Slovėnijos istorija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Turinys

Ankstyvoji istorija

Pirmieji hominidų prieš maždaug 250 000 metų pagaminti akmeniniai įrankiai rasti Lozos olose (netoli nuo Postojnos). Nuo tų laikų dabartinė Slovėnijos teritorija buvo nuolat apgyvendinta.

Antikoje dabartinės Slovėnijos teritorijoje gyveno keltai ir ilyrai. Be to Adrijos venetai gyveno šiaurės rytų Italijoje ir kai kuriose Slovėnijos dalyse. Romos imperija savo valdžią regione įtvirtino I a., po 200 metų karų su vietinėmis gentimis. Svarbiausi romėnų miestai regione buvo: Celėja (dabar Celė), Emona (Liubliana), Nauportas (Vrhnika), Petovijo (Ptujus). Dabartinę Slovėnijos teritoriją buvo pasidalinusios Panonijos, Dalmatijos, Noriko ir Italijos provincijos.

Slavų atvykimas

Pirmoji slavų apsigyvenimo Slovėnijoje fazė prasidėjo apie 550 m. Moravijoje, iš kur jie patraukė į buvusią Noriko provinciją. Alpių upių slėniais slavai judėjo link Karavanke kalnyno ir Ptujaus.

Antroji fazė prasidėjo, kai langobardai pasitraukė į Šiaurės Italiją 568 m. Slavai apgyvendino paliktas žemes padedant jų valdovams avarams. 588 m. jie pasiekė Savos aukštupį, 591 m. slavai jau Dravos aukštupyje ir pradeda kariauti su bavarais. 592 m. laimėjo bavarai, bet 595 m. juos nugalėjo slavų-avarų sąjunga, tad nusistovėjo siena tarp frankų ir avarų žemių.

Karantanija

Pagrindinis straipsnis – Karantanija.

623626 m. vakarų ir pietų slavai buvo susijungę į Samo valstybę, kuri tikriausiai tęsėsi nuo Baltijos iki Adrijos jūros. Jos tikslas buvo ginti slavus nuo bavarų, langobardų ir avarų. Ji žlugo dėl pirklio Samo mirties ir nutrūkus jungtims tarp pietų ir vakarų slavų.

Nors Conversio Bagoariorum et Carantanorum, parašytas Zalzburge apie 870 m. teigia, kad Samo valdė karantaniečius ir jo centras buvo Karantanijoje[1]. Čekų ir slovakų mokslininkai mano, kad Karintijos ir Slovėnijos priskyrimas Samo valstybei yra pasenęs[2][3][4][5][6][7][8][9]. Manoma, kad viduramžių autorius sumaišė Karantaniją su Karnuntu Slovakijos pasienyje. Toks sumaišymas būdingas tam laikmečiui. Be to tuo metu slovėnai vis dar pakluso avarams, tik pajūryje jie pripažino langobardų valdžią.

Po Samo mirties buvo įkurta slaviška kunigaikštystė, vadovaujama Valuko, vadinama Karantanija (pirmąkart paminėta 660 m.), kurios teritorija beveik sutapo su Austrijos ir Slovėnijos Karintijomis. 745 m. ji buvo prijungta prie frankų imperijos. Manoma, kad Consuetudo Sclavorum, kunigaikščio karūnavimo apeigos yra kilusios iš to laikotarpio[10].

Karantanija prisidėjo prie Ljudevit Posavski maišto prieš Liudviką Pamaldųjį 819 m., bet jie buvo nugalėti 823 m. Pagal Verdeno sutartį Karantanija atiteko Liudvikui Vokiečiui 843 m.

Šventoji Romos imperija

Ilyrijos karalystė Austrijos imperijoje (18221849 m.)
Suvienytos Slovėnijos vaizdas 1848 m.

Frankų markgrafystė atiteko Šventąjai Romos imperijai kaip Karintijos, Karniolos ir Štirijos kunigaištystės 975 m.

Slovėnai gyveno Habsburgų valdose nuo XIV a. iki 1918 m. Išimtys buvo didelės Slovėnijos ir Kroatijos sritys, kurias globojo Napoleonas 4 metus (Ilyrijos provincijos) ir Prekmurjė, 150 metų valdyta Osmanų imperijos.Prekmurję taip pat valdė Vengrija X a.-1526, 16881918 m. ir 19411945 m.

Nors tų sričių elitas buvo germanizuotas, valstiečiai itin stipriai priešinosi germanizacijai ir išlaikė savitą slavų kalbą ir kultūrą. Pirmas svarbus socialinis ir kultūrinis žingsnis link tautinio suvokimo buvo per Reformaciją, kai Primož Trubar išspausdino pirmą knygą slovėnų kalba (Catechism ir Abecedarium, 1550 m. Tiubingenas, Vokietija). Protestantiškų leidinių spausdinimo slovėniškai kulminacija buvo pilnas Biblijos vertimas (jį atliko Jurij Dalmatin Vitenberge 1584 m.). Nors tauguma gyventojų priėmė protestantų tikėjimą, Vidinės Austrijos archkunigaikštis Ferdinandas (valdė 15901637 m.) sugrąžino katalikybę, o tapęs imperatoriumi tęsė tokią politiką kitose Habsburgų žemėse.

Karintijos kunigaikštystėje kunigaikštis (knez) būdavo inauguruojamas ant Kunigaikščio akmens (knežji kamen) slovėniškai iki 1414 m. Po to ceremonija persikėlė prie Kunigaikščio kėdės (vojvodski stol) ir buvo atliekama vokiškai iki 1651 m., o Valdžios Rūmuose Klagenfurte iki 1728 m. Jean Bodin aprašė inauguraciją knygoje Six livres de la République (1576 m.). Manoma, kad Thomas Jefferson apie ją sužinojo iš tos knygos[10].

XIX a. atsirado slovėnų literatūrinė kalba[11], o slovėnų patriotai reikalavo autonomijos Habsburgų imperijoje. XIX a. antroje pusėje Karintijos kunigaikštystėje buvo suteikta Slovėnijai administracinė autonomija. Kitose slovėnų gyvenamose srityse jiems buvo suteikta kultūrinių ir švietimo nuolaidų.

Jugoslavija

1918–1941 m. Jugoslavijos karalystė

1918 m. po Pirmojo Pasaulinio karo pietų slavai įkūrė slovėnų, kroatų ir serbų valstybę spalio 29 d., kuri pasiskelbė karalyste gruodžio 1 d. Karaliumi tapo Petras I Serbas. 1929 m. karalystė buvo pervadinta į Jugoslaviją.

1941–1945 m. Antrasis Pasaulinis karas

1941 m. balandį Ašies valstybės įsiveržė į Jugoslaviją. Slovėniją pasidalino Italija, Vokietija, Vengrija, keli kaimai atiteko Kroatijai. Didžiausia sritis buvo Žemutinė Štirija, prijungta prie nacių Austrijos. Greitai iškilo komunistų vadovaujamas pasipriešinimas.

1945–1991 m. JSFR

Atkūrus Jugoslaviją ir išvijus karalių Petrą II, 1945 m. lapkričio 29 d. Slovėnija pasiskelbė Jugoslavijos Socialistine Federaline Respublika. Buvo įvesta komunistinė diktatūra. Pokario metais politiniai priešininkai ir nekomunistinės karinės grupuotės buvo įkalintos ir nužudžius palaidotos masiniuose kapuose.

1947 m. Italija atidavė Julijaus marką ir Slovėnija gavo pajūrio ruožą. 1948 m. po Tito ir Stalino atsiskyrimo represijos sušvelnėjo, jugoslavai turėjo didesnę ekonominę ir asmeninę laisvę nei kitos Rytų bloko šalys. Nuo to laiko Slovėniją turėjo plačią autonomiją, o ją valdė vietinis komunistų elitas. Slovėnija buvo pažangiausia ir labiausiai klestinti respublika Jugoslavijoje.

Jugoslavijos skilimas ir nepriklausomybė

Slovėnijos respublikos herbas

1989 m. Nepriklausomos Slovėnijos Frontas pradėjo skelbti visiškos nepriklausomybės siekius. 1990 m. Slovėnijos komunistai persivadino į Demokratinio Atsinaujinimo partiją. 1991 m. birželio 25 d. po rinkimų į parlamentą ir referendumo buvo paskelbta nepriklausomybė. itą dieną Slovėnija ir Kroatija pripažino viena kitą kaip nepriklausomos valstybės. Slovėnijos kaip ir Kroatijos nepriklausomybės vienašališkas paskelbimas buvo Vakarų kritikuojamas ir nepripažįstamas. Vakarų vadovai negalėjo atsikratyti iliuzijų, kad dar galima išlaikyti vieningą Jugoslavijos valstybę. Po nepriklausomybės paskelbimo birželio 25 d. Jugoslavijos vyriausybė buvo nusiteikusi ryžtingai – vyko nuolatiniai konfliktai tarp Slovėnijos bei Kroatijos milicijos ir Jugoslavijos Liaudies Armijos (JNA) pajėgų. Atvira konfrontacija su trapiais Vakarų Europos Sąjungai tarpininkaujant nustatytais ugnies nutraukimais tęsėsi iki spalio 7 d., kai prasidėjo derybos dėl JNA išvedimo iš Slovėnijos. Susitarta dėl armijos atitraukimo iki spalio 25 d. Anksčiau laiko išvedus JNA dalinius Slovėnijai beliko siekti tarptautinio pripažinimo. Čia nebuvo labai didelių kliūčių, nes pagrindinius reikalavimus, kuriuos paprastai teikdavo Europos Sąjunga – sienų neliečiamumą ir mažumų teises Slovėnija tenkino, nes neturėjo jokių teritorinių pretenzijų bei didesnių tautinių mažumų. Tačiau pasaulio valstybės neskubėjo su pripažinimu, laukdamos kaip baigsis Jugoslavijos krizė. Galų gale Vokietija, kuri stengėsi dalyvauti politinėje arenoje sprendžiant Jugoslavijos krizę gruodžio 25 d. priėmė taip vadinamą kalėdinį Slovėnijos ir Kroatijos pripažinimo sprendimą bei paragino taip pasielgti ir kitas šalis. Kitos Europos Sąjungos šalys pasekė Vokietijos pavyzdžiu sausio 15 d.

1992 m. gegužės 22 d. Slovėnija įstojo į JTO. Dėl stiprių ryšių su Vakarų Europa, Slovėnijai buvo lengva įstoti į ES 2004 m. gegužės 1 d. O tų metų kovo mėnesį ji tapo NATO nare. Slovėnija išlaikė sienas iš socialistinės respublikos laikų, bet kilus pasienio ginčams su Kroatija Slovėnija blokavo jos kandidatūrą į ES nuo 2008 m. gruodžio iki 2009 m. rugsėjo.

Slovėnija įsivedė eurą 2007 m. sausio 1 d., o gruodžio 21 d. pasirašė Šengeno sutartį.

Šaltiniai

  1. Herwig Wolfram: Salzburg, Bayern, Österreich. Die Conversio Bagoariorum et Carantanorum und die Quellen ihrer Zeit (= Mitteilungen des Instituts für Österreichische Geschichtsforschung : Ergänzungsband 31) Oldenbourg, Wien-München 1995, ISBN 3-486-64833-0 p.  43
  2. Michal Lutovský, Nad'a Profantová, Sámova říše. Prague 1995.
  3. Michal Lutovský, Encyklopedie slovanské acheologie v Čechách, na Moravě a ve Slezsku. Prague 2001 (articles „Sámo“ and „Sámova říše“ pp. 291 ff.) ISBN 80-7277-054-3.
  4. Magdaléna Beranová, Slované. 2nd ed., Prague 2000 , ISBN 80-7277-022-5.
  5. Alexander Avenarius, Samova ríša a Slovensko. Súčasný stav poznania. In: Nitra v slovenských dejinách. Martin, Bratislava 2002. ISBN 80-7090-625-1
  6. Tatiana Štefanovičová, Najstaršie dejiny Bratislavy. Bratislava 1993. ISBN 80-85331-07-1.
  7. Tatiana Štefanovičová, Osudy starých Slovanov. Bratislava 1989.
  8. Matúš Kučera, Stredoveké Slovensko. Cesta dejinami, Bratislava 2002. ISBN 80-8046-217-8.
  9. Veronika Plachá, Jana Hlavicová, Devín. Slávny svedok našej minulosti. Ilustrované dejiny, Bratislava 2003. ISBN 80-8046-231-3.
  10. 10,0 10,1 Angelique van Engelen: Ancient Slavic Democracy Amounted To Some Magnificent Drama,2005. Global Politician. Retrieved Jan. 29, 2009
  11. Marc L. Greenberg,Marko Jesenšek. The Slovene Language in the Alpine and Pannonian Language Area. The History of the Slovene Language. Cracow 2005 University of Alberta, p.1; retrieved Jan.29, 2009



Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: