Slucko-Kopyliaus kunigaikštystė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Rusios kunigaikštystė:
Sluckas-Kopylius
Šalis Baltarusija (Bresto sritis)
Vėliava POL COA Dołęga.svg
Tautos: rusėnai
Laikotarpis 1160-1320
LDK dal. kun. 1320-1791
Miestai Sluckas, Kopylis
Atskilo nuo Turovo-Pinsko
Prijungta prie Trakų vaivadijos

Slucko-Kopyliaus kunigaikštystė arba Slucko kunigaikštystėXII a.XVI a. Rusios dalinė kunigaikštystė dab. Baltarusijos pietvakariuose, kurios teritorija driekėsi nuo Nemuno iki Pripetės. Sostinės buvo Sluckas ir Kopylis.

Istorija

Iki XII a. pabaigos kunigaikštystė vystėsi kaip Turovo-Pinsko žemės dalis. Ji pirmą kartą suformuota XII a. viduryje, kuomet Dmitrijus Dolgorukis atrėžė ją nuo Turovo ir atidavė valdyti Sviatopolkui iš Černigovo kunigaikštystės. 1160–1162, kuomet Turove viešpatavo Monomachai, kunigaikštystę valdė Vladimiras Mstislavičius, Monomacho anūkas.

Vėliau kunigaikštystę susigrąžino Turovo kunigaikštis Jurijus Jaroslavičius, kurio palikuonys suformavo vietinę dinastiją. Paskutinis Slucko kunigaikštis buvo Jurijus, minimas 1387 m.

XIII a. kunigaikštystė atiteko Haličui-Voluinei, o apie 1320 m. – LDK. Tačiau, skirtingai nei netolimame Pinske, čia išlaikyta vietinė Riurikaičių dinastija, neįsitvirtino Gediminaičiai. Tik 1395 m., kuomet Vytautas atėmė KijevąVladimiro, kaip kompensaciją jį paskyrė Slucko kunigaikščiu, taip pabaigdamas Riurikaičių valdžią.

Sulig Vladimiru kunigaikštystėje įsigalėjo jo palikuonys Olelkaičiai, dar vadinami Sluckiais. Jie valdė iki pat 1612 m., kai mirė paskutinioji Olelkaičių atstovė Sofija. Jos beveik 30 metų jaunesnis vyras buvo Janušas Radvila, kuris paveldėjo iš Olelkovičių visą kunigaikštystę, paversdamas ją dar viena Radvilų valda. Radvilos viešpatavo kunigaikštystėje iki pat ATR žlugimo XVIII a. pab.

Sluckas-Kopylius buvo paskutinioji LDK sudėtyje išlikusi dalinė kunigaikštystė, panaikinta tik 1791 m. 1507 m. ji buvo priskirta Naugarduko vaivadijai, sudarė vieną iš keturių jos dalių, tačiau nepaversta pavietu. Ji taip pat išsaugojo sudėtingą feodalinę valdymo struktūrą. 1791 m. ji buvo reformuota į Slučerecko pavietą. 1793 m. pavietas atiteko Rusijos imperijai.

Kunigaikščiai

Iki XIV a. Slucką valdė Riurikovičių Turovo atšakos atšaka:

  • Jaroslavas Iziaslavičius? (apie 1148)
  • Sviatoslavas Olgovičius (1148–1162
  • Vladimiras Mstislavičius (1162–1164), Monomacho atšaka
  • Tolesnė seka nežinoma
  • Jurijus (apie 1387), paskutinis žinomas Riurikaičių atstovas
  • Vladimiras Algirdaitis (1395–1398)
  • Olelkaičiai:
    • Aleksandras Olelka (1398–1454)
    • Mykolas Olelkaitis (1454–1470/1481), nubaustas mirties bausme už sukilimą
    • Simonas Olelkaitis (1481–1505)
    • Jurijus Olelkaitis (1505–1542), 1507 įjungta į Naugarduko vaivadiją
    • Simonas II Olelkaitis (1542–1560)
    • Jurijus II Olelkaitis (1560–1572), padalino kunigaikštystę trims sūnums
    • Jurijus III Olelkaitis (1572–1586)
    • Jonas Simonas Olelkaitis (1572–1591)
    • Aleksandras Olelkaitis (1572–1592)
    • Sofija Olelkaitė (1586–1612), ištekėjo už Jonušo Radvilos
  • Radvilos (iki 1832)
Rusios kunigaikštystės Rusios kun-orn.png
Novgorodo respublika | Pskovo respublika | Smolensko | Haličo-Voluinės | Galičo | Kijevo | Perejeslavlio
Turovo-Pinsko žemė: Turovo | Pinsko | Klecko | Slucko-Kopyliaus | Dubrovicios
Rostovo žemė: Vladimiro-Suzdalės | Dmitrovo | Kostromos | Maskvos | Perejeslavlio | Rostovo | Starodubo | Suzdalės | Tverės | Ugličiaus | Jurjevo | Jaroslavlio
Černigovo žemė: Černigovo (Briansko) | Kursko | Naugardo-Severskio (Rylsko, Lipecko) | Riazanės | Muromo | Novosilsko | Karačevo | Taruskos (Obolensko) | Beloozero
Polocko žemė: Polocko | Minsko | Iziaslavo (Lagožos, Streževo, Gorodeco) | Vitebsko | Drucko | Lukomos | Borisovo | Gardino


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: