Silvestras Žukauskas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Silvestras Žukauskas
Silvestras Žukauskas.jpg

Gimė 1860 m. gruodžio 31 d.
Rusija Poškiečiai-Dovainiškiai, Pakruojo valsčius
Mirė 1937 m. lapkričio 26 d. (76 m.)
Lietuva Davalgonys

Sutuoktinis(-ė) Žozefina Hasdorfaitė

Veikla
valstybės ir karinis veikėjas, Vyriausiasis kariuomenės vadas

Alma mater Vilniaus karo mokykla

Žymūs apdovanojimai

Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius


Vikiteka Silvestras ŽukauskasVikiteka

Silvestras Žukauskas (1860 m. gruodžio 31 d. Poškiečiai-Dovainiškiai, Pakruojo valsčius, Šiaulių apskritis1937 m. lapkričio 26 d. Davalgonyse, palaidotas Kauno evangelikų kapinėse) – Lietuvos valstybės ir karinis veikėjas, generolas.

Turinys

Biografija

Rusijos kariuomenėje

Baigė Marijampolės gimnazijos 6 klases. 1881 m. birželio 30 d. savanoriu įstojo į Rusijos kariuomenę. 18831884 m. mokėsi Vilniaus karo mokykloje.

Tarnauti paskirtas į Vilniaus karo apygardos 112 Uralo pėstininkų pulką, stovėjusį Panevėžyje ir jo apylinkėse. 1887 m. balandžio mėn. perkeltas į 109 Volgos pėstininkų pulką Šiauliuose, nuo 1890 m. Kaune (Šančiuose). 1887 m. liepos mėn. pakeltas į podporučikus, 1891 m. gegužės mėn. – į poručikus.

1894 m. spalio 30 d. Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje susituokė su vietos vokiete Žozefina Hasdorfaite ir perėjo į evangelikų reformatų tikėjimą. Tai padėjo siekiant karinės karjeros. 1896 m. štabskapitonas, 1900 m. kapitonas. 1902 m. perkeltas į 127 pėstininkų pulką Rovne, Kijevo karo apygardoje. 1903 m. baigė karininkų artilerijos mokyklą, perkeltas į 33 pėstininkų diviziją kulkosvaidžių kuopos vadu. 19041905 m. dalyvavo rusų-japonų kare Mandžiūrijoje. 1907 m. vasario mėn. perkeltas į 131 Tiraspolio pėstininkų pulką Kijevo karo apygardoje, tarnavo pulko ūkio dalies viršininku, bataliono vadu. 1908 m. pakeltas į papulkininkius, 1912 m. – į pulkininkus. Tarnavo 176 Perevaločensko pėstininkų pulke, 1914 m. perkeltas į 174 Romnų pėstininkų pulką.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. rugpjūčio mėn. paskirtas pėstininkų pulko vadu. Dalyvavo kautynėse prie Varšuvos, Polocko, buvo sužeistas. 1915 m. gegužės mėn. pulką perkėlus į Lietuvos teritoriją, gegužės-liepos mėn. dalyvavo kautynėse su vokiečiais prie Kėdainių, Ariogalos, Šiaulių, Šeduvos ir kt. Vėliau su pulku perkeltas į Latvijos teritoriją. 1915 m. rudenį paskirtas pėstininkų divizijos vadu. 1916 m. generolas majoras. Kautynėse Latvijoje buvo sužeistas. [1]

Lietuvoje

Po 1917 m. bolševikų perversmo demobilizavus Rusijos imperijos armiją 1918 m. per Kijevą grįžo į Lietuvą. Vienas Lietuvos kariuomenės organizatorių. 1918 m. gruodžio 10 d. paskirtas Krašto apsaugos ministru, tačiau dėl ligos (šiltinės) gruodžio 24 d. atleistas iš pareigų. Gydėsi Gardine.

1919 m. balandžio 26 d. – 1919 m. gegužės 27 d. Generalinio štabo viršininkas, nedelsdamas ėmėsi telkti kariuomenę kovai su bolševikais. 1919 m. gegužės 7 d. – rugsėjo 26 d. Vyriausiasis kariuomenės vadas, kartu paliekant ir Generalinio štabo viršininko pareigas. 1919 m. gegužės 27 d. – rugsėjo 26 d. tik Vyriausiasis kariuomenės vadas.

Jam vadovaujant 1919 m. gegužės 18-23 d. buvo suplanuota ir sėkmingai įvykdyta Kurklių-Panevėžio operacija, kurios metu išvaduoti Ukmergė ir Panevėžys. Pasižymėjusiems kariams apdovanoti įsteigė ordiną „Už Tėvynę“ (buvo įteikiama tik ordino juostelė), kuris 1920 m. vasario 3 d. prezidento Antano Smetonos įsaku pavadintas Vyčio Kryžiumi, o 1930 m. rugsėjo 1 d. pavadintas Vyčio Kryžiaus ordinu.

