Siesartis (Šventoji)
Siesartis | |
---|---|
| |
Ilgis | 68,2 km |
Nuolydis | 136 cm/km |
Baseino plotas | 615,7 km² |
Vidutinis debitas | 5,13 m³/s |
Ištakos | Siesarčio ežeras |
Žiotys | Šventoji |
Šalys | Lietuva |
Siesartis – upė Lietuvoje, Aukštaitijoje, Molėtų ir Ukmergės rajonuose, kairysis Šventosios intakas. Upės kodas Lietuvos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre 12210920. Upės pradžia yra Molėtų rajone, Siesarties ežero šiaurvakarinėje dalyje, 2 km į rytus nuo Molėtų[1]. Ištakų altitudė 145,7 m. Teka vingiuodama į vakarus, žemupyje - į šiaurės vakarus, pačiame aukštupyje prateka Pastovio, Pastovėlio ir Promislavo ežerus, toliau kerta Molėtų, Pušynėlio, Kijėlių miškus, vidurupyje - Lydimų, Daubariškių, Jereminavos, Bliūdašilio miškus, žemupyje - Vederų, Berzgainių, Felinkos, Dumblo, Vaisgėliškio miškus. Įteka į Šventąją 51,2 km nuo jos žiočių, ties Zujų kaimu, 2 km į pietus nuo Vidiškių. Įtekėjimo altitudė 53,1 m.
Intakai: Kamina, Rituškė, Grabuosta, Duobužė, S - 3, Vardas, Želva, Šešuola, Žvėrupis, S - 1, Šaltupis (kairieji); Verikas, Žežiebra, Pagrinda, Skardelis, Paskardinis, Šalčiukas, Triūpelis, Mokia, S - 4, Duobužė, Krapė, Plaštaka, Karčupis, Kulenupis (dešinieji).
Upė užtvenkta 2 vietose, vidurupyje įrengtas Cesarkos malūno tvenkinys, žemupyje - Valtūnų tvenkinys.
Metinis upės nuotėkis pasiskirsto: pavasarį - 57 %, vasarą - 15 %, rudenį - 13 %, žiemą - 15 %[2].
Dalyje aukštupio vaga sureguliuota.
Didesnės gyvenvietės prie upės: Molėtai, Kijėliai, Sodėnai, Vilijočiai, Videniškiai, Duobužiai, Virkščiai, Valai, Antatilčiai, Lentvorai.
Etimologija
Upės pavadinimas yra bendraindoeuropietiškos kilmės ir siejamas su reikšme „sroventi“ (plg. skr. सृ, सिसर्ति = sṛ, sisarti – „teka, srovena“). Sudvigubinimas sie- siejamas su skr. सिच्, सिञ्चति, सेचते = sic, siñcati, secate „liejasi, laistosi, neriasi“ (plg. su tuo pačiu atkartojimu Siesikas, Siesrautas)[3].
Šaltiniai
- ↑ maps.lt duomenys
- ↑ Siesartis (Šventoji). Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987., 662-663 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.
|