Sigitas Tamkevičius. Dievas mano šviesa. Jubiliejiniai 2000-ieji metai

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

    Pasirengimas Lietuvos II Eucharistiniam kongresui

    Visose Lietuvos vyskupijose vyko pasirengimas II Eucharistiniam kongresui. Vyskupų Konferencija mane buvo paskyrusi pasirengimo komiteto pirmininku, todėl atsakomybė už pasiruošimą teko man. Laimė, kad turėjau gerus pagalbininkus – vysk. Rimantą Norvilą ir pasirengimo darbų koordinatorę ses. Ramutę Budvytytę SSC. Komandoje dirbo 17 asmenų. Eucharistinis kongresas turėjo vykti birželio 1–4 d.

    Jubiliejinės lietuvių dienos Romoje

    Kovo pradžioje Romoje keturias dienas vyko Jubiliejinės lietuvių dienos. Jose dalyvavo visi Lietuvos vyskupai ir apie 2000 tikinčiųjų. Kovo 4 d. Šv. Petro bazilikoje lietuviai turėjo galimybę drauge švęsti Mišias. Jose dalyvavo LR prezidentas Valdas Adamkus ir Jubiliejaus centrinio komiteto pirmininkas kard. Roger Etchegaray. Aš vadovavau Mišių koncelebracijai ir pasakiau homiliją, kviesdamas kunigus, valdžios žmones ir visus tautiečius prie šv. Petro kapo atnaujinti savo tikėjimą į Jėzų Kristų, kad būtų panašus į apaštalo tikėjimą, kai jis Pilypo Cezarėjoje išpažino: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16).

    Susitikimas su Šventuoju Tėvu

    Po Mišių visi susirinkome į Pauliaus VI audiencijų salę, kur su Lietuvos maldininkais susitiko pats Šventasis Tėvas. Man, kaip Vyskupų Konferencijos pirmininkui, teko pasveikinti popiežių: Šventasis Tėve, keli tūkstančiai piligrimų iš Lietuvos ir išeivijos drauge su savo ganytojais, kunigais ir šalies Prezidentu atvykome į amžinąjį miestą, kad Jubiliejiniais metais pasisemtume dvasinės atgaivos savo asmeniniam ir tautos gyvenimui.

    Kai Jūs, Šventasis Tėve, buvote išrinktas popiežiumi, mes kentėjome didelę priespaudą, buvome tylos Bažnyčia ir tada Jūs pažadėjote būti mūsų balsu, kuris turėjo pralaužti pasaulio tylą didelės neteisybės akivaizdoje. Jūs ir buvote šiuo balsu.

    Prieš dešimtį metų Jūs džiaugėtės drauge su mumis, kai pradėjo trupėti nelaisvės grandinės, kausčiusios mūsų ir daugelio Rytų Europos kraštų laisvę ir laiminote pirmuosius mūsų laisvės žingsnius.

    Prieš septynerius metus Jūs aplankėte mūsų Tėvynę: Aušros Vartus, Kryžių kalną, Šiluvą, drąsinote ir įkvėpėte vilties greičiau atstatyti visa tai, ką buvo sugriovusios Dievą pametusiųjų žmonių rankos; raginote mus kurti ateitį su Kristumi.

    Šią valandą visi čia susirinkusieji norime pasveikinti Jus ir padėkoti, kad atvedėte Bažnyčią į trečiąjį tūkstantmetį, ypač už didelę meilę, kurią nesiliaujate rodęs mūsų kraštui ir Bažnyčiai.

    Kovo 11-ąją mes minėsime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetį. Šventasis Tėve, palaiminkite visus, kurie, nugalėdami daugybę sunkumų, aukojasi ir kuria Lietuvos ir Bažnyčios ateitį. Palaiminkite mūsų Prezidentą, Seimą ir Vyriausybę, kad visi Lietuvos piliečiai jaustų jų rūpestį ir pasiaukojantį tarnavimą. Palaiminkite mūsų kardinolą Vincentą, vyskupus ir kunigus, kad jie uoliai sėtų Evangelijos sėklą; palaiminkite visus Lietuvos tikinčiuosius Tėvynėje ir išeivijoje, kad jie būtų ta gerąja žeme, nešančia šimteriopą derlių.

    Jono Pauliaus II žodis

    Popiežius pasveikino vyskupus (prašė pasveikinti ir čia nesantį kardinolą Vincentą Sladkevičių), kunigus, vienuolius ir visus esančius salėje. Prisiminė 1987 m. Šv. Petro bazilikoje švęstą Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejų ir savo apsilankymą Lietuvoje. Popiežius kalbėjo Lietuvos piligrimams: Dėkokime Dievui už lietuvių tautos ištikimybę Bažnyčiai ir Šv. Petro įpėdiniui, taip pat už tikėjimą, kurį liudijo daug vyskupų, kunigų, vienuolių ir tikinčiųjų, dažnai iki pat kankinystės, ypač per penkiasdešimt tragiškų komunistinės okupacijos ir persekiojimo metų.

    Šiandien, atgavusi savo pilietinę ir tikėjimo laisvę, Lietuva sugrįžo į savo vietą Europos tautų šeimoje. Laisvė yra įpareigojanti: mieli lietuviai, jūsų tauta su savo kultūriniu paveldu, paženklintu verte kančių, išgyventų dėl didvyriškos ištikimybės krikščioniškam pašaukimui, turi įnešti savo indėlį į dvasinį Europos atsinaujinimą ir tautų susitaikymą. Kristus, kuris yra tas pats vakar, šiandien ir rytoj, tegul jus lydi ir teveda jūsų žingsnius. Kristus yra su jumis. Tegul niekada jūsų neapleidžia šitas paguodžiantis tikrumas. Būkite drąsūs skelbėjai ir džiaugsmingi savo gyvo buvimo pasaulyje liudininkai.

    Kunigai ir KGB

    Pradedant švęsti Jubiliejinius metus visų Lietuvos vyskupų vardu kreipiausi į kunigus, kviesdamas tuos, kurie sovietiniais metais buvo patekę į KGB pinkles, nusimesti juos slegiančią naštą. Kreipimąsi drauge su manimi pasirašė vysk. J. Boruta SJ. Paraginome kunigus apgailėti padarytą klaidą ir įstatymo nustatyta tvarka paskirtai Valstybinei komisijai papasakoti apie laikotarpį, kai buvo verčiami bendradarbiauti su KGB. Dvasininkų elgesys, ištaisant praeities klaidas, tepaskatins tai padaryti ir kitus Lietuvos žmones. Kiek kunigų paklausė šio raginimo taip ir neteko patirti, kadangi valstybinė komisija privalo laikyti paslaptį.

    E. Spirgevičiūtės beatifikacijos bylos pradžia

    Sausio 15 d. iškilmingomis Mišiomis Kauno arkikatedroje pradėjome Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos bylos procesą. Šį procesą pradėjome gavę Šventųjų skelbimo kongregacijos nihil obstat – kad nėra kliūčių pradėti kankinystės deklaravimo bylos. Mišių pradžioje mano paskirti tribunolo nariai prisiekė ištikimai vykdyti savo pareigas.

    E. Spirgevičiūtė buvo įrašyta į XX amžiaus kankinių sąrašą (Bažnyčios martirologą), kurį popiežius iškilmingai paskelbė gegužės 7 d. Kad E. Spirgevičiūtės byla judėtų į priekį, reikia kvalifikuotų teisininkų ir tikinčiųjų dėmesio savo krašto kankinei. Šiuo metu ir vieno ir antro trūksta.

    Kun. K. Pugevičiaus mirtis

    Vasario 29 d. Baltimorėje mirė kun. Kazimieras Pugevičius. Buvo gimęs Baltimorės parapijoje ir 1953 m. įšventintas kunigu. Vadovavo Lietuvių katalikų religinei šalpai ir prie jos įkūrė Informacijos centrą, kuris skelbė pasauliui apie Lietuvos katalikų persekiojimą ir diskriminavimą. Informacijos centras reguliariai gaudavo Kroniką, jos medžiagą versdavo į anglų kalbą ir plačiai paskleisdavo. Kun. K. Pugevičius labai daug nusipelnė Lietuvai ir Bažnyčiai – jo skleidžiama informacija apie tikinčiųjų persekiojimą vertė sovietinę valdžią elgtis apdairiau ir atleisti diskriminavimo varžtus. Kun. K. Pugevičiui aktyviai talkino Informacijos centro bendradarbė (vadovė, vėliau ambasadorė) Gintė Damušytė.

    Prel. S. Jokūbauskis

    Kovo 18 d. Kauno kunigų seminarijos salėje įvyko vakaras, skirtas pagerbti prel. Stanislovui Jokūbauskiui, kuris vokiečių okupacijos metais išgelbėjo 22 žydų vaikus. Šia proga aukštas Izraelio pareigūnas Ronit Ben Dor atvežė 1999 m. prelatui skirtą Pasaulio tautų teisuolio medalį. Žydų vaikus iš Vilijampolės geto prel. St. Jokūbauskis gelbėjo, padedamas Judelio Beiliso, kuris 1997 metais atvykęs į Lietuvą papasakojo apie prelato žygdarbį ir kaip jis pats Kaune per Vilijampolės tiltą nešdavo maiše savo tautiečių vaikus. Susitikime kalbėjusieji aukštai įvertino prel. S. Jokūbauskį kaip žmogų, kunigą ir garbų dvasininką, pokario metais ėjusį Kauno arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus pareigas.

    2001 m. J. Beilisas ir prel. St. Jokūbauskis LR prezidento Valdo Adamkaus buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už žygdarbį, atliktą nacių okupacijos metais. 2003 m. apdovanota ses. benediktinė P. M. Bartkutė, kuri bendradarbiavo su prel. St. Jokūbauskiu, gelbstint žydų vaikus.

    XX amžiaus kankiniai

    Bažnyčioje yra labai branginamas kankinių už tikėjimą atminimas, todėl Jubiliejinių metų proga į Bažnyčios kankinių knygą iš viso pasaulio buvo įrašyta 30 000 kankinių, tarp jų – 114 kankinių iš Lietuvos, 14 – iš Kauno arkivyskupijos. Iškilmingas šių kankinių pagerbimas Romoje vyko gegužės 7 d.

    Atgaila ir atsiprašymas

    Balandžio 14 d. Vyskupų Konferencijos sekretoriate suorganizavome spaudos konferenciją, kurioje pristačiau Lietuvos vyskupų laišką atsiprašymo tema. Žurnalistams paaiškinau, kad nors Bažnyčia yra šventa, jos nariai – dvasininkai ir pasauliečiai – nėra apsaugoti nuo asmeninių klaidų ir nuodėmių. Arkivysk. A. J. Bačkis kalbėjo apie atsiprašymo prasmę – kad Jubiliejaus proga vyskupai atsiprašys visos Katalikų Bažnyčios Lietuvoje vardu, bet šis atsiprašymas nepanaikina pavienių žmonių asmeninės atsakomybės bei kaltės, o yra tik pastanga budinti sąžines.

    Balandžio 15 d. Vilniaus arkikatedroje šventėme Eucharistiją ir jos metu Lietuvos vyskupai, sekdami Jono Pauliaus II pavyzdžiu, viešai atsiprašė už Bažnyčios vaikų – dvasininkų ir pasauliečių – amžių būvyje ir pastarajame amžiuje padarytas klaidas bei nuodėmes, tarp jų – už žydų žudynes, bendradarbiavimą su KGB ir kitus nusikaltimus. Lietuvos žydų bendruomenė labai pozityviai atsiliepė apie šį Lietuvos vyskupų atsiprašymą.

    Sutartys su Šventuoju Sostu

    Po labai intensyvaus darbo ir daugelio posėdžių, kuriuose Valstybės ir Bažnyčios atstovai ruošė tris Bažnyčios ir Valstybės bendradarbiavimo sutartis, pagaliau gegužės 5 d. jos buvo pasirašytos. Šventajam Sostui atstovavo nuncijus arkivysk. Erwinas Josefas Enderis, o Lietuvos Respublikai – užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas. Šioje labai svarbioje progoje dalyvavo visi Lietuvos vyskupai. Sutartys, apibrėžiančios teisinius Bažnyčios ir Valstybės santykius, bendradarbiavimą švietimo bei kultūros srityje, taip pat teikiančios galimybę vykdyti sielovadą kariuomenėje, įtvirtina tiek Bažnyčios, tiek Valstybės autonomiją, kartu užtikrina bendradarbiavimą visuomenės labui. Liepos 20 d. Seimas šias sutartis ratifikavo. Rugsėjo 16 d. Vatikane buvo apsikeista ratifikuotomis sutartimis. Lietuvos delegacijoje dalyvavo užsienio reikalų ministras A. Saudargas, krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius, švietimo ir mokslo ministras Kornelijus Platelis, Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto Kazys Lozoraitis, aš ir vysk. R. Norvila. Mūsų delegaciją priėmęs Jonas Paulius II pasidžiaugė, kad pagaliau sureguliuoti Bažnyčios ir Valstybės santykiai. Apsikeičiant sutartimis, Vatikano delegacijai vadovavo Valstybės sekretorius kard. Angelo Sodano ir Vatikano santykių su valstybėmis sekretorius arkivysk. Jeanas-Louis Tauranas.

    Vysk. J. Kaunecko konsekracija

    Gegužės 13 d. popiežius Jonas Paulius II Lietuvai vėl padovanojo naują vyskupą. Telšių vyskupu pagalbininku buvo paskirtas mons. Jonas Kauneckas. Džiaugiausi šiuo paskyrimu, nes kun. J. Kaunecką pažinojau, vikaraudamas Simno parapijoje. Tuo metu jis Alytaus rajone dirbo melioracijoje. Nuo pat pirmųjų dienų, kai buvo įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, jis iš penkių narių buvo jauniausias savo kunigyste, bet visuomet pasižymėjo sumanumu ir drąsa. Rugpjūčio 5 d. Telšių katedroje vyko vysk. J. Kaunecko konsekracijos iškilmės. Telšiečiai džiaugėsi gavę gerą vyskupą pagalbininką

    Jono Pauliaus II šmeižimas

    Žiniasklaidoje dažnai publikuojami straipsniai, nukreipti prieš Bažnyčią ir kunigus, pripratindavo nekreipti į juos daug dėmesio, tačiau kai Lietuvos rytas išspausdino šmeižikišką insinuaciją, kad Jono Pauliaus II ligos priežastis galimai yra venerinė liga, buvo peržengtos visos padorumo ribos. Į šmeižtus reagavau ne tik aš, Vyskupų Konferencijos pirmininkas, bet ir Sveikatos ministerija, Vilniaus medikų klubas ir daug kitų dvasininkų bei pasauliečių.

    Kardinolo Vincento mirtis

    Kelerius metus kardinolas sunkiai sirgo. Ligai paūmėjus naktimis prie sergančio kardinolo paskyriau budėti kelis vyrus. Gegužės 28 d. vakarą būrelis kardinolui artimų žmonių meldėmės prie jo ligos lovos ir besimeldžiant jis ramiai užmigo Viešpatyje. Pasklidus žiniai apie kardinolo mirtį, užuojautos telegramos ir laiškai plaukė iš Lietuvos ir viso pasaulio. Dievas jam buvo skyręs ilgą ir sunkią tarnystę. Kelis dešimtmečius praleido tremtyje ir tik 1980 m. galėjo užimti Kaišiadorių vyskupo sostą. 1988 m. buvo paskirtas Šventosios Romos Bažnyčios kardinolu. Kol pajėgė, kasdien eidavo į arkikatedrą aukoti Mišių ir beveik kiekvieno mėnesio 13 d. vykdavo į Šiluvą.

    Eucharistinis kongresas ir kardinolo laidotuvės

    Birželio 1–4 d. Kaune vyko pagrindinis Jubiliejinių metų renginys – Lietuvos II Eucharistinis kongresas. Labai simboliška, kad į Eucharistinį kongresą įvedė a. a. kardinolas Vincentas, didis Eucharistijos mylėtojas. Birželio 1 d. 11 val. arkikatedroje laidotuvių Mišioms vadovavo Šventojo Tėvo pasiuntinys kardinolo laidotuvėse Lenkijos primas kard. Jozefas Glempas. Per Mišias stengiausi išryškinti kardinolo dvasinį paveikslą:

    „Mirė Kryžių kalno šalies kardinolas“,- tokiais žodžiais prasideda platus straipsnis dienraštyje „L’Oservatore Romano“. Šiomis dienomis liūdi ne tik kryžių šalies katalikai, bet ir visi taurūs mūsų tautiečiai dėl skaudžios netekties, pas Viešpatį iškeliavus kardinolui Vincentui Sladkevičiui. Dvi datos – 1920-ieji ir 2000-ieji metai įrėmina vieną iš didžiausių Lietuvos ir Bažnyčios asmenybių – kardinolo Vincento Sladkevičiaus gyvenimą. Aukščiausias Bažnyčios kunigaikštis gyveno labai kukliai, patyrė daug persekiojimų, tačiau nelaikė širdyje pykčio; gyvendamas neramiais nesantaikos metais, visus kvietė į santarvę ir atlaidumą.

    Didžiausia dovana, kuria dangus apdovanojo būsimąjį kardinolą kūdikystės ir vaikystės metais, buvo geri, pamaldūs tėvai, ypač motina, kurią kardinolas dažnai minėdavo su didele širdies šiluma. Motinos mokykloje jis išmoko pamaldumo Švč. Jėzaus Širdžiai ir meilės Dievo Motinai. Tikriausiai tėvų meilės ir vargo mokykloje jis išmoko kantrybės ir ištvermės, kurios vėlesniame gyvenime jam tiek daug reikėjo.

    Kardinolo Vincento kunigystės primicijų, įvykusių 1944 m., paveikslėlyje yra išlikęs labai charakteringas užrašas: „Taikos Karaliene, melskis už mus ir duok kariaujančiam pasauliui taiką, paremtą tiesa, teisingumu ir meile.“ Niekada kunigas Vincentas, vėliau vyskupas ir kardinolas nebus kariaujančių pusėje, bet visuomet laimins tuos, kurie neša santarvę ir taiką. Manau, prie jo karsto derėtų visiems subrandinti pasiryžimą – būti kūrėjais tikros santarvės, kuri remiasi ne apgaulingais žodžiais, bet tiesa, teisingumu ir meile.

    Labai gilius pėdsakus kunigas Vincentas paliko Kauno kunigų seminarijoje, kurioje dirbo dėstytoju, dvasios vadu ir prefektu. Jo gilus pamaldumas, širdyje sukaupti dvasiniai lobiai labai įtaigiai būdavo perduodami jauniems seminaristams. Turėjo Dievo dovaną ne tik pasakyti žodį, bet tą žodį labai giliai įdėti į širdį. Kunigas Vincentas, pats labai mylėjo Bažnyčią ir šitos meilės, atsakingo tarnavimo žmonėms mokė būsimuosius kunigus. Jis nesuprato, kad galima prie altoriaus būti kunigu, o šalia jo – Evangelijos nepažįstančiu žmogumi .

    Kunigas Vincentas labai nenorėjo, galbūt, net bijojo prisiimti vyskupo pareigų, bet nusilenkė Apaštalų Sosto sprendimui, nors žinojo, kad jo laukia sunkus kryžius.

    Ilgi buvo vyskupo Vincento tremties metai. 23 metai, praleisti už vyskupijos ribų, stebint budriai KGB akiai, buvo iš tiesų sunkūs tremties metai, nors ir savame krašte. Anuomet ir Lietuvai, ir Bažnyčiai reikėjo neužgesusių švyturių, nes buvo pavojus pasiklysti šėlstančioje karingojo ateizmo jūroje. Štai mažutė smulkmena, kurią kaip perlą nešioju savo širdyje. Sovietinė valdžia 1969 metais iš manęs atėmė vadinamąjį kulto tarno registracijos pažymėjimą, be kurio nebuvo galima oficialiai eiti kunigo pareigų. Vieną dieną sugrįžęs iš metalo gamyklos randu vysk. Vincento trumpą laiškutį, kuriame jis rašė: „Nesirūpink valdžios registracija,–svarbu turėti Dievo registraciją.“ Anuomet, kai reikėjo išmintingo žodžio ir dvasinės atramos, daug kas važiuodavo į Nemunėlio Radviliškį.

    Kardinolo dvasiniame pasaulyje labai ryškiai švietė pagarba Dievo Motinai Marijai ir Švč. Sakramentui. Jis uoliai kiekvieną mėnesį aplankydavo Šiluvos stebuklingąją Dievo Motiną. Kardinolo aukojamose Mišiose galėjai aiškiai matyti, kad jis gyvena tuo, kas vyksta ant altoriaus, todėl jo mirtis labiau kaip visos reklamos mus pakvietė į Eucharistinį kongresą, kurį šiandien 18 val. pradėsime šioje Katedroje. Ir po mirties jis mus kvies į Šiluvą, kvies pasitikėti Jėzaus Širdies gailestingąja meile.

    Eucharistinio kongreso Vigilija

    18 val. Kauno bažnyčių varpai paskelbė II Eucharistinio kongreso pradžią. Man, kaip Eucharistinio kongreso pirmininkui, teko pasakyti pirmąjį žodį. Trumpai nušviečiau Bažnyčios Lietuvoje kelią nuo I Eucharistinio kongreso 1934 m. Kaune iki šios dienos. Paskui buvo perskaitytas popiežiaus laiškas, kuriuo jis Sarajevo kardinolą arkivyskupą Vinko Puljić paskyrė savo ypatinguoju atstovu šiame Kongrese. Po Mišių iškilmingoje procesijoje Eucharistija buvo nešama Vilniaus gatve ir Laisvės alėja į Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčią, kur prasidėjo Švč. Sakramento adoracija, trukusi iki kongreso pabaigos.

    Viešpaties vynuogyno darbininkai

    Antroji Kongreso diena birželio 2-ąją buvo skirta Viešpaties vynuogyno darbininkams – tiems, kurie sąmoningai ir aktyviai darbuojasi parapijose ir vyskupijų institucijose. Popietinės konferencijos vyko dešimtyje Kauno bažnyčių, kuriose kalbėjo pakviesti kalbėtojai – kun. Marko Ivan Rupnikas SJ iš Romos, vysk. Eugenijus Bartulis, kun. Daniel Ange iš Prancūzijos, ses. Benedikta Rollin Ra, tėvas Renaud Marie Desplanques ir kt. Po konferencijų autobusais Kongreso dalyviai atvyko į dar pilną pastolių Kristaus Prisikėlimo bažnyčią, kurioje visi jauni žmonės negalėjo sutilpti. Pačioje bažnyčioje jų buvo apie 5000. Mišias koncelebravo kard. Puljić, nuncijus arkivysk. E. J. Enderis, vysk. Paulius A. Baltakis OFM, penki Lietuvos vyskupai ir 150 kunigų.

    Jaunimo diena

    Naktį jaunimas, pasiskirstęs pagal vyskupijas, adoravo Švenčiausiąjį Įgulos bažnyčioje, o birželio 3 d. rytą vėl rinkosi į Kristaus Prisikėlimo bažnyčią. Buvo pilnutėlė pati bažnyčia ir dar keli tūkstančiai dalyvių klausėsi per garsiakalbius. Į Jaunimo dieną atvykę užsiregistravo 9000 jaunuolių. Kalbėjo kard. V. Puljić, vysk. R. Norvila ir pagrindinis kalbėtojas kun. D. Ange, visiems pažįstamas dar nuo 1993 m. Vilties šventės. Po konferencijos jaunimas diskusijų išsiskirstė po įvairias Kauno vietas.

    Pavakare didžiulė jaunimo eisena nuo Rotušės aikštės pasuko Įgulos bažnyčios link. Nuo laiptų pasveikinau ir palaiminau Švč. Sakramentu. Nuo Įgulos eisena nuvilnijo į Sporto halę. Mišioms vadovavo arkivysk. A. J. Bačkis. Jaunimo Mišias ir po jų prasidėjusį koncertą transliavo šešios regioninės televizijos – Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir kt. Jaunimo dienai talkino apie 130 savanorių. Gaila, kad programoje nebuvo numatyta vietos Sutaikinimo sakramentui švęsti.

    Vaikų diena

    Tą patį šeštadienį autobusai vežė vaikus į Santakos aikštę. Valančiaus gatvėje, kurią įspūdingai puošė tūkstančiai pačių vaikų visus metus lankstytų popierinių balandžių, mažuosius pasitiko savanorių vaizduojami šventieji ir patriarchai – Mozė, Juozapas, Petras, Cecilija, Pranciškus, Marija Goretti, Motina Teresė, kun. J. Boskas ir kt. Programose dalyvavo apie 8000 vaikų. Santakoje jie vaišinosi, buvo paruošta graži programa, pasibaigusi vaikams pritaikytomis vysk. E. Bartulio aukojamomis Mišiomis. Komuniją priėmė apie 3000 vaikų. Programa tęsėsi iki vakaro. Kard. V. Puljić vaikų šventę užbaigė palaiminimu.

    Šeimų ir parapijų diena

    Baigiamoji Kongreso diena – birželio 4-osios sekmadienį – buvo skirta šeimoms ir parapijoms. Santakoje dalyvavo per 50 000 žmonių. Daugiausia dalyvių atvyko iš tų parapijų, kuriose buvo rimtai rengtasi Kongresui. 14 val. iš Įgulos bažnyčios Eucharistinė procesija pajudėjo Santakos kryptimi. Ant Popiežiaus kalnelio Mišioms vadovavo kard. V. Puljić, visi Lietuvos vyskupai ir svečiai vyskupai iš Lenkijos ir Baltarusijos. Dalyvavo ir broliškų Bažnyčių atstovai – arkivysk. Chrizostomas, kun. Saulius Juozaitis ir kt. Po Mišių skaičiau Lietuvos pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktą, kurį vėliau pasirašė nuncijus arkivysk. E. J. Enderis, kard. V. Puljić, arkivysk. A. J. Bačkis, aš ir prof. V. Landsbergis. Padėkojau Kongreso dalyviams ir paskelbiau apie jo pabaigą. Ilgai ruoštas Kongresas pranoko lūkesčius, palikdamas daugelio širdyse neužmirštamų žmogiškos bendrystės ir išgyvento Dievo artumo prisiminimų. Kongresą kaip didžiausią Didžiojo 2000 m. krikščionybės jubiliejui skirtą renginį Lietuvoje istorijai įamžino netrukus išleistas foto dokumentinis leidinys „Lietuvos II Eucharistinis kongresas“.

    Eucharistinis kongresas Romoje

    Birželio 18–25 d. Romoje vyko 47-asis tarptautinis Eucharistinis kongresas. Didelį įspūdį paliko Mišių iškilmė Šv. Pauliaus bazilikoje, o ypač lauke prie Šv. Jono bazilikos Laterane bei ilgiausia procesija iki Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilikos.

    Birželio 22 d. Šv. Jono bazilikoje Laterane vyko Eucharistinio kongreso konferencija, kurioje man teko perskaityti savo pranešimą. Kalbėjau apie Eucharistinį pamaldumą Lietuvoje okupacijos metais, kaip jis stiprino žmones ir padėjo atsispirti ateistinei prievartai. Pasakojau apie Eucharistijos bičiulių sąjūdį, apie kunigus, kurie tarnavo Sibiro ir Kazachstano tremtiniams, apie Eucharistijos mylėtoją kun. J. Zdebskį, kuris buvo teisiamas už vaikų katechizaciją, apie Mišias KGB kalėjime 1983 metais, apie Dievo tarnaitę Eleną Spirgevičiūtę, kuri Eucharistijos dėka tapo ištikima Jėzui iki kankinystės. Baigiau kalbą pastabomis apie šiandienę Lietuvą ir Bažnyčią, apie Eucharistijos garbintojų būrelius, naktinę Eucharistijos adoraciją ir pamaldumą Dievo Motinai Marijai.

    Kunigų šventimai

    Birželio 29 d. įšventinau kunigais Arvydą Žygą ir Kęstutį Kėvalą. Abu jie atėjo į kunigystę pilni idealizmo ir noro tarnauti Bažnyčiai. Gaila, kad kun. Arvydas nesugebėjo derinti darbo ir poilsio ir per anksti iškeliavo pas Viešpatį.

    Pranciškonų namai prie Kryžių kalno

    Liepos 8 d. prie Kryžių kalno buvo pašventinti brolių pranciškonų namai – eremas. Idėja pastatyti šiuos namus kilo po popiežiaus vizito Lietuvoje. Popiežius, namų pašventinimo proga sveikindamas Mažesniuosius brolius, rašė: Šis eremas, įsikūręs gausioje atminimų vietoje, man primena maldos sustojimą apaštališkos kelionės metu 1993 m. rugsėjo 7 d. Lietuvoje prie Kryžių kalno. Taip pat atmenu savo piligriminę kelionę į La Verną, kurią aplankiau tų pačių metų rugsėjo 17 d. Naujojo tūkstantmečio aušroje man dar giliau atsiskleidė šių išskirtinių įvykių svarba: visa žmonija ir visi Europos gyventojai turi leistis į piligrimines keliones į Šiaulius ir La Verną. Į vietas, paženklintas kryžiaus slėpiniu.

    Jonas Paulius II Kryžių kalną sulygino su La Verna Italijoje, kur šv. Pranciškus Asyžietis gavo stigmas − Kristaus kančios žaizdas savo kūne.

    Gairės Seimo rinkimams

    Artėjant Seimo rinkimams, rugsėjo 8 d. paskelbėme atsišaukimą į tikinčiuosius, pakviesdami dalyvauti rinkimuose ir nurodydami gaires, kuriomis vadovaujantis reikėtų pasirinkti tinkamą partiją ar kandidatą. Toks kreipimasis jau tapo tradicija. Vienos partijos, kurių programiniai punktai su Bažnyčios nuostatomis labiau sutapdavo, tokiais pareiškimais likdavo patenkintos, kitoms atrodydavo, kad esame šališki.

    Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė

    Rugsėjo 24 d. šv. Mišiomis Kauno arkikatedroje pradėjome Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės beatifikacijos procesą. Šventųjų skelbimo kongregacija davė leidimą pradėti šią bylą. Adelė Dirsytė, išsekinta kankinimų ir nežmoniškų lagerio sąlygų, mirė Tolimuose Rytuose. Nežinoma nei tiksli mirties data, nei vieta. Oficialus užklausimas nedavė aiškesnių rezultatų.

    Rekolekcijos klierikams

    Rugsėjo 20–22 d. Šiluvoje vedžiau trijų dienų rekolekcijas Parengiamojo kurso klierikams. Paaukojau kelias dienas, siekdamas, kad nuo pirmųjų dienų klierikai rimtai siektų kunigystės. Panašias rekolekcijas pradedantiesiems vesdavau ir vėlesniais metais. Džiaugiausi matydamas jaunų vyrų pasiryžimą rimtai ruoštis kunigiškajai tarnystei ir būdavo apmaudu, kai jaunatviškas idealizmas pas kai kuriuos seminaristus sunykdavo.

    CCEE konferencija Briuselyje

    Spalio 19–22 d. Briuselyje vyko Europos šalių Vyskupų Konferencijų Tarybos (CCEE) pirmininkų konferencija. Buvo labai įdomu pirmą kartą dalyvauti tokiame forume ir girdėti svarstomus klausimus, aktualius Visuotinei Bažnyčiai. Į konferenciją lydėjo mons. Adolfas Grušas, tuo metu dirbęs Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriate. Nemaloniai nustebino mažas tikinčiųjų skaičius Briuselio katedroje, kur Mišias koncelebravo daugelis Europos vyskupų. Deja, medžiaginė gerovė dažnai nesutampa su dėmesiu dvasinėms vertybėms. Šiandien Lietuvoje visi trokšta, kad kuo greičiau gyventume kaip turtingų Europos valstybių gyventojai, bet ar džiaugsimės tuomet savo tautiečių tikėjimu – tai klausimas su nieko gero nežadančiu atsakymu.

    T. Jono Danylos SJ mirtis

    Lapkričio 3 d. Petrašiūnų kapinėse palaidojome kun. Joną Danylą SJ, ilgametį Jėzaus Draugijos provincijolą. Prie jo pradėjau noviciatą, jis priėmė mano amžinuosius įžadus Draugijoje. Jis taip pat vedė man vienam ne vienas aštuonių dienų rekolekcijas. Tai buvo tikras tarpukario Lietuvoje susiformavęs jėzuitas – reiklus sau ir kitiems, bet drauge ir labai tėviškas.

    Kariuomenės ordinariatas

    Lapkričio 25 d. Šventasis Tėvas įsteigė kariuomenės ordinariatą ir kariuomenės vyskupu paskyrė vysk. Eugenijų Bartulį. Mes, vyskupai, džiaugėmės, kad bus galima normaliai vykdyti sielovadą kariuomenėje. Kad naujas kariuomenės ordinaras galėtų laisvai formuoti savo komandą, pasirašiau dekretą, kuriuo iš vyriausiojo kariuomenės kapeliono pareigų atleidau šias pareigas ėjusį kun. Alfonsą Bulotą. Kariuomenės ordinariato įsteigimo proga spaudos konferencijoje drauge su vysk. E. Bartuliu pristatėme naujai sukurtą kariuomenės ordinariatą.

    Kelionė tremties keliais

    Lapkričio 3 d. išskridau per Maskvą į Novosibirską dalyvauti Rusijos kankinių minėjimo iškilmėse. Sekmadienį aukojau Mišias ir pasakiau homiliją rusų kalba. Dalyvavimas šioje iškilmėje man buvo tarsi geros rekolekcijos. Mačiau Vakarų Sibiro apaštališkosios administratūros vyskupo J. Vertho SJ gilų tikėjimą ir rūpinimąsi savo ganomaisiais, kurių dauguma buvo vokiečiai tremtiniai.

    Lapkričio 7 d. prie Novosibirsko kalėjimo įvyko renginys, kuriame meldėmės už kentėjusius dėl tikėjimo. Pavakarį automobiliais išvykome į Tomską. Kitą dieną aplankiau Krivošeiną, kur mažame namelyje, Pionerskaja gatvėje, gyvenau pas senutę vokietę. Aplankiau Staro Sainakovo kaimą ant Šegarkos upės kranto, kur žengiau pirmuosius tremtinio žingsnius. Likau labai dėkingas vysk. J. Verthui SJ, kuris sudarė galimybę apvažiuoti vargo kelius.

    Azartiniai lošimo namai

    Gruodžio 1 d. raštu kreipiausi į Seimo pirmininką Artūrą Paulauską, išreikšdamas didelį susirūpinimą lošimo namų legalizavimu. Rašte priminiau, kad velionis kard. V. Sladkevičius taip pat buvo rašęs, kad lošimo namai tautos moralę tempia į dugną. Kviečiau, svarstant įstatymo projektą, neatsižvelgti tik į planuojamas pajamas iš lošimo namų, nes jie daugiau pridarys bėdų ir moralinių nuostolių.

    2001 metai

    Naujas Lietuvos kardinolas

    Sausio 21 d. Jonas Paulius II Vilniaus arkivysk. A. J. Bačkį paskyrė Romos Katalikų Bažnyčios kardinolu. Tai buvo dar vienas popiežiaus palankumo Lietuvai gestas, kuriuo visi labai džiaugėmės. Sausio 27 d. naująjį kardinolą pasitikome Vilniaus oro uoste. Ta proga sveikindamas kardinolą kalbėjau: Esame dėkingi Šventajam Tėvui, kad jūsų asmenyje jis parodė tokį dėmesį visai Lietuvai. Džiaugiamės, kad jūsų vaisingas darbas už Lietuvos ribų ir Lietuvoje atnešė ir, viliamės, dar atneš gausių vaisių. Labiausiai, be abejo, džiaugėsi

    Vilniaus arkivyskupija

    Vasario 21 d. kardinolui A. J. Bačkiui drauge su 44 naujais kardinolais Šv. Petro aikštėje buvo įteiktos kardinolo insignijos. Popiežiškojoje lietuvių Šv. Kazimiero kolegijoje šventiškame priėmime dalyvavo beveik visi Lietuvos vyskupai.

    Kardinolo V. Sladkevičiaus muziejus

    Sausio 31 d. pasirašiau bendradarbiavimo sutartį su Kultūros ministru Gintautu Kėvišu dėl kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus įkūrimo buvusioje jo rezidencijoje Kaune, Valančiaus g. 6. Šio muziejaus įkūrimas buvo pirmas žingsnis kuriant arkivyskupijos sakralinį muziejų. Kultūros ministerija net pažadėjo kuklią paramą įrengiant kard. V. Sladkevičiaus memorialinę ekspoziciją.

    T. H. Kolvenbacho SJ sveikinimas

    Kiek netikėtas buvo Jėzaus Draugijos Generalinio vyresniojo Peterio Hanso Kolvenbacho SJ laiškas, kuris mane pasiekė kovo viduryje: Po mėnesio sukaks 30 metų, kai du lietuviai jėzuitai – jūs ir dabartinis Telšių vyskupas Jonas Boruta – priėmėte drąsų sprendimą pogrindžio sąlygomis leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“.<...> Šis darbas buvo ir dvasinis liudijimas, nes jo ištakos rėmėsi Šv. Ignaco Dvasinių pratybų gyva patirtimi. Daugybė vienuolinių kongregacijų narių, ypač Eucharistinio Jėzaus seserys, bei pasauliečiai talkino šiame darbe. Taip pat ir jiems skirta mano padėka. Dėkoju jums už tokį drąsų tikėjimo liudijimą, parodytą sudėtingais laikais.

    Su Draugijos vyresniuoju 1994 m. per visą spalio mėnesį kasdien matydavomės Vyskupų Sinodo salėje. Žavėjo gilus jo dvasingumas ir nuoširdumas. Tokie kunigai ir vienuoliai Bažnyčioje yra kaip ta Evangelijoje minima žemės druska.

    Paramos kasa

    Vasario 27 d. Kauno arkivyskupijos kurijos salėje vykusios kunigų konferencijos metu pasiūliau mintį įkurti Paramos kasą, kuri, esant reikalui, pagelbėtų kunigams ir parapijoms. Kunigai vieningai pritarė šiai idėjai, todėl beliko paruošti įstatus, kaip ši kasa turėtų veikti. Greitai paruošėme paprastą, aiškų įstatų projektą, ir kasa pradėjo veikti. Į Paramos kasą įplaukia pinigai iš kunigų, parapijų ir arkivyskupijos, o išduodami pagal pateiktus prašymus. Paramos kasos valdyba šiuos prašymus nagrinėja ir sprendžia, ką ir kokia suma paremti.

    Viešnagė Kelno arkivyskupijoje

    Balandžio 23–28 d. Vilniaus ir Kauno arkivyskupijų ganytojai su Kunigų tarybų nariais viešėjome Kelno arkivyskupijoje. Iš Kauno arkivyskupijos vyko 16 kunigų grupė. Kauno ir Kelno arkivyskupijas sieja seni draugiški ryšiai. Buvome supažindinti su įvairiomis šios arkivyskupijos struktūromis. Kelno arkivyskupijai priklauso 2,3 milijono katalikų; įvairiose švietimo, socialinėse ir kt. įstaigose dirba apie 50 000 darbuotojų. Tūkstantis kunigų nepajėgia aprėpti viso darbo, todėl jiems talkina parapijų referentai.

    Pasidaliję į kelias grupes, lankėme įvairias parapijas. Susipažinome su klierikų ugdymu, su nuolatiniu diakonatu. Arkivyskupijoje dirba 229 diakonai ir 400 pastoracinių referentų. Su pačiu kard. arkivysk. Joachimu Meisneriu aptarėme Kunigų tarybos veiklą. Aplankėme labai įspūdingą Neviges šventovę, kur šventėme Mišias ir pasakiau homiliją. Atsisveikinimo Mišioms vadovavo kard. J. Meisneris. Jis mums parodė tiek daug dėmesio, kad net palydėjo iki pat oro uosto.

    Vysk. R. Krikščiūno laiškas

    Gegužės pradžioje mane aplankė vysk. emeritas Romualdas Krikščiūnas ir papasakojo, kaip Jonas Paulius II 1983 m. atleido jį iš Panevėžio vyskupijos apaštališkojo administratoriaus pareigų. Ilgame pokalbyje išsamiai pasakojo, su kokia nuotaika jis grįžo į Lietuvą ir kaip šešias dienas KGB pareigūnai įkalbinėjo jį pasisakyti prieš popiežių, mesti kunigystę ir už tai žadėjo gerą butą Vilniaus senamiestyje. Vyskupas nesutiko šito padaryti. Baigiantis pokalbiui prašiau, kad vysk. Romualdas raštu aprašytų tai, ką buvo man papasakojęs.

    Gegužės 12 d. jis man atvežė užklijuotą laišką, kurį turėjau teisę atplėšti tik po vysk. Romualdo mirties. Sakėsi surašęs viską, ką galėjo. Po vysk. Romualdo mirties 2010 m. atplėšęs laišką radau smulkiai aprašytą kelionę į Romą, vizitą pas popiežių, grįžimą namo ir dienas, praleistas KGB pusrūsyje, tačiau apie pokalbius su KGB pareigūnais laiške nieko nebuvo parašyta. Cituoju vyskupo laiško ištrauką: Gavau raštą, kad nuo 1983 m. liepos 14 d. aš esu atleidžiamas iš Panevėžio vyskupijos Apatališkojo administratoriaus pareigų. <...> Grįžau į Lietuvą. Po kelių dienų buvau pakviestas į Vilniaus saugumą. Čia prasėdėjau pusrūsyje į kiemo pusę šešias dienas. Kasdien mane atvesdavo į solidų kabinetą, kur už ilgo stalo sėdėdavo tuometinis ministras pirmininkas Songaila, KGB generolas Eismontas bei Vaigauskas. Kas su jais buvo kalbėta, ką jie siūlė jums žinoma. Neužilgo persikrausčiau į Kauną.

    Gerai, kad nors tiek parašė ir pasakė. Reikia nulenkti galvą, kad, būdamas sunkios dvasinės būklės, išlaikė tikėjimą ir už lėkštę sriubos nepardavė savo įsitikinimų.

    Kertinis Pal. Matulaičio bažnyčios akmuo

    Birželio 19 d. pašventinau kertinį naujai statomos Pal. Matulaičio bažnyčios Kaune akmenį. Didelei parapijai glaustis Vargdienių seserų koplyčioje per maža vietos, be to, ir didelė našta, kurią gerosios seserys daugelį metų kantriai neša. Laukia daug darbų, kuriuos bus nelengva atlikti, nes jie pareikalaus labai daug lėšų.

    Teroro aktas Niujorke

    Rugsėjo 12 d. pasiunčiau užuojautos laišką JAV Vyskupų Konferencijos pirmininkui arkivysk. Josephui Anthony Fiorenzai ir Niujorko kardinolui Edwardui Michaelui Eganui: Rugsėjo 16-ąją , sekmadienį, paskelbėme maldos diena už žuvusiuosius, jų gedinčias šeimas ir taiką. Maldaujame mūsų gailestingąjį Tėvą sustiprinti visą amerikiečių tautą šią tragišką valandą ir meldžiamės, kad amerikiečiai ir toliau liktų tiesa ir teisingumu besivadovaujanti tauta. Koks baisus tampa pasaulis, kai žmonės savo santykius pradeda grįsti neapykanta ir kerštu.

    Kazachstane

    Vyskupų Konferencija pasiuntė mane dalyvauti Jono Pauliaus II apsilankymo Kazachstane iškilmėje. Astanoje buvau apgyvendintas viešbutyje, esančiame netoli nuo Tautos aikštės. Pirmąją dieną pėsčiomis visi ėjome prie paminklo totalitarinio režimo aukoms, kur popiežius padėjo vainiką. Rugsėjo 23 d. Jonas Paulius II Tautos aikštėje aukojo Mišias, dalyvavo apie 30 000 maldininkų. Šių Mišių koncelebracijoje dalyvavau drauge su svečiais vyskupais. Popiežius ragino melstis už Kazachstaną, kad nepaisant etninių, religinių ir kultūrinių skirtumų didelėje tautoje stiprėtų teisingumas, solidarumas ir taika. [[ Rugsėjo 24]] d. popiežius vadovavo koncelebracinėms Mišioms Astanos katedroje. Matėsi jo didelis nuovargis. Po pietų visi ėjome prie Šventojo Tėvo atsisveikinti; kirbėjo mintis, ar tik nebus paskutinis susitikimas su popiežiumi, pakvietusiu mane į atsakingas pareigas. Spalio 25 dieną Šventasis Tėvas Jonas Paulius II apaštališkuoju nuncijumi Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje paskyrė arkivyskupą Peterį Stephaną Zurbriggeną.

    Arkivyskupijos 75 metų jubiliejus

    Gruodžio 7–9 d. šventėme arkivyskupijos įkūrimo 75 metų jubiliejų. Gruodžio 6 d. spaudos konferencijoje trumpai pristačiau arkivyskupijos 75-erius metus. Visiems dalyviams buvo padovanotas leidinys „Kauno arkivyskupijai 75“. Po spaudos konferencijos buvo atidaryta paroda, skirta arkivyskupijos jubiliejui. Tarp pačių svarbiausių eksponatų buvo Bažnytinės provincijos ir arkivyskupijos įkūrimo bulės Lituanorum gente originalas.

    Gruodžio 7 d. vyko simpoziumas „Taisykite Viešpačiui kelią“ (Lk 3, 4). Dr. Irena Vaišvilaitė ir kun. dr. Algimantas Kajackas apžvelgė arkivyskupijos gyvenimo Nepriklausomybės laikotarpį, o mons. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS ir kun. dr. Artūras Jagelavičius – sovietinį laikotarpį.

    Gruodžio 8 d. tęsėme simpoziumą. Kun. doc. Romualdas Dulskis pristatė paskutinį dešimtmetį, apžvelgdamas įvairių institucijų veiklą. Vidudienį šventėme iškilmingas Švč. Mergelės Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės Mišias. Popietinis metas buvo skirtas žvilgsniui į ateitį. Apie tai kalbėjome aš ir dr. Paulius Subačius. Arkivyskupijos jubiliejaus minėjimas buvo tarsi įžanga į būsimąjį arkivyskupijos II sinodą.

    Briuselyje

    Su tradicinių religinių bendruomenių atstovais lankiausi Briuselyje. Religinių bendruomenių delegaciją pakvietė Europos Sąjungos vadovybė, norėdama supažindinti, kokia yra religinių bendruomenių padėtis šalyse, priklausančiose Europos Sąjungai. Buvo įdomu ir naudinga susipažinti su Europos Sąjungos centrine būstine ir susitikti su vadovaujančiais asmenimis. Mūsų delegacijos nariai vieningai išreiškė pritarimą Lietuvos stojimui į ES šeimą, tik aiškiai išsakė susirūpinimą, kad, būdami ES nariais, galėtume išsaugoti savo religinį identitetą. Deja, šio susitikimo metu nieko negirdėjome apie tai, kokią politiką rems ES vadovybė gyvybės, šeimos ir kitais svarbiais mums, katalikams, klausimais, kurie įstojus į ES iškyla visu aštrumu. Jei anuomet būtume turėję tiek informacijos, kiek jos turime šiandien, vargu ar į Briuselį būtume vykę su optimistiška nuotaika.

    2002 metai

    Nauji Lietuvos ordinarai

    Sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II atleido vysk. A. Vaičių iš Telšių vyskupijos ganytojo pareigų ir į jo vietą paskyrė vysk. Joną Borutą SJ. Taip pat popiežius priėmė Panevėžio ir Vilkaviškio ordinarų atsistatydinimą ir į jų vietą paskyrė: Panevėžio ordinaru – vysk. Joną Kaunecką, o Vilkaviškio ordinaru – vysk. Rimantą Norvilą. Šiuo popiežiaus potvarkiu praradau gerą pagalbininką – vysk. Rimantą; iškilo naujas rūpestis – ieškoti trijų kandidatų, iš kurių Vyskupų kongregacija galėtų išrinkti ir popiežiui pristatyti Kauno arkivyskupijai reikalingo augziliaro kandidatūrą.

    Naujas arkivyskupijos generalvikaras

    Su vysk. Rimanto Norvilos paskyrimu Vilkaviškio ordinaru netekau generalvikaro, todėl į jo vietą paskyriau moralinės teologijos dėstytoją kun. doc. dr. Joną Ivanauską. Nežinia, kiek laiko reikės verstis be vyskupo augziliaro, džiaugsmo nekėlė. Sausio 16 d. per kunigų konferenciją vysk. R. Norvila atsisveikino su arkivyskupijos kunigais ir jiems pristačiau naująjį generalvikarą. Per šią konferenciją priėmėme naujai parengtą arkivyskupijos sielovados programą, kuri galiojo iki arkivyskupijos antrojo Sinodo.

    Pjaus X brolija

    Vasario 25 d. pasirašiau ir paviešinau Lietuvos vyskupų laišką apie Pijaus X broliją, labai nedraugiškai nusiteikusią prieš Katalikų Bažnyčią. Šiuo laišku mes, vyskupai, paraginome kunigus ypač pagarbiai atlikti liturgiją, nes bet koks nerūpestingumas šioje srityje Pijaus X brolijos kunigų yra aiškinamas kaip Katalikų Bažnyčios „modernumas“, kurio reikia saugotis.

    Nepilnamečių kolonijoje

    Vasario 26 d. aukojau Mišias ir suteikiau Sutvirtinimą vienuolikai jaunuolių, atliekančių bausmę Kauno nepilnamečių kolonijoje. Pasidalijau savo patirtimi, ką man reiškė tikėjimas, kai kalėjau griežto režimo lageryje. Tiesiog gaila šių jaunuolių, kurie galėtų gyventi visavertį gyvenimą, bet, dažniausiai dėl tėvų meilės stokos, pasuka nusikaltimų keliais ir visam gyvenimui save suluošina.

    Elko vyskupijoje

    Balandžio 16 d. Kauno arkivyskupijos delegacija, vadovaujama kun. dr. J. Ivanausko, susidedanti iš sielovadoje dirbančių pasauliečių, lankėsi Elko vyskupijoje su vienos dienos vizitu. Ruošiantis Sinodui norėjau, kad mano aktyvūs žmonės pasisemtų patirties iš sielovados baruose toliau pažengusios vyskupijos.

    Lapkričio 14 d. aš pats su dvidešimčia kunigų lankiausi Elko vyskupijoje. Elko vysk. Edwardas Samselis labai draugiškai priėmė ir sudarė galimybę išsamiai susipažinti su visomis sielovados kryptimis. Šia proga gerai susipažinau ir su Elko kunigų seminarija.

    Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo procesija

    2002 m. pradėjome organizuoti Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės procesiją Kauno miesto gatvėmis nuo arkikatedros iki Įgulos bažnyčios. Ši pagarbos Eucharistijai ir tikėjimo manifestacija sutelkia tikinčiąją bendruomenę, o kauniečiai pamato gyvą jaunatvišką Bažnyčią. Birželio 2 d. keli tūkstančiai tikinčiųjų dalyvavo iškilmingoje Devintinių procesijoje, kurią užbaigėme Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, pasiaukodami Švč. Jėzaus Širdžiai.

    Operatyvinės veiklos įstatymas

    Gegužės 31 d. išplatinau Vyskupų Konferencijos vardu paskelbtą apgailestavimą, kad Seimas, priimdamas Operatyvinės veiklos įstatymą, atmetė Bažnyčios siūlymą neverbuoti kunigų Valstybinio saugumo agentais. Tai, kas buvo daroma sovietiniais metais, neturėtų būti vykdoma laisvoje Lietuvoje. Kunigų verbavimas – tai bandymas pakirsti pasitikėjimą kunigais.

    Po šio protesto ir susitikimo su prezidentu Valdu Adamkumi pastarasis vetavo Seimo priimtą įstatymą ir įtraukė į jį nuostatą, kad slaptosioms tarnyboms draudžiama verbuoti dvasininkus. Seimas įstatymą priėmė su visomis prezidento pastabomis.

    Parapijų vizitacijos

    Ilgą laiką parapijų vizitacijos buvo daugiau formalumas, nes vyskupas atvykdavo sekmadienį ir suteikdavo Sutvirtinimą. Nuo šių metų parapijų vizitaciją skirsime į dvi dalis. Į darbinę vizitaciją atvykstame penktadienį su sielovadine komanda, kurios tikslas – išsamiai susipažinti su parapijos gyvenimu ir veikla. Sekmadienį lieka iškilminga vizitacijos dalis – oficiali klebono ataskaita ir Sutvirtinimo teikimas. Sutvirtinimas bus teikiamas tik vizituojamos parapijos jaunimui. Ši praktika pasitvirtino ir pradėjo duoti gerų rezultatų.

    Bernardo Brazdžionio laidotuvės

    Liepos 11 d. Kalifornijoje mirė poetas Bernardas Brazdžionis. Liepos 28 d. karstas su balzamuotu kūnu buvo parskraidintas į Vilnių. Antradienį, liepos 30 d., po iškilmingų laidotuvių Mišių Vilniaus arkikatedroje poeto palaikai buvo atvežti į Kauną. Prie arkikatedros pasitikau poetą, sugrįžusį į savo jaunystės miestą. Pagerbti didžio poeto atvyko miesto valdžios, švietimo ir kultūros atstovų ir daug kauniečių. Liepos 31 d. vyko laidotuvės. Susirinko į laidotuvių Mišias apie 4000 žmonių iš visos Lietuvos. Mišias drauge su manimi koncelebravo penki vyskupai ir 50 kunigų. Homilijoje apžvelgiau šio talentingo poeto ir nuoširdaus kataliko gyvenimą. Kvietęs tautą į prisikėlimą, savo prisikėlimo dienos poetas lauks Petrašiūnų kapinėse.

    Laisvės gynėjų sąskrydis

    Kiekvienais metais rugpjūčio mėn. pirmąjį šeštadienį Ariogaloje, Dubysos slėnyje, organizuojamas Laisvės gynėjų sąskrydis Laisvės ugnis – ateities kartoms. Į šį sąskrydį gausiai susirenka tremtiniai, politiniai kaliniai ir kiti laisvės gynėjai. Mišias aukoju pačiame Dubysos slėnyje. Po Mišių tęsiasi turininga programa su dainomis ir vaišėmis. Į šventę dažnai atvyksta ir Lietuvos prezidentas.

    Rūpesčiai dėl Šiluvos piligrimų

    Kasmet rugsėjo pradžioje Šiluvoje vyksta didieji Šilinių atlaidai, į kuriuos susirenka labai daug žmonių. Pagrindinę dieną priskaičiuojame iki 20–30 tūkstančių piligrimų. Jau eilė metų neleido nurimti mintis, kad Šiluvoje reikėtų pastatyti erdvius namus, kuriuose būtų galima priimti piligrimus ir atlaidų svečius. Šiluvai daug ko reikia. Iki šiolei nepavyko su rajono savivaldybe susitarti, kad Šiluvoje būtų įrengti vieši tualetai. Pasiteisindavo, kad brangiai kainuotų juos išlaikyti.

    Šiais metais pasisekė parengti Šiluvos dvasinio centro projektą ir pradžiai surinkti kelis šimtus tūkstančių litų. Rašiau ir prašiau, kur galėjau, daug vilčių dėdamas į Renovabis fondą. Važiavau pas kard. J. Meisnerį bei kitus Renovabis fondo narius vyskupus, prašydamas paremti labai reikalingą projektą.

    Statybos darbus pradėjome prieš Šiluvos atlaidus. Buvo iškastas rūsys ir sudėti pirmieji pamatų blokai. Rugsėjo 5 d. palaiminau kertinį akmenį ir pranešiau piligrimams, kad ateinančiais metais tikriausiai jau turėsime Dvasinį centrą, kuriame mokysis klierikai, o kitu metu jis tarnaus Šiluvos piligrimams. Turint tiek mažai pinigų, statyti pastatą, kainuosiantį per tris milijonus litų, buvo beveik avantiūra. Vyliausi, kad kaip nors iš skolų išsikapstysiu.

    Alfa kursas

    Lapkričio 13 d. Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje Evangelizacijos centras pristatė naują Alfa programą, kuri yra vykdoma 121 pasaulio šalyje. Anglikonų kunigas G. Price kalbėjo, kad Alfa kursas yra puikus būdas atnaujinti Bažnyčią iš vidaus. Dauguma, baigusių šį kursą, naujai atranda gyvenimo prasmę. Per dešimtį metų Alfa kursas visose Lietuvos vyskupijose visiškai pasiteisino: daugeliui pakrikštytųjų, bet buvusių tik formaliais katalikais, atvėrė naują tikėjimo perspektyvą.

    Šv. Pranciškaus Ksavero medalis

    Gruodžio 5 d. Šv. Pranciškaus Ksavero universitete (Cincinatis, JAV) man buvo įteiktas šv. Pranciškaus Ksavero medalis už drąsą ginant Bažnyčią sovietiniais metais ir LKB Kronikos leidimą. Universiteto Tarybai mane pristatė šio universiteto prof. Vytautas Bieliauskas. Savo kalboje trumpai apžvelgiau Bažnyčios gyvavimo sąlygas per sovietmetį, akcentavau mintį, kad žmogų labiausiai pavergia ne totalitarinė sistema, bet nuodėmė.

    Šaltiniai


    Autorius: Sigitas Tamkevičius

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Edvinas Giedrimas – autorius – 99% (+47213-0=47213 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 1% (+652-2=650 wiki spaudos ženklai).