Po trumpo kariuomenės poilsio ir persigrupavimo 1919 m. gegužės 26 d. – birželio 3 d. buvo įvykdyta Kupiškio-Utenos operacija, kurios metu užimti Biržai, Nemunėlio Radviliškis, Utena, o bijodami apsupimo bolševikai pabėgo ir iš Kupiškio. Tęsiant puolimą užimti Obeliai ir pasiekta Dauguva. Kariuomenė galėjo pradėti kovas su bermontininkais. [2]

1919 m. rugsėjo 26 d. paskirtas generolu ypatingiems reikalams prie Vyriausiojo kariuomenės vado. Vėliau kaip KAM atstovas paskirtas Lietuvos Vyriausybės įgaliotiniu Antantės atsiųstoje prancūzų generolo A. Niselio vadovaujamoje komisijoje, prižiūrėjusioje vokiečių ir bermontininkų išsikraustymą iš Pabaltijo. 1920 m. vasario 23 d. – 1920 m. birželio 14 d. vėl Vyriausiasis kariuomenės vadas. Aktyviai dalyvavo likviduojant Kauno įguloje kilusio sukilimo padarinius. 1920 m. birželio 14 d. pačiam prašant iš kariuomenės paleistas į atsargą.

1920 m. rugpjūčio 15 d. grįžo į kariuomenę, paskirtas armijos inspektoriumi rikiuotės srityje. Nuo 1920 m. spalio 1 d. Vyriausiasis kariuomenės vadas. 1920 m. spalio 5 d. suteiktas generolo laipsnis. 1920 m. spalio-gruodžio mėn. dalyvavo Nepriklausomybės kovose su lenkais, vadovavo atremiant lenkų dalinių puolimą prie Giedraičių ir Širvintų.

1921 m. gegužės 29 d. pačiam prašant iš Vyriausiojo kariuomenės vado pareigų atleistas, paskirtas generolu ypatingiems reikalams prie Krašto apsaugos ministro. 1921 m. birželio 25 d. pačiam prašant paleistas į atsargą. 1923 m. birželio 6 d. – 1928 m. sausio 26 d. vėl Vyriausiasis kariuomenės vadas. 1926 m. spalio 30 d. paskirtas Vyčio Kryžiaus ordino tarybos pirmininku. 1927 m. kovo 18-19 d. laikinai ėjo Krašto apsaugos ministro pareigas. 1928 m. sausio mėn. paleistas į atsargą.

Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms tapo „Amerikos lietuvių bendrovės“ steigėju ir nominaliu jos vadovu. Bendrovė steigė automobilių garažus, statė benzino kolonėles, pradėjo plėtoti autobusų linijas, inicijavo Bačiūnų elektrinės statybą prie Šiaulių. 1927 m. už nuopelnus Lietuvos vyriausybė generolui padovanojo ūkį Davalgonyse (dab. Ramučiai) su 55 ha dirbamos žemės sklypu. Dažnas svečias šiame dvare buvo prezidentas Antanas Smetona su žmona, lankydavosi Vyriausybės ministrai, kariuomenės vadovybės, užsienio ambasadų atstovai. [3]

Mirė 1937 m. lapkričio 26 d. Davalgonių dvare, palaidotas Kauno miesto kapinėse. [4] Kapinės sovietmečiu likviduotos, palaidojimo vieta iki šiol nežinoma. [5] Generolo S. Žukausko laidotuvių ceremonija buvo transliuojama per Lietuvos radiją.

Atminimo įamžinimas

Įvertinimas

  • Rusijos kariuomenėje - Šv. Stanislavo 2 ir 3 laipsnių, Šv. Anos 2, 3 ir 4 laipsnių, Šv. Vladimiro 3 ir 4 laipsnių ordinais, Šv. Georgijaus kardu.
  • 1919 m. Vyčio kryžiaus 4 laipsnio ir 5 laipsnio ordinai
  • 1927 m. Vyties kryžiaus 1 laipsnio ordinas
  • 1926 m. „Lačplėsio“ 2 laipsnio ordinas (Latvija)
  • 1926 m. Karo kryžius (Čekoslovakija)
  • 1927 m. Dlk Gedimino 1 laipsnio ordinas
  • 1928 m. Savanorių medalis
  • 1929 m. Latvijos šsivadavimo karo 10-mečio medalis
  • 1934 m. lapkričio 23 d. Kariuomenės ir Vyčio kryžiaus šventės proga įtrauktas į 2 ulonų Dlk Birutės pulko garbės sąrašus. [8]

Šaltiniai

Literatūra

  • Jonas Aničas. Generolas Silvestras Žukauskas: 1861-1937. – Vilnius: Lietuvos krašto apsaugos ministerija, 2006. – 294 p.: iliustr. – ISBN 9986-738-76-8


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: