Sigitas Tamkevičius. Dievas mano šviesa. Sugrįžus į Tėvynę

←Nelaisvės metai

Sigitas Tamkevičius. Dievas mano šviesa. Sugrįžus į Tėvynę.

Nelauktos permainos→

Vėl klebono tarnystė

Grįžusį iš Sibiro ir nespėjusį nei kojų apšilti 1988 m. lapkričio 15 d. Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštalinis administratorius vysk. Juozas Preikšas mane vėl paskyrė Kybartų parapijos klebonu. Prieš tai buvo pasiūlęs Vilkaviškio parapiją ir leido pasirinkti. Pasirinkau Kybartus. Per aštuonerius klebonavimo metus buvau pamilęs šios parapijos žmones, o prievartinis atskyrimas nuo tikinčiųjų tik sutvirtino abipusius ryšius, todėl gavęs paskyrimą grįžti į tas pačias pareigas jaučiausi labai laimingas. Tuojau po Kalėdų perėmiau parapiją iš buvusio klebono kun. Alfonso Sadausko ir pradėjau klebono tarnystę.

Klebono pareigos buvo gerai pažįstamos, tik dabar gerokai lengvesnės, nes beveik nebuvo sovietinės valdžios kontrolės ir nerimo, kad už tiesioginių pareigų atlikimą galėčiau būti baudžiamas. Pūtė gaivūs Sąjūdžio vėjai. Dauguma kunigų laikėsi tam tikro atsargumo, nes sklido kalbos, kad Sąjūdis yra Kremliaus inspiruotas ir turi tikslą „nuleisti garą“ – duoti žmonėms lietuvišką vėliavą, himną, laisvesnę spaudą, bet palikti Lietuvą Sovietų Sąjungos sudėtyje. Vyskupai nedraudė kunigams dalyvauti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, todėl aktyviai dalyvavau Sąjūdžio Kybartų grupės posėdžiuose ir sekiau įvykius Lietuvoje. O tų įvykių buvo gausu. Nerimą kėlė tik informacija, kad KGB sudaro sąrašus asmenų, kurie, esant reikalui, turėtų būti suimti ir izoliuoti nuo visuomenės; šiam tikslui net paruoštas KGB rezervas. Iš tikrųjų tos kalbos nebuvo be pagrindo.

1989 Permainų metai

Prieš pat Naujuosius metus sovietinė valdžia leido tremtiniui vyskupui Julijonui Steponavičiui grįžti į Vilnių ir eiti savo pareigas.

Vasario 5 d. išėjo pirmasis katalikiško žurnalo „Katalikų pasaulis“ numeris. Po tiek nelaisvės metų legalaus katalikiško žurnalo pasirodymas buvo tarsi stebuklas. Šimtatūkstantinis tiražas liudijo, kaip visi buvome ištroškę religinės spaudos.

Vasario 16-oji pirmą kartą buvo švenčiama kaip oficiali tautos šventė. Ta proga Kaune, Istorijos muziejaus sodelyje, buvo atidengtas Laisvės paminklas. Jį atidengė Sąjūdžio lyderis prof. Vytautas Landsbergis, o pašventino visai neseniai, 1988 m. liepos 28 d., popiežiaus Jono Pauliaus II kardinolu, o 1989 m. Kauno arkivyskupu paskirtas Vincentas Sladkevičius. Kovo mėnesį visoje Lietuvoje vyko rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą kampanija. Rinkimai vyko kovo 26 d., per pačias Velykas. Balsuoti atėjo net 80 procentų rinkėjų ir Sąjūdis iš 42 galimų gavo net 36 vietas. Ši pergalė reiškė, kad žmonės pasitiki tais, kurie siekia tikros, o ne papudruotos laisvės Lietuvai.

Pavasarį Kapsuko miestui buvo sugrąžintas Marijampolės vardas, o Vilniuje Lenino prospektas pavadintas Gedimino vardu.

Jėzaus Draugijai buvo sugrąžinta Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia Kaune. Joje sovietiniais laikais buvo įrengta sporto salė, o už altoriaus – net sauna.

Po daugelio metų tremties į Lietuvą sugrįžo poetas Bernardas Brazdžionis. Poetas buvo sutinkamas kaip laisvės pranašas; į susitikimus suplaukdavo daugybė žmonių. Visi buvo labai išsiilgę meile Dievui ir Tėvynei alsuojančio lietuviško žodžio.

Caritas sambūris

1989 m. susikūrė katalikių moterų sambūris Caritas. Jis planavo rūpintis ne tik vargšų globa, bet ir daugeliu kitų svarbių sričių – katecheze, šeimos ugdymu ir kitais Lietuvai ir Bažnyčiai rūpimais klausimais. Dalyvaudamas Caritas posėdžiuose, mačiau katalikių moterų idealizmą ir norą aprėpti kuo daugiau sričių ir padaryti daug gerų darbų. Vėliau subrendo mintis, kad Caritas turėtų labiau susitelkti į silpniausių žmonių globą, o kitas sritis palikti kitoms bažnytinėms institucijoms.

Vienas iš svarbių Caritas uždavinių buvo tinkamai paskirstyti iš JAV, Vokietijos ir kitų kraštų gaunamą paramą maisto produktais, drabužiais ir vaistais. Kadangi visose vyskupijose netrukus įsisteigė Caritas centrai, o parapijose – Caritas skyriai, labdaros dalijimas buvo gana sėkmingai vykdomas. Tik retkarčiais pasigirsdavo nepelnytų priekaištų, neva Caritas nariai pasisavina, kas skirta Lietuvos žmonėms. Mačiau, kokios šaunios ir giliai tikinčios moterys buvo susibūrusios į Caritas sambūrį, ir neabejojau jų sąžiningumu. Jei tokio sąžiningumo, kuriuo pasižymėjo Caritas moterys, būtų buvę visose gyvenimo srityse, mes šiandien turėtume kitokią Lietuvą. Deja, šėtono gundymas duona ir valdžia yra sunkus, ir dauguma šito egzamino neišlaiko.

Balandžio 15–16 d. Kauno sporto halėje vyko pirmasis Lietuvos moterų sambūrio Caritas suvažiavimas. Iš visos Lietuvos atvyko per 3000 delegačių. Viešpatavo pakili, šventiška nuotaika. Suvažiavimas patvirtino Caritas programą ir vadove išsirinko ses. Albiną Pajarskaitę MVS. Buvo išrinktos keturių Caritas sekcijų vadovės, o mane kardinolas V. Sladkevičius paskyrė būti Caritas dvasios tėvu.

Caritas evoliucija

Antrajame suvažiavime katalikių moterų sambūris Caritas tapo Lietuvos Caritas federacija, kurios prezidento pareigos buvo patikėtos man. Faktine Caritas vadove ir toliau liko generalinė sekretorė ses. A. Pajarskaitė. Mano uždavinys buvo tik tarpininkauti tarp Caritas ir Vyskupų Konferencijos, nes ši didelė ir pirmoji atsikūrusi katalikiška organizacija kol kas buvo pasaulietinė institucija.

Caritas kūrime ir veikloje aukso raidėmis savo vardą įrašė ses. Albina Pajarskaitė, šiai organizacijai paaukojusi visą savo širdį ir jėgas. Ilgus metus ji buvo tiesiog Caritas širdis ir protas. Ji tvirta ranka kreipė Caritas žmones, kad jie gerai atliktų savo pareigas. Todėl vyskupai galėjo per daug nesirūpinti, kad kažkas galėtų būti ne taip. Ses. Albina tuo metu labai įžvalgiai suprato, kad Caritas organizacija privalo būti grynai bažnytinė, nes šitaip bus geriausiai atliekama diakonijos – tarnavimo pareiga.

Po kelių reformų katalikių moterų sambūris Caritas tapo solidžia bažnytine organizacija Lietuvos Caritas su centru Kaune, koordinuojančiu visų vyskupijų Caritas veiklą. Vyskupijose susikūrė vietos vyskupo vadovaujami Caritas centrai su padaliniais parapijose. Per karitiečius ir jų veiklą Bažnyčia visuomenei pasirodo kaip gerasis samarietis, kuriam rūpi sužeistas žmogus. Caritas tapo tarsi matoma Bažnyčios širdimi, norinčia apglėbti visus, kurie yra varge.

Caritas žurnalas

Caritas vadovai labai gerai susiorientavo, kad jų organizacija neatliks savo uždavinio, jei rūpinsis tik medžiaginių gėrybių dalijimu. Už medžiaginį vargą buvo kur kas didesnis dvasinis vargas, todėl vienu iš pirmųjų uždavinių tapo žurnalo Caritas įkūrimas ir leidyba. Redakcija susikūrė 1989 m. vasarą; į ją atėjo darbuotis daug buvusių pogrindininkų – aš ir kun. J. Boruta SJ – LKB Kronikos redaktoriai, seserys eucharistietės Gerarda Šuliauskaitė ir Bernadeta Mališkaitė – Kronikos redaktorės, ses. Birutė Briliūtė – aktyvi Kronikos talkininkė, Petras Plumpa – Kronikos redaktorius ir kalinys, kun. Lionginas Kunevičius – Aušros redaktorius ir leidėjas, kun. Robertas Grigas – aktyvus pogrindžio darbininkas ir kt. Spalio mėn. išėjo pirmasis Caritas numeris dideliu 30 000 egz. tiražu. Tai rodė buvus didžiulį katalikiško žodžio alkį. Nuo 1997 m. žurnalas pradėjo labiau orientuotis į šeimą ir buvo pavadintas Artuma.

Atsisveikinimas su Kronika

Klebonaudamas Kybartuose peržiūrėjau ses. B. Mališkaitės SJE parengtus paskutinius du LKB Kronikos numerius. Leidžiant 81 numerį subrendo mintis nutraukti Kronikos leidimą, nes Sąjūdžio spauda ir ne tik ji apie viską rašė visiškai atvirai. Kaip tyliai Kronika gimė, taip, atlikusi savo pareigą, tyliai ir nustojo eiti. Apvaizda, leidusi man stovėti prie jos lopšio, leido su ja ir atsisveikinti. Nauji laikai tiesiog vertė įsitraukti į pozityvią veiklą, nes kovojusieji prieš Bažnyčią arba prisiminė, kad yra Lietuvos vaikai, arba, pajutę naujus vėjus, pritilo. Naujasis Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Kazimieras Valančius rodė Bažnyčiai didelį palankumą. Permainos buvo tiesiog neįtikėtinos.

Džiaugsmo šventės Vilniuje

Vasario 5 d. Vilniuje vyko didelė šventė – vysk. Julijonas Steponavičius po 40 m. trukusios prievartos atšventino arkikatedrą. Klierikai, daugybė vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų pasitiko po 28 metų tremties grįžtantį savo vysk. Julijoną. Mišias koncelebravo vysk. Antanas Vaičius, vysk. Juozas Preikšas ir kitų vyskupijų valdytojai. Iškilmė truko net tris valandas.

Arkikatedros grįžimas gyvenimui buvo ryškus tuometinių permainų ženklas. Kompartija, atrodo, tikėjosi, kad katedros sugrąžinimu, himnu ir trispalve vėliava bus galima numaldyti laisvės ištroškusias žmonių širdis. Deja, daug kam teko nusivilti, nes žmonės norėjo ne tik ženklų, bet ir visiškos laisvės.

Kovo 4 d. Vilniaus arkikatedroje vėl šventėme – iš Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios į savo vietą – arkikatedros koplyčią – sugrįžo šv. Kazimiero palaikai. Triumfo eisenoje, kurią ėjo klierikai, beveik 100 kunigų ir nesuskaitoma tikinčiųjų minia, šv. Kazimiero karstas buvo atneštas į Vilniaus arkikatedrą.

Nauji vyskupai

1989 m. kovo 18 d. Kauno arkikatedroje kardinolas Vincentas Sladkevičius konsekravo du naujai paskirtus vyskupus – Juozą Žemaitį MIC ir Juozą Matulaitį. Vysk. Juozas Žemaitis MIC buvo paskirtas Vilkaviškio vyskupijos ordinaru, o vysk. Juozas Matulaitis – Kaišiadorių vyskupijos ordinaru. Visi džiaugėmės, kad Bažnyčia gavo du labai gerus ganytojus. Gerai pažinojau šiuos abu kunigus. Dar priespaudos metais kun. J. Žemaitis ne kartą įspausdavo man į ranką pinigų ir tarstelėdavo: „Žinosi, kam išleisti.“ Anuomet panašių kunigų nebuvo daug.

[[== Nauja tarnystė == 1989]] m. gegužės pabaigoje vyskupas Juozas Žemaitis atleido mane iš Kybartų klebono pareigų, nes Vyskupų Konferencija buvo numačiusi paskirti Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dvasios tėvu. Birželio pradžioje gavau Vyskupų Konferencijos pirmininko kard. V. Sladkevičiaus pasirašytą raštą, kuriame buvo rašoma: „Lietuvos Vyskupų Konferencija š. m. gegužės 29 d. įvykusiame posėdyje jus paskyrė Tarpdiecezinės Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvu. Ta proga sveikiname jus ir prašome gausios Dievo palaimos dvasiniai šviečiant ir auklėjant naująją kunigų kartą.“ Atrodė, viskas vyksta per daug greitai – nespėjau nusivilkti kalinio drabužių ir jau skiriamas į Kunigų seminariją.

Budavonės kankiniai

Netoli Bartininkų, Budavonės miškelyje, buvo atstatytas trijų kryžių paminklas Raudonosios armijos kareivių nukankintiems kunigams – Vaclovui Balsiui, Justinui Dabrilai ir Jonui Petrikui. Buvusį paminklą tuojau po karo sovietai susprogdino, kad kankinių prisiminimas išdiltų žmonių atmintyje. Birželio 22 d. čia vysk. J. Žemaitis aukojo Mišias, o man leido pasakyti pamokslą. Šiems kankiniams atminti pamokslą buvau sakęs 1981 metais, kai buvo minimos 40-osios jų kankinystės metinės. Po dvejų metų tą pamokslą jau skaičiau savo baudžiamojoje byloje. Kažkoks kolaborantas buvo įrašęs ir įdavęs sovietiniam saugumui. O štai dabar jau laisvai džiaugiamės šių kunigų kankinių aukos vaisiais.

Kunigų seminarijoje

1989 m. birželio pabaigoje atsisveikinau su Kybartų parapija ir išvažiavau į Kauną. Gavau vieną kambarėlį, kuriame anksčiau, man studijuojant seminarijoje, gyveno kunigas prefektas (vėliau vyskupas ir kardinolas) Vincentas. Langas į Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčią nuolat primindavo apie joje gyvenantį Eucharistinį Jėzų. Artimiausiu draugu tapo Kunigų seminarijos vicerektorius kun. Leonardas Jagminas SJ. Abu buvome pažįstami nuo seminarijos laikų, abu priklausėme Jėzaus Draugijai, todėl nesijaučiau vienišas. Iki pat jo mirties išlikome labai artimi bičiuliai. Ilgą laiką jis buvo mano nuodėmklausys. Du mėnesiai iki mokslo metų pradžios prabėgo labai greitai. Rinkau medžiagą mąstymams ir konferencijoms ir rengiausi dėstyti dvasinio gyvenimo pagrindus. Vos ne kasdien buvau kviečiams dalyvauti ir kalbėti įvairiuose renginiuose, kurių anuo metu buvo labai daug ir visi atrodė svarbūs. 1989 m. liepos 7 d. Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo prezidiumas paskelbė, kad 1983 m. gruodžio 2 d. Aukščiausiojo Teismo nuosprendis, skyręs man 10 metų bausmę, buvęs neteisėtas ir todėl panaikinamas. Baudžiamoji byla, nesant mano veikoje nusikaltimo sudėties, nutraukiama. O juk taip neseniai – vos prieš šešerius metus liepos mėnesį – kapitonas Pilelis, per magnetofoną klausydamasis Alos Pugačiovos dainų, beveik kasdien mane tardė ir didino man inkriminuojamų nusikaltimų protokolų krūvą.

1989 m. rugsėjo 1-ąją Kunigų seminarijoje pradėjome mokslo metus su 150 klierikų. Mačiau daug puikių kandidatų, tačiau nemažai jų buvo atėję į seminariją su atgimimo banga. Atrodė, jog kai kurie visiškai nesuvokia, ko Bažnyčia iš jų tikisi. Mačiau, kaip nerūpestingai jie dalyvaudavo rekolekcijose, rūkydavo, atsainiai atlikdavo dvasines pratybas. Meldžiausi, kad neturintieji pašaukimo greičiau paliktų seminariją, nes jų buvimas tarp klierikų kėlė tik sumaištį. Ačiū Dievui, kad nemaža dalis anuometinių klierikų paliko seminariją.

Per vakaro maldas klausydavau klierikų išpažinčių. Pas mane ateidavo apie trečdalis klierikų; kiti rinkdavosi iš miesto ateinančius nuodėmklausius, treti – neaišku, ar išvis eidavo išpažinties. Po vakaro maldų kasdien pateikdavau rytdienos mąstymo medžiagą. Tęsiau tradiciją, kuri buvo išlikusi nuo tarpukario metų.

Pirmojo kurso klierikams dėsčiau asketikos pagrindus. Ši pareiga buvo nesunki, nes įstojęs į Draugiją pats turėjau daug šios srities žinių ir asmeninės dvasinio gyvenimo patirties. Trečiojo kurso klierikams toliau dėsčiau dvasinę teologiją.

Pirmieji žingsniai mokykloje

Švietimo ministerija neprieštaravo, kad mokyklose, kur pageidavo tėvai, jau būtų dėstoma tikyba. Du kartus per savaitę po rytmetinių Mišių, net nespėjęs papusryčiauti, skubėdavau į greta esančią J. Naujalio muzikos mokyklą, įsikūrusią arkivyskupijos rūmuose, pradinių klasių mokiniams dėstyti tikybos. Vaikai labai atidžiai klausydavosi, todėl džiaugiausi, galėdamas gėriui imliose širdelės skiepyti tikėjimo žinias.

Drąsesni mokyklų direktoriai pradėjo kviesti mane į susitikimus su moksleiviais. Dažniausiai lankydavausi „Rasos“ vidurinėje mokykloje, kurios direktorius Povilas Andrulis ypač buvo palankus Bažnyčiai. Panašių direktorių buvo ir daugiau, bet ne dauguma.

Grįžta tremtiniai

1989 m. liepos 28 d. Kėdainių kariniame oro uoste dalyvavau pasitinkant iš Igarkos parskraidinamus tremtinių palaikus. Iš lėktuvo buvo iškelti ir ant žemės eilėmis sustatyti baltų lentų karstai su palaikais. Visi apdengti Trispalvėmis. Gedulo ceremonijoje dalyvavo ir LTSR vadovybė. Man taip pat buvo leista pasakyti žodį. Kalbėjau, ko buvo pilna širdis:

Kai dundėjo gyvuliniai vagonai į rytus, kas tikėjo, kad jie grįš? Kai jie nebuvo laikomi žmonėmis, kas tikėjo, kad tauta taip iškilmingai juos pagerbs? Kai ant baltų lentų karsto biro įšalusi šiaurės žemė, kas tikėjo, kad jie sugrįš? O vis tik tautos širdyje šitas tikėjimas ir viltis buvo: praeis Hitleriai, Stalinai ir Berijos, praeis prievarta ir kankinimai, melas ir pažeminimai ir išauš tiesos ir teisingumo rytas. Be šito į Dievą atremto tikėjimo Lietuva nebūtų išlikusi ir ši diena nebūtų atėjusi.

Beveik pusę šimtmečio reikėjo laukti, kol tėviškė atkėlė vartus savo sūnums ir dukroms. Vienintele jų kaltė, kad gimė, augo ir dirbo prie Baltijos, kad mylėjo Dievą ir Tėvynę. Jie buvo pasmerkti baisiai kančiai: šalčiui ir badui, artimųjų ir Tėvynės praradimui. Man tik kelis lašelius teko išgerti iš belaisvio ir tremtinio kančios taurės, o jie tą taurę turėjo išgerti ligi dugno. Iš jų atėmė viltį. „Niekada negrįšite“, – teigė prievartos vykdytojai. Šaldami ir badaudami, kankinami Tėvynės ilgesio, artimųjų praradimo ir nežinios, jie kalbėjo rožinį, prie krūtinės spaudė kryžių, jų lūpos šnabždėjo: „Marija, Marija.“

Ačiū jums, kad buvote šitokie. Mes jus pasitinkame kaip laimėtojus. Jūs gyvensite su mumis ir mokysite mus mylėti Lietuvą, kaip jūs ją mylėjote tenai. Jūs mokysite mus mylėti Dievą, kaip jūs jį mylėjote tenai – gyvuliniuose vagonuose, pažeminti ir ujami jūs meldėtės net už savo kankintojus. Jūs mokysite mus mylėti žmones, kaip jūs mylėjote tenai, dalydamiesi paskutiniu duonos kąsniu. Jūs kviesite atgailai tuos, kurie jus kankino, budinsite jų sąžines. Jūs mokysite mus atleisti vieni kitiems, būti vieningais ir niekada nekasti duobės savo broliui lietuviui. Į jūsų auką mes atsiremsime, kai bus sunku, kai ateis noras nuleisti rankas bestatant laisvos Tėvynės namą. Jūs visuomet liksite brangiausioji mūsų tautos dalis.

Ateitininkai

Kun. Vaclovo Aliulio MIC iniciatyva 1989 m. sausio 7 d. Vilniuje, Istorijos instituto salėje, buvo sukviesta ateitininkų sendraugių ir katalikiškos visuomenės atstovų konferencija. Konferencija išrinko atkuriamojo Ateitininkų federacijos suvažiavimo rengimo komitetą ir jo pirmininką dr. Vincą Rastenį. Konferencijoje dalyvavusieji ateitininkai sendraugiai paskelbė ir pasirašė Ateitininkų federacijos atkūrimo Lietuvoje aktą.

Atkuriamasis suvažiavimas vyko 1989 m. lapkričio 25 d. Vilniuje, Moksleivių rūmuose. Suvažiavimui baigiantis buvo renkamas Ateitininkų federacijos pirmininkas. Mačiau bandymą į pirmininko postą prastumti labai kontraversiškus žmones. Anuomet Lietuvoje buvo pakankamai jėgų, norėjusių kontroliuoti visus visuomenėje vykstančius procesus, tarp jų – ir jaunimo organizacijas. Laimė, kad tarp kandidatų buvo visiems geriausiai pažįstamas ir visų gerbiamas dr. Arvydas Žygas. Jis ir buvo išrinktas Ateitininkų federacijos pirmininku. Dvasios vadu vyskupai paskyrė kun. Vaclovą Aliulį.

Skautai

1989 m. liepos pabaigoje Dzūkijoje prie Ūlos upės vyko skautų vadovų mokymo kursai. Su atsikuriančiais skautais susitikau šioje stovykloje, įsikūrusioje vaizdingame Dzūkijos kampelyje. Buvau pakviestas kaip dvasios tėvas pabūti su skautais ir kasdien jiems aukoti Mišias. Į šią stovyklą buvo atvykę lietuvių skautų iš Amerikos, kurie norėjo Lietuvos skautams perduoti savo patirtį. Savaitę gyvenau palapinėje ir kasdien aukojau Mišias. Mačiau, kad ne visi vadovai turėjo reikiamos religinės brandos, bet nebuvo tokių, kurie reikštų nepritarimą. Gerą įspūdį paliko vyresniojo amžiaus skautas Feliksas Šakalys, jaunas vadovas Ričardas Malkevičius, abu daug prisidėję atkuriant skautus Lietuvoje. Gaila, kad vėliau skautai suskilo į Lietuvos skautiją ir Lietuvos skautus, tuo susilpnindami labai populiarią ir vaikams bei jaunimui reikalingą organizaciją.

Vėliau, 1992 m. gegužės 25 d., skautų suvažiavime kalbėjau: Trejus metus turėjau galimybę dalyvauti atsikuriančių skautų gyvenime. Sunkus buvo skautų atsikūrimas, kai jų likimą dar svarstė komjaunimo Centro komitetas ir kompartija. Organizacija išaugo, bet patyrė ir skaudžių dalykų. Pas skautus atėjo žmonės, kuriems rūpėjo Lietuvos vaikai, tačiau atėjo ir visiškai svetimi žmonės, kurie norėjo skautų organizaciją suskaldyti, kad ji liktų nereikšminga. Baigdamas kalbėti, palinkėjau dialogo, vienybės ir brandžių sprendimų.

Kovo 11-oji

Kovo 11-osios vakarą sėdėjau savo kambarėlyje prilipęs prie televizoriaus ir stebėjau tiesiogiai transliuojamą Aukščiausios Tarybos posėdį. Po balsavimo už Nepriklausomybės Atkūrimą, kai buvo pakelta Trispalvė, nepajėgiau sulaikyti savo emocijų – skruostais riedėjo džiaugsmo ašaros.

Tačiau labai greitai žmonių entuziazmą pakeitė abejonės ir nusiminimas, ypač po to, kai buvo paskelbta ekonominė blokada ir pradėjo trūkti pačių reikalingiausių dalykų. Nors Nepriklausomybė paskelbta, bet Lietuvoje buvo likę dislokuoti sovietinės armijos daliniai, kurie kiekvienu metu galėjo sutrypti laisvės daigelį. Ilgą laiką pasąmonėje glūdėjo kažkoks netikrumas: tarsi laisvė yra, tarsi jos dar nėra. Šis netikrumas išsisklaidė tik po kelerių metų, kai prieš atvykstant Jonui Pauliui II iš Lietuvos buvo išvesti sovietinės kariuomenės daliniai.

Tačiau tautos ir Bažnyčios budimas nestovėjo vietoje. Prie Vytauto Didžiojo universiteto atkuriamas Teologijos-filosofijos fakultetas, kuris pradeda priimti studijoms ir pasauliečius studentus. Kaune atkuriamas prieš karą ėjęs katalikiškas laikraštis „XXI amžius“, kurio leidykla įsikūrė buvusių zitiečių pastate Gimnazijos g. 7. Kaune pradeda veikti katalikiško jaunimo, daugiausia studentiško, organizacija Actio Catholica Patria.

Seserims benediktinėms Kaune sugrąžinama Šv. Mikalojaus bažnyčia ir vienuolyno pastatai. Juose apsigyvena seserys benediktinės, sovietmečiu gyvenusios po dvi-tris įvairiose Kauno vietose. Po dvejų metų bažnyčia naujai pašventinama.

Prie Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos pradedami rengti pradinių klasių tikybos mokytojų kursai, 1993 m. šie kursai pertvarkomi į neakivaizdinę Katechetų mokyklą prie Teologijos fakulteto.

Pirmoji kelionė į Vakarus

Augsburgo vysk. Stimple’as antrą kartą atsiuntė man kvietimą atvykti į Vakarų Vokietiją. Pirmąjį iškvietimą buvo atsiuntęs prieš dvejus metus, kai dar kalėjau Permės lageryje Nr. 35. Šįkart lengvai gavau vizą ir balandžio 16 d. išsiruošiau į Maskvą. Širdyje tvyrojo nerimas, nes po Nepriklausomybės paskelbimo sovietinė valdžia vizų jau niekam neišduodavo. Nakvojau Lietuvos ambasados viešbutyje. Ankstų rytą Šeremetjevo tarptautiniame oro uoste stoviu eilėje prie pareigūno, tikrinančio pasus, o širdyje kirba abejonė – išleis ar ne? Paėmęs mano pasą karininkas ilgai jį vartė, kažkam skambino, vėl vartė, vėl skambino, – mąsčiau, kad jau reikės skristi atgal į Kauną. Klausė, kas išdavė vizą, tačiau po ilgų svarstymų nusprendė išleisti. Frankfurto oro uoste pasitiko kun. Alfonsas Svarinskas ir savo automobiliu nuvežė į Bad Woerishofeną pas vysk. Antaną Deksnį. Iš čia aplankėme daug ką: prel. Antaną Bungą, Šionštato dvasinį centrą ir net Zalcburgą Austrijoje. Stebėjausi, kaip lengvai Europoje per sieną leidžiami keleiviai, net ir tie, kurie atvykdavo iš Sovietų Sąjungos.

Laiškas Jonui Pauliui II

Tuo metu, viešėjau Vokietijoje, Lietuva kentėjo nuo ekonominės blokados. Vakarams mes dar labai mažai rūpėjome, todėl balandžio 28 d. abu su kun. Alfonsu pasirašėme ir pasiuntėme popiežiui Jonui Pauliui II laišką, kuriame rašėme:

Po penkiasdešimt nelaisvės metų pirmą kartą demokratiniu keliu išrinktas Lietuvos parlamentas š. m. kovo 11 d. atstatė Lietuvos valstybingumą. Sovietinė vyriausybė, nors ir pripažino Molotovo-Ribentropo paktą, tačiau jo padarinių likviduoti nesiruošia. Ekonominė blokada kiekvieną dieną Lietuvoje vis labiau jaučiama ir gali privesti tautą prie tragiškų pasekmių. Vakarų vyriausybės mums nieko nepadeda ir esame palikti vienui vieni. Visa mūsų viltis yra tik Dieve, todėl prašome, Šventasis Tėve, šiomis tragiškomis mūsų tautai valandomis Jūsų ir visos Dievo tautos maldos už Lietuvą.

Kelionė namo

Prel. Kazimieras Senkus parūpino Caritas organizacijai mikroautobusą, prikrovė jį knygų ir daiktų, o prel. A. Bunga Caritas organizacijai nupirko net kopijavimo aparatą. Tai mano akyse buvo aukso vertės daiktai. Sutarėme, kad į Lietuvą vairuosime dviese: aš ir Vokietijoje viešėjęs jaunas gydytojas. Tačiau išvažiavus į plačią autostradą, mano gydytojas suabejojo ir paliko vairuoti mane vieną. Pirmą naktį zuikio miegu nakvojome kažkokiame pakelės miškelyje netoli Berlyno, o kitą dieną, pervažiavę visą Lenkiją, vidurnaktį atsidūrėme prie Lietuvos sienos, netoli Lazdijų. Tačiau rusų kareiviai pareiškė, kad per sieną nepraleis ir mes turime važiuoti į Bresto muitinę.

Mano ir gydytojo nuotaika buvo gana bjauri, bet, kaip sakoma, į balą puolęs sausas nekelsi. Belovežo girioje truputį nusnaudėme ir paryčiais jau buvome Breste. Čia praleidome visą dieną. Ištikrino visus daiktus, knygas, o paskui pareiškė, kad išleis važiuoti su mikroautobusu tik tuomet, kai susimokėsime muitą. Teko ieškoti pašto, skambinti į Kauną ir pranešti, kad esame bėdoje, – teatvažiuoja Caritas žmonės su pinigais. Vėlai naktį sulaukėme ses. Albinos Pajarskaitės pasiųstų vyrų, sumokėjome muitą ir laimingi išvažiavome į Lietuvą. Paryčiais prie Garliavos užmigau prie vairo ir vos neįvažiavau į griovį. Laimė, kad šalia sėdėjęs gydytojas kumštelėjo į šoną ir viskas pasibaigė laimingai.

Kelionė į Ameriką

1990 m. vasarą beveik du mėnesius praleidau Amerikoje. Kun. Kazimieras Pugevičius pakvietė į Putnamą vesti rekolekcijų lietuviams kunigams ir aplankyti Otavos bei Toronto (Kanadoje), Bostono, Čikagos, Klyvlendo, Niujorko, Detroito ir Los Andželo lietuvius. Mano pirmoji kelionė už Atlanto paliko pačius gražiausius prisiminimus. Išeiviai lietuviai man parodė labai daug dėmesio ir gerumo. Tiesiog stebėjausi, kokių gerų tautiečių mes turime. Man visai suprantamas dabartinis jų nusivylimas, kai negali gauti Lietuvos pilietybės.

Lietuvos laisvės gynimas

Kanados sostinėje Otavoje, vėliau Vašingtone drauge su lietuviais dalyvavau demonstracijose prieš Gorbačiovo vykdomą Lietuvos atžvilgiu politiką. Gegužės 29 d. Kanados lietuviai suorganizavo susitikimą su politikais ir parlamentarais. Kalbėjau apie gėdingą Molotovo- Ribentropo paktą, leidusį okupuoti Lietuvą, apie trėmimus ir kalinimus, apie pokario partizanus ir Bažnyčios persekiojimą. Papasakojau, kaip 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos Nepriklausomybę ir kad tai buvo visos tautos valia. Kovo 11-osios žingsnis nebuvo nei skubus, nei neapgalvotas – Lietuva jo laukė 50 metų. Lietuva nori nepriklausomybės lygiai taip, kaip ir kitos Rytų Europos tautos. Apgailestavau, kad dėl Vakarų šalių vyriausybių nuolaidžiavimo Kremlius galėjo paskelbti ekonominę blokadą: Blokada, iš tikrųjų, yra labai sunki ir su kiekviena diena darosi vis sunkesnė. Jos tikslas – sukurstyti lietuvius prieš dabartinį parlamentą ir vyriausybę. Tačiau, net Vakarų apleista, Lietuva pasiryžusi blokadą pakelti. Kovo 11-osios apsisprendimui alternatyvos nėra. Visos kalbos apie Nepriklausomybės akto atšaukimą, sustabdymą ar „įšaldymą“ yra bandymas priversti tautą įteisinti 1940 m. okupaciją. Ką Lietuva iškentės šios sunkios ekonominės blokados metu, tai guls ant sąžinės tų, kurie nori išgelbėti paskutinę imperiją ir kurios pabaigos laukia visos demokratinės jėgos pasaulyje ir pačioje Sovietų Sąjungoje.

Vašingtone mačiau, kaip tarptautinės organizacijos Šeima, tradicija ir nuosavybė nariai rinko parašus už mūsų laisvę. Vėliau paaiškėjo, kad jie surinko per 5 milijonus parašų. Nuo tada šios organizacijos nariai kasmet per Šilines atvyksta į Lietuvą ir dalyvauja piligriminiame žygyje iš Tytuvėnų į Šiluvą.

Prie Vakarų ir Rytų pakrantės

Ypač patiko Kalifornija, jos palmės priminė prie Juodosios jūros kariuomenėje praleistus trejus metus. Lietuviai visur labai geranoriškai priimdavo, vaišindavo ir vis įduodavo dolerių. Nju Džersyje ponia Rožė Šomkaitė surengė man iškylą su kun. Antanu Paškumi prie Atlanto, kur skaudžiai nusisvilinau kojas. Jos taip ištino, kad netilpo į batus, todėl sekmadienį Mišias Niujorko lietuviams laikiau apsiavęs šlepetėmis. Jaučiausi nejaukiai, bet nebuvo kitos išeities – buvo paskelbta, kad aukosiu Mišias, tad negalėjau apvilti tautiečių. Šio skrydžio metu lėktuve pradėjau rašyti savo prisiminimus apie LKB Kronikos leidimą. Grįžęs baigiau ir atidaviau Caritas redakcijai. Tik po dvidešimt metų ryžausi papildyti prisiminimus, išleisdamas knygelę Tiesa išlaisvina.

Kai grįžau Į Maskvą, Šeremetjevo oro uosto muitinėje reikėjo išsiimti visus dolerius ir prie muitininkų, stebint daugybei žmonių, juos skaičiuoti. Po patikrinimo buvau išleistas į tą pačią minią, kurioje juk galėjo būti ir nusikaltėlių. Ačiū Dievui, viskas baigėsi sėkmingai. Atvažiavo pasitikti draugai, ir su Caritas mikroautobusu per naktį pasiekėme Kauną. Ant kojų atsiradusios pūslės susprogo, bet per savaitę pasisekė jas išsigydyti.

Rektoriaus tarnystė

Sugrįžęs iš kelionės sužinojau, kad esu paskirtas Kunigų seminarijos rektoriumi. Kardinolas net nepaklausė, ar noriu naujų pareigų ir ar sugebėsiu jas atlikti. Buvau įpratęs eiti ten, kur buvau skiriamas.

Naujos pareigos – tai nauji rūpesčiai ir dar didesnė atsakomybė, kad klierikai gerai pasiruoštų priimti kunigystės šventimus. Du kartus vykau į užsienį – Boną ir Paryžių, aplankiau tenai veikiančias kunigų seminarijas ir atidžiai užsirašinėjau viską, ką išgirsdavau nauja apie klierikų ugdymą. Didelį įspūdį paliko Paryžiuje veikiantis kardinolo Jeano-Marie Lustigerio įkurtas parengiamasis kursas – Šv. Augustino namai. Du kunigai – rektorius ir dvasios tėvas – ištisus mokslo metus gana šeimyniškoje aplinkoje rūpinasi būsimųjų kandidatų į kunigystę dvasiniu ugdymu. Užbaigdami kursą jaunuoliai atlieka mėnesio rekolekcijas ir renkasi – grįžti į pasaulį ar toliau siekti kunigystės. Pasiryžau, kad kai tik galėsiu, ir Lietuvoje įkurti panašų parengiamąjį kursą.

Skyrybos

1989 m. nuo Kauno kunigų seminarijos atsiskyrė žemaičiai. Vysk. Antanas Vaičius nutarė įkurti savo Kunigų seminariją, tikėdamasis pritraukti daugiau kandidatų ir geriau pažinti besirengiančius kunigo tarnystei. Buvo šiek tiek liūdna, bet didelio kartėlio nejautėme, nes supratome, kad žemaičiai būsimus kunigus nori formuoti savo aplinkoje. Linkėjome: Dieve, padėk!

Žemaičių atsiskyrimas vėliau paskatins ir kitus ordinarus įkurti Vilniaus (1993 m.) ir Vilkaviškio (1999 m.) kunigų seminarijas. Tuo metu atrodė, jog kandidatų yra beveik perteklius, o atskirose ir mažesnėse seminarijose jie galės tinkamiau ruoštis kunigystei. Praėjus daugeliui metų, aišku, galima diskutuoti, ar buvo tikslingi šie žingsniai, bet anuomet niekas net nedrįso rimčiau diskutuoti. Laisvė yra laisvė, net jei dėl jos kai ką reikia paaukoti.

Sausio 13-oji

1991 m. sausio pirmosios dienos buvo labai neramios. Sovietinės armijos kariai užėmė Spaudos rūmus ir, matyt, rengėsi valdžios perversmui. Tiek seminarijos vadovybė, tiek klierikai sekė įvykius, – su nerimu laukėme, kuo viskas baigsis.

Sausio 10 d. vakarą nuvykau į Aukščiausiąją Tarybą, prie jos budėjo daug žmonių. Drauge su atvykusiais kitais kunigais ir susirinkusiais žmonėmis kalbėjome Rožinį. Visi suvokėme, kad nuo galimos nelaimės gali apsaugoti tik dangus.

Ankstų rytą atvykęs prie Aukščiausios Tarybos rūmų, sužinojau apie Televizijos bokšto šturmą ir žuvusius žmones. Tvyrojo įtempta atmosfera. Kelias valandas praleidau Aukščiausios Tarybos posėdžių salėje. Brėkštant rytui, rūmų gynėjai laukė, kad iš Šiaurės miestelio išriedėję šarvuočiai tikriausiai pasuks prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Daug kas akino skubėti aukoti Mišių, nes meldžiantis įtampa šiek tiek atslūgdavo. Vidurdienį drauge su kun. Robertu Grigu, kasdien budėjusiu su Seimo gynėjais, aukojau Mišias prie atviro lango. Vidinis Aukščiausios Tarybos rūmų kiemas ir aikštė buvo pilna žmonių. Žmonės stovėjo ir ant anapus gatvės stovinčio pastato stogo. Šmėkštelėdavo mintis, kad lange stovinčių kunigų galvos priešui būtų visai neblogas taikinys. Aišku, baimės akys visada yra didelės. Homilijoje kalbėjau apie pasitikėjimą Dievo Apvaizda, nes šiuo momentu daugiau kuo nors pasitikėti nebuvo galima. Mišių metu vyrai vis nešė ir nešė metalinės armatūros ruošinius, tvirtindami barikadas. Po pietų sugrįžau į Kauną, nes 16 val. turėjau klierikams vesti konferenciją. Papasakojau apie įvykius Vilniuje, nors jie apie viską jau buvo girdėję. Kai kurie iš klierikų net be leidimo buvo nuvykę į Vilnių ir parvežę pačių karščiausių naujienų.

Tiesioginės televizijos laidos

1990 m. ir 1991 m. daug kartų teko dalyvauti tiesioginėse televizijos laidose, kuriose kalbėjau pačiomis aktualiausiomis temomis: apie būtinumą mokyklose tikinčiųjų tėvų vaikams dėstyti tikybą, apie budėjimą prie Parlamento, apie vienybės reikalą, apie jaunimo sąmonės nuodijimą pornografiniais ir erotiniais leidiniais, panašiais į laikraštį „20 kapeikų“, kurį platinti pasitelkiami net vaikai, apie ištvermę ekonominės blokados metu ir daugeliu kitų aktualių temų. Mačiau, kaip daugeliui nelengva susigaudyti, kas yra kas ir kokia turėtų būti tikinčiojo pozicija vienu ar kitu klausimu.

Šaltiniai

Autorius: Sigitas Tamkevičius