ivanovna Koneckaja (Юлия Ивановна Конецкая)
Veikla	kino režisierius, scenaristas ir kino teoretikas
Vikiteka	Sergejus EizenšteinasVikiteka

Sergejus Michailovičius Eizenšteinas (Сергей Михайлович Эйзенштейн; 1898 m. sausio 23 d. Rygoje – 1948 m. vasario 11 d. Maskvoje) – įtakingas rusų kilmės Tarybų Sąjungos kino režisierius, scenaristas ir kino teoretikas, ypač pasižymėjęs savo nebyliaisiais filmais „Streikas“ (Стачка), „Šarvuotis „Potiomkinas“ (Броненосец «Потёмкин») ir „Spalis“ (Октябрь), taip pat istoriniais epiniais filmais „Aleksandras Nevskis“ (Александр Невский) ir „Ivanas Rūstusis“ (Иван Грозный). Jo darbas turėjo didelės įtakos ankstyviesiems kino kūrėjams, ypač naujoviška kino montažo praktika ir teorija.

Ankstyvieji metai

Sergėjus vaikystėje su savo tėvais Michailu ir Julija Eizenšteinais

S. Eizenšteinas gimė Rygoje, bet jo ankstyvoje vaikystėje šeima dažnai keldavosi gyventi kitur. Sergėjaus tėvas Michailas Osipovičius Eizenšteinas (Михаил Осипович Эйзенштейн) buvo vokiečių-žydų kilmės, o motina Julija Ivanovna Koneckaja (Юлия Ивановна Конецкая) buvo kilusi iš rusų ortodoksų šeimos. Šeima priklausė vidurinei visuomenės klasei: tėvas buvo architektas ir inžinierius, o motina – turtingo prekybininko dukra. Per 1905 m. revoliuciją Julija su Sergėjum persikėlė į Sankt Peterburgą. Sergėjus kartais lankydavosi pas tėvą, kuris vėliau apie 1910 m. taip pat persikėlė pas šeimą. 1912 m. tėvai išsiskyrė ir Julija išvyko gyventi į Prancūziją. Nuo vaikystės Sergėjus mokėsi trijų užsienio kalbų. Petrogrado civilinės inžinerijos institute studijavo savo tėvo profesiją – architektūrą. Besimokydamas institute, 1918 m. pavasarį, S. Eizenšteinas su keliais draugais savanoriškai įstojo į Raudonąją Armiją. Dėl to labai pablogėjo jo santykiai su tėvu, kuris rėmė „baltuosius“ ir po pralaimėjimo išvyko į Vokietiją. 1920 m. Generalinio štabo akademijoje S. Eizenšteinas pradėjo mokytis japonų kalbos ir susipažino su kabuki teatru. Vėliau jis teigė, kad čia išmokti kandži hieroglifai padėjo jam išlavinti regimąją vaizduotę. 1920 m. S. Eizenšteinas perskėlė į Maskvą ir pradėjo dirbti dailininku „Proletkulto“ teatre („Meksikietis“ (Мексиканец), „Girdi, Maskva“ (Слышишь, Москва), „Dujokaukės“ (Противогазы), „Išminčius“ (Мудрец). 1921–22 m. studijavo vadovaujamas Vsevolodo Mejerholdo (Всеволод Мейерхольд), glaudžiai bendradarbiavo su Vladimiro Majakovskio (Владимир Маяковский) grupe. 1923 m. V. Majakovskio leidžiamame žurnale „LEF“ publikavo savo pirmąjį teorinį darbą „Atrakcionų montažas“ (Монтаж аттракционов). Tais pačiais metais pasirodė pirmasis S. Eizenšteino filmas „Glumovo dienoraštis“ (Дневник Глумова), kurio vadovas – Dziga Vertovas (Дзига Вертов).

1924 m. S. Eizenšteinas nufilmavo pilnametražį filmą „Streikas“, kuris 1925 m. Tarptautinėje Paryžiaus šiuolaikinės dekoratyvinės ir pramoninės dailės parodoje buvo apdovanotas sidabriniu medaliu.

TSRS Centrinio vykdomojo komiteto prezidiumo komisija pavedė S. Eizenšteinui pastatyti epopėją „1905 metai“ (1905 год). Spaudžiamas terminų S. Eizenšteinas sutrumpino sumanymą iki epizodo, vaizduojančio jūreivių sukilimą šarvuotyje „Potiomkinas“ (Князь Потёмкин Таврический). Juosta buvo parodyta 1925 m. gruodžio 24 d. Didžiajame teatre iškilmingame posėdyje, skirtame 1905 m. revoliucijos 20-osioms metinėms paminėti. Filmas „Šarvuotis „Potiomkinas“ susilaukė viso pasaulio kritikų pripažinimo.

Labiausiai dėl šios tarptautinės sėkmės S. Eizenšteinui buvo suteikta galimybė režisuoti 10-osioms 1917 m. Spalio revoliucijos metinėms skirtus filmus „Sena ir nauja“ (Старое и новое) (arba „Generalinė linija“ (Генеральная линия) ir „Spalis“ (Октябрь). Pastarajame filme pirmą kartą meninio kino istorijoje pasirodo Lenino personažas, kurį suvaidino darbininkas Vasilijus Nikandrovas (Василий Никандров). Viso pasaulio kritikai negailėjo S. Eizenšteinui pagyrų, bet tėvynėje režisieriaus dėmesys struktūriniams filmo elementams, kaip antai filmavimo kampams, minios judėjimui ir montažui susilaukė daug neigiamos kritikos, ir režisierius ne kartą buvo priverstas platinti savikritikos straipsnius bei pasižadėjimus keisti savo kinematografijos idėjas ir labiau prisitaikyti prie vis griežtėjančios socialistinio realizmo doktrinos.

Užsienyje

1928 m. rudenį S. Eizenšteinas su savo nuolatiniu bendradarbiu Grigorijum Aleksandrovu (Григорий Александров) ir operatorium Eduardu Tise (Eduards Tisē) išvyko į kelionę po Europą. Oficiali šios kelionės priežastis buvo siekis sužinoti apie garsinį kiną, ir vakarams asmeniškai pristatyti žymius sovietinius menininkus. Tačiau S. Eizenšteinui tai buvo galimybė susipažinti su gamtovaizdžiais ir kultūromis už Tarybų Sąjungos sienų. Dvejus metus trukusioje kelionėje po Europą S. Eizenšteinas dalyvavo Berlyno radijo laidoje, skaitė paskaitas Hamburge, Berlyne, Ciuriche, Londone, Kembridžo universitete, Antverpene ir Amsterdame, Briuselio universitete pristatė ataskaitą „Intelektualus kinas“.

1930 m. balandžio pabaigoje Džesis Luisas Laskis (Jesse Louis Lasky) kino kompanijos „Paramount Pictures“ vardu pasiūlė S. Eizenšteinui galimybę sukurti filmą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Buvo pasirašyta trumpalaikė 100 000 JAV dolerių sutartis ir 1930 m. gegužę režisierius su savo bendradarbiais atvyko į Holivudą. S. Eizenšteinas pasiūlė kino kompanijai sukurti karo pramonės magnato Bazilio Zacharovo biografiją ir Džordžo Bernardo Šo pjesės „Ginklai ir vyras“ kino adaptaciją, taip pat labiau išplėtotą scenarijų „Saterio auksas“ pagal Džeko Londono kūrybą, tačiau nė vienas iš šių sumanymų nepadarė įspūdžio kino studijos prodiuseriams. Tada „Paramount“ pateikė S. Eizenšteinui sumanymą ekranizuoti Teodoro Dreizerio romaną „Amerikietiškoji tragedija“. Ši mintis S. Eizenšteinui patiko, nes jis buvo skaitęs T. Dreizerio knygas ir kartą jie netgi buvo susitikę Maskvoje. Režisierius su bendraautoriais užbaigė scenarijų 1930 m. spalį, tačiau išskirtinis ir meniškas S. Eizenšteino požiūris į kiną buvo nesuderinamas su šabloniškesne ir labiau komercine amerikiečių kino studijos traktuote. Be to, „Paramount Pictures“ ėmė spausti Franko Pyzo (Frank Pease) vadovaujama antikomunistinė ir antisemitinė aktyvistų organizacija Holivudo techninių režisierių institutas, apkaltinusi S. Eizenšteiną komunistinės propagandos skleidimu JAV. „Paramount“ ir S. Eizenšteino sutartis buvo nutraukta „abipusiu susitarimu“, kino kompanijai sutikus apmokėti S. Eizenšteino kūrybinės grupės kelionės į Maskvą išlaidas.

Tuo tarpu Tarybų Sąjungos kino pramonė savarankiškai sprendė garsinio kino klausimus, S. Eizenšteino filmai buvo vis labiau kritikuojami dėl nesugebėjimo perteikti sovietinę ideologiją ir pateikiami kaip formalizmo pavyzdžiai. Jo tuometiniai teoriniai darbai, kaip antai „S. Eizenšteinas apie V. Disnėjų“ buvo paskelbti tik po kelių dešimtmečių, vertinami kaip konstruktyvūs moksliniai straipsniai ir įtraukti į kino mokyklų programas visame pasaulyje.

S. Eizenšteinas ir jo kūrybinė grupė nemažai bendravo su Čarliu Čaplinu, kuris supažindino režisierių su socialistu rašytoju Eptonu Sinkleriu, kurio darbai TSRS buvo žinomi ir laikomi priimtinais. E. Sinkleris pasirūpino, kad S. Eizenšteinas galėtų dar kurį laiką negrįžti į tėvynę ir nufilmuoti filmą Meksikoje. Projektą „Tegyvuoja Meksika“ (¡Que viva México!) finansavo pats rašytojas su žmona ir dar keli Meksikos kino tresto investuotojai. 1930 m. gruodžio 4 d. S. Eizenšteinas su G. Aleksandrovu ir E. Tise išvyksta į Meksiką. Dirbdamas Meksikoje, režisierius bendravo su Frida Kalo ir Diegu Rivera. S. Eizenšteinas žavėjosi šiais menininkais ir Meksikos kultūra apskritai. Jų įkvėptas vadindavo savo filmus „judančiomis freskomis“.

S. Eizenšteino kelionei užsitęsus, Josifas Stalinas atsiuntė jam telegramą, išreiškęs susirūpinimą, kad S. Eizenšteinas tapo pabėgėliu. Režisierius ėmė spausti filmo prodiuserius, tikėdamasis, kad jie užtars jį prieš Staliną, ir jam pavyks užbaigti filmą, tačiau prasidėjus konfliktams Sinkleriai nutraukė finansavimą ir nurodė prodiuseriams grįžti į JAV su jau nufilmuotais 75 000 metrų juostos. Prie Meksikos-JAV sienos S. Eizenšteinas ir jo bendradarbiai susidūrė su sunkumais, buvo sulaikyti, bet po mėnesio gavo 30 dienų leidimus nukeliauti iki Niujorko ir išvykti į Maskvą.

1932 m. viduryje Sinkleriai atnaujino projekto finansavimą, ir iš S. Eizenšteino Meksikoje nufilmuotos medžiagos buvo sumontuoti du neilgi pilnametražiai filmai „Griaustinis Meksikoje“ (Thunder Over Mexico) bei „Eizenšteinas Meksikoje“ (Eisenstein in Mexico), taip pat vienas trumpas filmas „Mirties diena“ (Death Day). Šios juostos buvo parodytos JAV 1933 m. pabaigoje – 1934 m. pradžioje. S. Eizenšteinas galutinių Sinklerių darbų taip ir neišvydo, viešai ne kartą pareiškęs, kad visiškai prarado susidomėjimą šiuo projektu.

Vėlyvieji darbai

Grįžęs į TSRS po savo kelionės vakaruose, S. Eizenšteinas buvo nuolat stebimas sovietų slaptųjų tarnybų. 1932 m. S. Eizenšteinas užsiėmė moksline ir pedagogine veikla, tapo Valstybinio kinematografijos instituto režisūros katedros vedėju, 1935 m. gavo Rusijos TFSR nusipelniusio meno veikėjo vardą, rašė straipsnius, sudarė režisūros teorijos ir praktikos programos projektą, iš savo skaitytų paskaitų pradėjo rašyti knygą „Režisūra“.

1934 m. S. Eizenšteinas vedė kino režisierę ir scenaristę Perą Fogelman (Пера Фогельман), labiau žinomą Peros Ataševos (Пера Аташева) literatūriniu pseudonimu.

1935 m. pavasarį S. Eizenšteinas pradėjo statyti filmą „Bežino pieva“ (Бежин луг) pagal Aleksandro Ržeševskio (Александр Ржешевский) scenarijų, bet dėl ideologinių neatitikimų 1937 m. filmavimas buvo nutrauktas, o režisieriui uždrausta dėstyti (pastaroji bausmė atšaukta nufilmavus „Aleksandrą Nevskį“).

Aktorius Nikolajus Čerkasovas S. Eizenšteino filme „Aleksandras Nevskis“

1938 m. S. Eizenšteinas parengia istorinio – patriotinio filmo „Aleksandras Nevskis“ (Александр Невский) scenarijų. Siekiant paspartinti filmavimą, jam buvo paskirtas scenarijaus bendraautoris Piotras Pavlenka (Петр Павленко), profesionalūs aktoriai ir režisieriaus padėjėjas Dmitrijus Vasiljevas (Дмитрий Васильев). Filmas buvo pripažintas tiek Tarybų Sąjungoje, tiek vakaruose. Už šią juostą S. Eizenšteinas buvo apdovanotas Lenino ordinu, gavo menotyros daktaro mokslinį laipsnį (neapgynęs disertacijos) ir Stalino premiją.

Tai buvo puikiai suvaidinta ir puikiai pastatyta akivaizdi alegorija ir perspėjimas apie augančią nacistinės Vokietijos galią. Pasirengimas filmavimui buvo pradėtas 1938 m., ir tais pačiais metais juosta pasirodė kino teatruose. Tai buvo pirmasis S. Eizenšteino filmas po dešimtmečio pertraukos ir pirmasis jo garsinis filmas. Deja, prabėgus keliems mėnesiams nuo premjeros, Stalinas ir Hitleris pasirašė nepuolimo sutartį ir „Aleksandras Nevskis“ buvo pašalintas iš kino teatrų. Netikėtai netekęs ką tik užtarnautos šlovės S. Eizenšteinas vėl ėmė dėstyti ir buvo paskirtas režisuoti Ričardo Vagnerio operą „Valkirija“ (Die Walküre) Didžiajame teatre. Hitleriui sulaužius susitarimą ir užpuolus Tarybų Sąjungą, „Aleksandras Nevskis“ buvo vėl pradėtas rodyti kino teatruose ir S. Eizenšteinas sulaukė tikros tarptautinės sėkmės.

Nuo 1941 iki 1946 m. S. Eizenšteinas filmavo juostą „Ivanas Rūstusis“. Filmavimas prasidėjo Maskvoje, bet artėjant fronto linijai, kino studija „Mosfilm“ buvo evakuota į Alma Atą. Būdamas čia, S. Eizenšteinas susisiekė su kompozitorium Sergejum Prokofjevu (Сергей Прокофьев) ir 1942 m. šis prisijungė prie režisieriaus Alma Atoje. S. Prokofjevas sukūrė „Ivano Rūsčiojo“ muziką, o S. Eizenšteinas atsidėkodamas suprojektavo kompozitoriaus operos „Karas ir taika“ dekoracijas.

S. Eizenšteino filmas „Ivanas Rūstusis“, kuriame Rusijos caras Ivanas IV Rūstusis vaizduojamas kaip nacionalinis didvyris, kino ekranuose pasirodė 1945 m., susilaukė Stalino pripažinimo, ir režisierius buvo apdovanotas Stalino premija. Tuo tarpu filmo tęsinys „Ivanas rūstusis. II serija“ (Иван Грозный (2-я серия)) buvo uždraustas ir pirmą kartą parodytas tik 1958 m. Visa dar nebaigto filmo „Ivanas rūstusis. III serija“ (Иван Грозный (3-я серия)) medžiaga buvo konfiskuota ir didžioji dalis sunaikinta (išskyrus kelias scenas, išlikusias iki šiol). Tuo tarpu S. Eizenšteino sveikata prastėjo: filmavimo metu jį ištiko infarktas.

Karo metais S. Eizenšteinas dalyvavo Žydų antifašistinio komiteto veikloje, prisidėjo prie trumpo propagandinio filmo anglų kalba „Pasaulio žydams“ (To the Jews of the World) kūrimo, dalyvavo radijo laidoje „Viso pasaulio broliams žydams“ (To Brother Jews of All the World, 1941 m. liepa), kurioje ragino anglakalbius žydus susivienyti kovoje prieš fašizmą.

S. Eizenšteinas mirė 1948 m. vasario 11 d. po infarkto, sulaukęs 50 metų, ir yra palaidotas Maskvoje.

Filmografija

• 1923 m. „Glumovo dienoraštis“ (Дневник Глумова)
• 1924 m. „Streikas“ (Стачка)
• 1925 m. „Šarvuotis „Potiomkinas“ (Броненосец «Потёмкин»)
• 1927 m. „Spalis: Dešimt dienų, sukrėtusių pasaulį“ (Октябрь «Десять дней, которые потрясли мир»)
• 1929 m. „Sena ir nauja“ (Старое и новое) (kitaip „Generalinė linija“ (Генеральная линия)
• 1931 m. „Tegyvuoja Meksika!“ (¡Qué viva México!, pabaigtas G. Aleksandrovo ir išleistas 1979 m.)
• 1935–37 m. „Bežino pieva“ (Бежин луг)
• 1938 m. „Aleksandras Nevskis“ (Александр Невский)
• 1944 m. „Ivanas Rūstusis. I serija“ (Иван Грозный 1-я серия)
• 1945 m. „Ivanas Rūstusis. II serija“ (Иван Грозный 2-я серия)
• 1946 m. „Ivanas Rūstusis. III serija“ (Иван Грозный 3-я серия)

Tekstai

• Эйзенштейн С. Монтаж аттракционов. – ЛЕФ, 1923, No. 3, 70—75 °C.
• Эйзенштейн С. Два черепа Александра Македонского. – Новый зритель, 1926, No. 35, 10 °C.
• Эйзенштейн С., Пудовкин Вс., Александров Г. Будущее звуковой фильмы. – Жизнь искусства, 1928, No. 32. Taip pat: Советский экран, 1928.
• Эйзенштейн С. Нежданный стык. – Жизнь искусства, 1926, No. 34.
• Эйзенштейн С. М. Иван Грозный: Киносценарий. – Москва: Госкиноиздат, 1944.
• Эйзенштейн С. М. Как я стал режиссером. – Рига: Госкиноиздат, 1946.
• Эйзенштейн С. М. Избранные статьи. – Москва: Искусство, 1956.
• Эйзенштейн С. М. Динамический квадрат: Предложения в пользу новых пропорций экрана, выдвинутые в связи с вопросом о практической реализации «широкого» фильма // Вопросы киноискусства. – Москва: АН СССР, 1960. Выпуск 4.
• Эйзенштейн \ Eisenstein. Рисунки / Dessins / Drawings. – Москва: Искусство, 1961.
• Эйзенштейн С. М. Избранные произведения. В 6-и томах. – Москва: Искусство, 1964–1971.
  • Т.1: Автобиографические записки разных лет, замыслы. Краткая летопись жизни и деятельности, фильмография, библиография. – Москва, 1964.
  • Т.2: Работы 1923–1940 гг.: цикл работ о монтаже, программа преподавания режиссуры во Всесоюзном государственном институте кинематографии, выступление на творческом совещании 1935 года; статьи и заметки разных лет; «Заявка Эйзенштейна, Пудовкина, Александрова» («Будущее звуковой фильмы»), перевод доклада на английском языке, «Монтаж 1938» и др. исследования. – Москва, 1964.
  • Т.3: Теоретические исследования 1945–1948 гг. – Москва, 1964.
  • Т.4: «Искусство мизансцены». – Москва: 1966.
  • Т.5: История и теория кино: «Проблема советского исторического фильма», «Диккенс, Гриффит и мы»; Критика и публицистика. – Москва, 1968.
  • Т.6: Киносценарии. – Москва, 1971.
• Эйзенштейн С. Немчинов пост[: воспоминания о К. Малевиче] / Публ. И.Вакар. – Новые рубежи: Одинцово, Московской обл., 1988, 28 января, No. 12-13 (11051-11052).
• Эйзенштейн С. Чет — Нечет / Публ. Н.Клеймана // Восток – Запад. Исследования. Переводы. Публикации. – Москва: Наука, 1988. Выпуск 3. 234–278 °C.
• «То же» в сб. Великий и загадочный И-цзин[: антология]. – Челябинск: Аркаим, 2004, 401–412 °C. (Серия «Антология тысячелетий») – ISBN 5-8029-0509-3.
• Эйзенштейн С., Александров Г. Базар похоти: Сценарий на 9 частей Тараса Немчинова[: трагикомедия о прифронтовом доме терпимости в эпоху первой мировой войны, 1925]. – НЛО, 1993, No. 4. 5—19 °C.
• Эйзенштейн С. Монтаж: Монтаж аттракционов; За кадром; Четвёртое измерените в кино; Монтаж 1938; Вертикальный монтаж; Вкладыш[: учебное издание] / Предисловие Р.Юренева. – Москва: ВГИК, 1998. – ISBN 5-87149-038-7.
• Эйзенштейн С. Мемуары / Составление, предисловие, комментарии Н. И. Клеймана. – Москва: Труд; Музей кино, 1997. Том 1. Wie sag' ich’s meinem Kinde?. («Живая классика») – ISBN 5-88244-009-2.
• Эйзенштейн С. Мемуары. – Москва: Труд; Музей кино, 1997. Т.2: Автобиография; Обезьянья логика; Истинные пути изобретания; Профили. («Живая классика») – ISBN 5-88244-010-6.
• Эйзенштейн С. Монтаж. – Москва: Эйзенштейн-центр; Музей кино, 2000. – ISBN 0235-8212.
• Эйзенштейн С. Метод. Том 1: Grundproblem. – Москва: Эйзенштейн-центр; Музей кино, 2002. – ISBN 0235-8212.
• Эйзенштейн С. Метод. Том 2: Тайны мастеров. – Москва: Эйзенштейн-центр; Музей кино, 2002. – ISBN 5-901631-02-1.
• Эйзенштейн С. Неравнодушная природа. Том 1: Чувство кино. – Москва: Эйзенштейн-центр, Музей кино, 2004. – ISBN 5-901631-09-9.
• Эйзенштейн С. Неравнодушная природа. Том 2: О строении вещей / Сост. Н.Клеймана. – Москва: Эйзенштейн-центр; Музей кино, 2006. – ISBN 5-901631-12-9.
• Эйзенштейн С. Психологические вопросы искусства [сб. статей] / Сост., ред., вступит. ст. Е.Басина. – Москва: Смысл, 2002. – ISBN 5-89357-114-2.
• Ian Christie, Richard Taylor, eds. The Film Factory: Russian and Soviet Cinema in Documents, 1896–1939. – New York, New York: Routledge, 1994. – ISBN 0-415-05298-X.
• Sergei Eisenstein. Film Form: Essays in Film Theory. – New York: Hartcourt, 1949. Trans. Jay Leyda.
• Sergei Eisenstein. The Film Sense. – New York: Hartcourt, 1942 Trans. Jay Leyda.
• Sergei Eisenstein. Que Viva Mexico!. – New York: Arno, 1972. – ISBN 978-0-405-03916-4.
• Sergei Eisenstein. Towards a Theory of Montage. – British Film Institute, 1994.

