Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Sofija Bučienė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Sofija Bučienė (iki 1933 m. Serbentavičiūtė, 1900 m. gegužės 15 d. Upytėje, Panevėžio raj. – 1964 m. lapkričio 19 d. Vilniuje, palaidota Rasų kapinėse) – medicinos sesuo, prekybos vadybininkė.

Turinys

Kilmė ir šeima

Tėvai – Aleksandras Serbenta (1874 - 1918), pašto tarnautojas; – Viktorija Serbentienė (iki 1896 m. Rajunec, 1878 - 1926), namų šeimininkė.

Šeima – sutuoktinis Anicetas Bučys (1907 m. liepos 22 d. Šonių k., Alsėdžių val., Telšių aps. - 1998 m. gegužės 12 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse), kariškis, rašytojas, visuomenės veikėjas.
Sūnus Algimantas Anicetas Bučys (g. 1939 m. spalio 19 d. Kaune), literatūros istorikas, teoretikas ir kritikas, poetas, prozininkas, vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras.

Sofija Serbentaitė (nuo 1933 m. Bučienė) pagal savo motinos liniją kilusi iš senos Upytės dvarininkų Rajunecų šeimos. Genealoginė šeimos istorija netyrinėta, bet Rajunecų atšaka raštiškai atsekama iki Abiejų Tautų Respublikos Didžiojo Seimo deputato Stanislavo Rajuneco (Stanislaw Rajuniec, g. apie 1770 m.), kuris kartu su 483 signatarais, pasirašė „Abiejų tautų luomų seimūnų generalinės konfederacijos aktą.“[1]

Skaitlingos Rajuniecų giminės atšakos priklausė senoviškam (pirmą kartą paminėtas 1319 m.) Jastrzębiec (tart. Jastšembiec; liet. - Vanago) herbui, kuris kartu su kitais lenkų herbais buvo 1413 m. perduotas Lietuvos bajorų 47 šeimoms, Vanago herbą anuomet priėmė Vytauto Didžiojo vietininkas Polocke Jonas Nemira (Johannes alais Niemir.[2]

Kaip herbas pasiekė Rajunecų giminę ir kaip jos atšaka Lietuvoje atsidūrė Upytės dvare, ilga ir mįslinga genealoginė intriga. Kaip ten bebuvo, Bučių šeimoje iš lūpų į lūpas buvo perduodama romantiška dvarininkaitės Viktorijos Rajunec ir dvare tarnavusio gražuolio iš stuomens ir liemens Aleksandro Serbentos meilės istorija su mylimosios pagrobimu ir slaptomis vedybomis prieš nuotakos tėvų valią. Galiausiai Viktorijos tėvai vis dėlto pripažino mezaljansą (bajorams nepritinkančią santuoką su žemesnio luomo žmogumi).

Sofija kartu su savo seserimis Emilija (g. 1896 m. rugpjūčio 9 d. Upytė – 1980 m. vasario 3 d. Panevėžys) ir Pranciška ( g. 1902 m. gruodžio 14 d. Upytė - 1984 m. rugpjūčio 14 d. Naujoji Akmenė) išaugo kažkada garsingame, bet XIX a. pradžioje jau ganėtinai sumenkusiame Upytės dvare ir dar ilgai, net Lietuvai atgavus 1918 m. nepriklausomybę, seserys kalbėdavosi ir susirašinėdavo lenkiškai.

Sudėtinga šeimos istorija atsispindi ir skirtingame pavardės rašyme įvairiais laikais. Sofijos tėvas Aleksandras jau buvo sulenkinęs savo pavardę, kadangi Sofijos ir Aniceto Bučio sutuoktuvių liudijime (1933 m. gruodžio 25 d.) jos tėvo pavardė pateikta sulenkinta - Aleksandras Serbentavičius, o jos pačios – Serbentavičiūtė. Tuo tarpu Sofijos motinos Viktorijos pavardė tame pačiame dokumente jau sulietuvinta – Viktorija Rajunecaitė. Vėliau Sofija atlietuvino savo mergautinę pavardę, sūnaus Algimanto gimimo ( 1939.10.19) liudijime jau rašėsi Serbentaitė ir teikdavo atlietuvintą tėvo pavardę – Aleksandras Serbenta.[3]

Nepriklausomybės metais

Vyresnioji Sofijos sesuo Emilija (santuokoje Rimkevičienė) ištekėjo ir persikėlė gyventi į Panevėžį, o Sofija ir Pranciška (santuokoje Petkūnienė) išsirengė laimės ieškoti į laikinąją sostinę Kauną, kur Sofija baigė medicinos kursus, dirbo medicinos sesele chirurgijos klinikoje ir 1933 m. susituokė su Anicetu Bučiu, tapdama namų šeimininke.

Sūnaus Algimanto gimimas sutapo su tragišku lūžiu Lietuvos istorijoje – spalio 19 d., kai naujagimis su mama gulėjo Kauno karo ligoninėje prie Soboro, vyras ir tėvas Anicetas Bučys, Smetonos kariuomenės liktinis, turėjo žingsniuoti į oficialiai sušauktą Kaune mitingą, kur buvo švenčiamas Vilniaus grąžinimas Lietuvai.

Švenčiamas ne itin linksmai, nes jau po kelių mėnesių, kaip teigia šeimyninė legenda, Sofija ir Anicetas sėdėjo Kauno stoties restorane ir klausėsi sensacija tapusios muzikinės programos, kur garsusis Pupų Dėdė, pritardamas sau armonikėle, dainuodavo garsųjį savo kūrybos zongą „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Pupų Dėdė vėliau susilaukė įvairių nemalonumų dėl savo pranašiškų dainavimų, o Bučių šeima su rinktine Kauno karininkija ir inteligentija patraukė į atgautąjį iš lenkų okupantų Vilnių atkurti senojoje Lietuvos sostinėje lietuvišką valdžią ir dvasią.

Karo pasekmėje

Užgriuvęs Lietuvą Antrasis pasaulinis karas perkirto pusiau Bučių šeimą lygiai taip, kaip išskyrė daugybę lietuviškų šeimų. Tuo metu Anicetas Bučys, dar Antrajame ulonų Lietuvos kunigaikštienės Birutės pulke įgijęs puskarininkio laipsnį, jau dirbo kariuomenės štabe ir turėjo trauktis kartu su Lietuvos karių daliniais į Vakarus. Buvo net atsiuntęs sunkvežimį su vairuotoju į namus Dainavos gatvelėje Vilniuje, kad šeima spėtų išvažiuoti į Vakarus, bet Sofija atsisakė: „Niekur iš Lietuvos nevažiuosiu“. Sunkvežimis išdardėjo ir Sofija su sūnumi liko visam laikui Tėvynėje.[4]

Prasidėjo antrosios bolševikinės okupacijos nerimastingos dienos. Ilgą laiką nebuvo jokių žinių apie Anicetą, kadangi ir jis vengė susisiekti su šeima. Šiaip ar taip juk buvo ne tik karininkas, bet ir Lietuvos tautininkų sąjungos narys nuo 1922 m., maža to – priklausė Lietuvos Geležinio Vilko sąjungai. Vien šitų jo biografijos faktų ir ideologinių „nuodėmių“ užteko, kad ne tik jis pats, bet ir jo šeima atsidurtų „liaudies priešų“ nacionalistų sąrašuose. Kiekvienas jo laiškas į pokario sovietinę Lietuvą būtų pretekstas Lietuvoje pasilikusios šeimos tremčiai į Sibirą. Nors ir be laiškų Sofija buvo suruošusi tolimai kelionei reikalingiausius daiktus – šiltesnius rūbus, net veltinius.

Nieko tikra apie Anicetą šeimoje nežinota ir Sofija su sūnumi Algimantu ilgus metus visose anketose apie šeimyninę padėtį įrašydavo standartinę anuomet frazę apie vyrą ir tėvą: „ Karo metu dingęs be žinios“.[5] Sofijai ir sūnui tekdavo slėpti ir savo tikrąją kilmę, naudojant abstrakčias formules „kilusi iš valstiečių“,“kilęs iš tarnautojų“.

Sofija jau pirmaisiais okupacijos metais (1944) susirado darbą Valstybinės Prekybos sistemoje, dirbo maisto prekių pardavėja, vėliau - parduotuvės vedėja, už savo darbą buvo pažymėta ženkliuku „Tarybinės prekybos pirmūnas“ (1957 m. balandžio 30 d.), išrinkta į Vilniaus miesto darbo žmonių tarybą (1957 m.), apdovanota medaliu „Už šaunų darbą“ (1960). Mirė po sunkios ligos, nesulaukusi vyro, grįžusio 1996 m. iš emigracijos į nepriklausomą Lietuvą. Palaidota Vilniaus Rasų kapinėse.

Šaltiniai

  1. Marek Jerzy Minakowski.Genealogia Potomków Sejmu Wielkiego.Serwis genealogiczny pod patronatem Stowarzyszenia Potomków Sejmu Wielkiego.- http://www.sejm-wielki.pl/b/sw.147274
  2. 1413 m. Horodlės aktai / Akty Horodelskie z 1413 roku: dokumentai ir tyrinėjimai. (serija "Lietuvos užsienio politikos dokumentai. XIII - XVIII a."). Sudarė Jūratė Kiaupienė ir Lidia Korczak. - Lietuvos istorijos institutas, Vilnius/Krakow, 2013, p. 401.
  3. Šeimos archyvas
  4. Irena Balčiūnienė, Alina Purienė, Ingė Lukšaitė. Gydytojos odontologės – Lietuvos kūrėjų motinos ir žmonos.- Vilnius, 2014, p. 97
  5. Asmenybės. 1990-2015 m. Lietuvos pasiekimai. Biografijų rinkinys. II dalis – Leidybos idėjų centras, Kaunas, 2015, p.275

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: