Siesikų pilis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Siesikų dvaras
Siesikų pilis
Vieta Siesikai
Įkurtas XVI a.
Rūmų stilius Renesansas
Bajorų giminės Daumantai (XVI a. -1736)
Radvilos (1736-1745)
Daugėlos (1745-1940)
Pastatų būklė restauruojamas
Savininkas Audrys Matulaitis (nuomoja)

Siesikų pilis – XVI amžiaus rezidencinė pilis netoli Siesikų ant Siesikų ežero kranto, Daumantų-Siesickių dvaras. Siesikų dvaro sodybą sudaro 6 pastatai (rūmai, „akademija“ vadinama mokykla, spirito varykla, svirnas, paukštidė, kumetynas) ir parkas. Pilis yra vienas iš nedaugelio Lietuvoje nuo Renesanso epochos išlikusių statinių.

Istorija

Pilis XIX a.

Pilį pastatė Gabrielius Daumantas-Siesickis (miręs 1517 m.). Renesansinio stiliaus pilis buvo dviejų aukštų, stačiakampė, su 2 cilindriniais ir 1 kvadratiniu bokštais kampuose. Pilies gynybą stiprino iš trijų pusių iškasti grioviai, kurie jungėsi su ežeru. XVII-XVIII a. aplink pilį buvo pasodintas didelis parkas.

1704 m. švedų kariuomenė rūmus nusiaubė ir padegė. 1736 m. rūmai, kaip Marcijanos Siesickaitės kraitis, atiteko kunigaikščiui Mykolui Radvilai. 1745 m. Siesikų dvarą nusipirko Konstantinas Daugėla (1700–1770). Kaip Daugėlų giminės nuosavybė jis išliko iki 1940 m.

Siesikų pilis iš pietų pusės

18201845 m. pilis buvo atnaujinta pagal Dominyko Daugėlos projektą. Rūmai įgavo klasicistinių bruožų. Buvo palikti tik du bokštai, pastatytos klasicistinės arklidės ir grūdų sandėlis. Dominyko Daugėlos laikais Siesikų pilis garsėjo senomis kolekcijomis (paveikslų, lietuviškų dievybių skulptūrų), rankraščių rinkiniais, numizmatikos, porceliano, sidabro dirbinių, archeologine bei ginklų kolekcijomis. Iki 1914 m. Daugėlų bibliotekoje buvo apie 5000 knygų. Dar 1939 m. prie didžiųjų rūmų stovėjo 9 švediškos patrankos. Archyvai bei meno kolekcijos dingo Pirmojo pasaulinio karo metu, likę vertingi daiktai buvo išgrobstyti ar išvežti po 1940 m.

1904 m. pastatytas panašaus stiliaus pastatas, vadinamas "akademija". Jis buvo skirtas Daugėlų vaikams mokytis ir mokytojams bei svečiams apgyvendinti. Rūmų prieigas puošė senovinės patrankos, aplink rūmus augo 10-ies hektarų parkas. Rekonstruoti rūmai nekeitė savo išvaizdos iki 1940 m.

Siesikų dvaro rūmuose buvo įrengta šventykla, kurioje iki I pasaulinio karo dar buvo Perkūno, Patrimpo ir Pikulio stovylos. Greta dievaičių sienos įdubimuose už stiklo durelių buvo laikomi šventieji žalčiai ir kiti senovės lietuvių garbinami gyviai. Šventyklos vidury dar tebestovėjo aukuras, ant kurio buvo kūrenama Dievų garbei ugnis (Lietuvos aidas. 1935, nr. 162).[1]

Po Antrojo pasaulinio karo rūmai atiteko tarybiniam ūkiui, kurio vadovai rūmuose atidarė mokyklą ir apgyvendino mokytojus bei ūkio darbininkus. Mokykla rūmuose veikė iki 1952 m. Po to čia buvo ūkio kontora, vėliau - sandėliai. Visus pastatus supo parkas, kuris užėmė 3 ha ploto ir buvo ežero pakrantėje.

1999 m. dvaras buvo išnuomotas naujam šeimininkui Audriui Matulaičiui. Buvo restauruotas bravoro (spirito varyklos) pastatas, sutvarkyta ežero pakrantė ir dalis teritorijos. Šiuo metu restauruojamas pagrindinis pilies pastatas. Dar prieš 15 metų paveldosaugos ekspertai siūlė tris restauravimo variantus: 1) palikti rūmus tokius, kokie jie buvo išlikę iki 1940 m., kai įgijo daug klasicizmo bruožų, 2) išryškinti labiausiai išsiskiriančius elementus, 3) kiek įmanoma sugrąžinti Renesanso stilių, tūrius ir planą. A. Matulaitis pasirinko pastarąjį variantą. Restauravimo darbus prižiūri architektė Gražina Kirdeikienė, kuri dvarą tyrinėja jau apie 30 metų.

Nuorodos

Commons-logo.svg.png Vikiteka: Siesikų pilis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

  1. Jonas Trinkūnas. Lietuvių senosios religijos kelias. // Vilnius, 2009. p. 206.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 92% (+4883-50=4833 wiki spaudos ženklai).
  • KS – redaktorius – 9% (+492-21=471 wiki spaudos ženklai).