Dokumentika

• „Slaptas Sergėjaus Eizenšteino gyvenimas“ (The Secret Life of Sergei Eisenstein, 1987 m., rež. Gian Carlo Bertelli)

Literatūra

• Сергей Эйзенштейн. Сергей Эйзенштейн (избр. произв. в 6 тт), Москва: Искусство, 1968.
• Ronald Bergan. Sergei Eisenstein: A Life in Conflict. – Boston, Massachusetts: Overlook Hardcover, 1990. – ISBN 978-0-87951-924-7.
• David Bordwell. The Cinema of Eisenstein. – Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press, 1993. – ISBN 978-0-674-13138-5.
• Harry M. Geduld & Ronald Gottesman eds. Sergei Eisenstein and Upton Sinclair: The Making & Unmaking of Que Viva Mexico! – Bloomington, Indiana: Indiana University Press, 1970. – ISBN 978-0-253-18050-6.
• James Goodwin. Eisenstein, Cinema, and History. – Urbana: University of Illinois Press, 1993. – ISBN 0-252-06269-8.
• Jay Leyda. Kino: A History Of The Russian And Soviet Film. – New York: Macmillan, 1960. – OCLC 1683826.
• Jay Leyda. Eisenstein on Disney. – London: Methuen, 1986. – ISBN 0-413-19640-2.
• Jay Leyda & Zina Voynow. Eisenstein At Work. – New York: Pantheon, 1982. – ISBN 978-0-394-74812-2.
• Ivor Montagu. With Eisenstein in Hollywood. – Berlin: Seven Seas Books, 1968. – OCLC 8713.
• Joan Neuberger. Ivan the Terrible: The Film Companion. – London; New York: I. B. Tauris, 2003. – ISBN 1-86064-560-7.
• Vladimir Nizhniĭ. Lessons with Eisenstein. – New York: Hill and Wang, 1962. – OCLC 6406521.
• Marie Seton. Sergei M. Eisenstein: A Biography. – New York: A. A. Wyn, 1952. – OCLC 2935257.
• Keith Howes. „Eisenstein, Sergei (Mikhailovich)“ leidinyje Robert Aldrich & Garry Wotherspoon. Who’s Who in Gay and Lesbian History from Antiquity to World War II. – Routledge; London, 2002. – ISBN 0-415-15983-0.

Taip pat skaitykite

• Kinas
• Kino istorija